Eurobasket 2017 | Lietuva – Gruzija | 18:30 | Tel Avivas |
Jeigu ne Jono Mačiulio sužvėrėjimas, ko gero, šio Europos čempionato nepasitiktume kaip vicečempionai. Ir Zaza Pačulija dabar neregztų plano, kaip atsirevanšuoti už tą gniuždantį pralaimėjimą Lietuvai 2015-ųjų Europos pirmenybių aštuntfinalyje.
J.Mačiulis tą vakarą Lilyje pataikė net 11 metimų iš 13 ir su 34 taškais pretendavo į Lietuvos rinktinės rezultatyvumo rekordą, iki kurio kauniečiui pritrūko tik dviejų taškelių.
50 naudingumo balų buvo dar vienas skaičius, kuris vertė žiotis.
„Jokios! – paklaustas, kokią įtaką jo karjerai turėjo fantastiškas vakaras ir simboliniu čempionato penketu vainikuotas turnyras, net prunkštelėjo J.Mačiulis. – Čia daug kas mums sako, kad jeigu ne Lietuvos rinktinė, tai karjeros neturėtum... Nebesvaigsta tegul žmonės.
Mes atvažiavome čia žaisti savo malonumui. Jei patekai į rinktinę iš NKL, gal tai ir turi kažkokios įtakos. Bet kaip žaidei Eurolygoje, taip ir žaisi. Nebus čia kažkokios... Lietuvos rinktinė nėra kažkoks laiptelis į padanges, aukštybes ar dar kažkur.
Mes čia atvažiuojam, žaidžiam, stengiamės parodyti sau, parodyti. Žaidžiame už tautą, trispalvę. O daugiau iš to kažkokių dividendų nėra.“
Internetuose iki šiol kartkartėmis išlenda įvairūs memai ir vaizdo įrašai, primenantys tą herojišką J.Mačiulio pasirodymą, kuris išgelbėjo prastai žaidusią Lietuvos rinktinę nuo netikėto pasitraukimo iš Europos čempionato.
Tik jie pačiam J.Mačiuliui padeda prisiminti tas rungtynes. Madrido „Real“ atstovas jų taip ir niekada neperžiūrėjo, nors regėjo visus kitus Europos čempionato mačus.
Jokie memai nepakartos tos ypatingos emocijos, kai J.Mačiulis ištraukė lietuvius iš dviženklio deficito liūno. Bet ir šiaip, J.Mačiulis ne iš tų vyrukų, kuriuos sujaudins prisiminimai.
„Nieko, viskas gerai. Kad buvo tos karjeros rungtynės, tai buvo. Bet tai buvo prieš daug metų ir tai jau yra istorija. Pas mus kiekvieną naują dieną atsikėlęs eini įrodyti iš naujo, kad gali kažką padaryti. Reikia tą pamiršti ir kuo greičiau. Negali gyventi gražiomis istorijomis ir gražiai prisiminimais“, – mojo ranka Jonas Mačiulis.
Nulis sentimentų tam, ko Zaza Pačulija, kaip prisipažino pats, nepamirš dar ilgai. Mažų mažiausiai iki revanšo Lietuvai.
Bet J.Mačiulis ne iš tų žaidėjų, kurie po kritinių epizodų sprogdintų emocijų bombas.
Kaip ir tą vakarą, kai sugriovė Gruzijos krepšinio svajonę, jis visai neseniai Vilniuje įleido beveik pergalingą tritaškį į Ispanijos rinktinės krepšį. Ir taip, paskutinėmis sekundėmis J.Mačiulio veido raukšlės nė nekrustelėjo, kai kritinis tritaškis išvedė lietuvius į priekį.
„Ką žinau. Įmeti ir tiek. Aš nemėgstu tų, kurie ten darkosi, švenčia ar dar kažką. Vienądien tu įmeti, kitąkart tau įmeta. Gali būti visai kaip mums su ispanais, kai nors įmetėme likus 6 sekundėms, vėliau praleidome dvitaškį.
Tos emocijos tik išmuša iš vėžių ir gali atpalaiduoti paskutinei atakai. Taigi geriau ramiai, o po rungtynių gali pasidžiaugti su draugais, rūbinėje. Ar grįžęs su tauta.
Aš nemėgstu ten tų visų rankų kilnojimų, ten tų rodymų, ten tų visų... Ne mano charakteris.“
Tačiau J.Mačiulio charakteris – mesti lemiamus metimus. Jo šaltakraujiškumas jaudulio tikimybę sumažina iki nulio. Belieka tik įmesti į krepšį, kaip tą jis paskutinėmis sekundėmis 2015-aisiais darė pernelyg nesudvejojęs per Manučaro Markoišvilio rankas.
Galbūt vyriausias rinktinės žaidėjas bus tas, kuriam D.Adomaitis patikės lemiamus metimus. Nors kandidatų 32-ejų puolėjas mato ne vieną.
Tai ir bus rinktinės stiprybė – varžovai negalės nuspėti, kuriam lietuviui ginantis skirti didžiausią dėmesį. Iš po krepšio taškus galės įgrūsti Jonas Valančiūnas, prasiveržimu mirtinai gynybą išdraskyti Mindaugas Kuzminskas, floateriu nubausti Mantas Kalnietis, iš toli pataikyti Jonas Mačiulis ar Martynas Gecevičius.
„Manau, nebus to vieno. Bus įvairiai: vienądien vienas, kitą – kitas, – samprotavo J.Mačiulis. – Mes neturime tų išreikštų lyderių, kokie buvo Jasikevičius, Šiškauskas, Macijauskas ar Songaila. Mes einame kaip komanda. Ir žaidžiame kaip komanda.
Vienądien vienas įmeta 20 taškų, kitądien – kitas. Tuo, manau, mes ir stiprūs. Varžovai negali koncentruotis į tam tikrus žaidėjus paskutinėmis sekundėmis.“
Kita vertus, patiems lietuviams dar reikėtų padirbėti su koncentracija. Apie jos trūkumą interviu 24sek prabilo ir Mantas Kalnietis.
Jonas Mačiulis taip pat turi savo pastabų.
„Nežinau, nežinau... Ta koncentracija yra pagrindinis mūsų darbas ir turime tam sutelkti dėmesį. Kiekvienas pagal save geriau žino, kodėl nesusikoncentruoja ir kas yra ne taip. Bet koncentracija kai kuriose rungtynėse buvo nekokia, – atviravo J.Mačiulis. – Dabar jau žmonės turi suprasti. Kurie važiuoja pirmą kartą – ko mes važiuojame ir ko norime pasiekti. Tie, kas važiuoja ne pirmą kartą – pagelbėti truputį ir parodyti pavyzdį, kaip reikia daryti.“
Kaip vyriausias komandos narys, J.Mačiulis irgi gali parodyti jaunesniems pavyzdį. Bet krepšininkas suvokia, kad į rinktinę susirinko protingi vyrai, kurie supranta, koks tikslas juos visus sieja.
Išvykdamas į Izraelį J.Mačiulis neslėpė, kad, visai kaip tam studentui, rinktinei iki visiško pasiruošimo trūksta vienos nakties.
Juolab kai į Europos čempionatą lietuviai, jo žodžiais, išvyksta nukraujavę.
„Lukas Lekavičius buvo tikras įžaidėjas, kurio mums trūksta dešimtmetį, – neslėpė J.Mačiulis. – O dabar... Žmonės turės perimti jo darbą, bet žais ne savo pozicijose. Kiekvienas turės atlikti savo darbą, tik dabar truputį turėsime daryti ir ne savo darbus. O padaryti reikės gerai, jei norime gero rezultato.
Judame gera linkme ir viskas atrodo gerai. Su ispanais buvo neblogai, su latviais gal buvo truputį prasčiau. Bet viskas atrodo gerai.
Lietuviai, mūsų tauta, visada nori medalių. Mes susirinkome parodyti, ką galime geriausio. O ką parodysime, pamatysime po kelių savaičių.“