„Kitose komandose, kur žaidžiau, tokių tradicijų nėra, o „Žalgiryje“ ji jau labai sena“, – sakė dėjimu iš viršaus šimtąjį tašką pelnęs Tadas Klimavičius.
Interviu „Žinių radijui“ metu krepšininkas papasakojo ne tik apie picas, bet ir apie savo sugrįžimą į aikštę po sunkios traumos, apie „Žalgirio“ pasiruošimą ir rungtynes su „Dzūkija“.
– Tadai, kaip su tomis picomis? Iš kur ši tradicija?
– Tiesą sakant, net nežinau, nes, man atėjus į „Žalgirį“, jau tada „šimtukininkai“ turėdavo vaišinti komandos draugus. Ši tradicija tikrai sena.
– Iš to galima daryti išvadą, kad šimtasis taškas yra gana brangus. Nekyla minčių, kad tą šimtąjį tašką geriau pelnytų kas nors kitas?
– Na, kas čia dabar.... Po to dar nuo trenerio gali velnių gaut (šypsosi). Tiesą sakant, tuo metu net negalvoji apie tai – yra proga ir meti.
– Jūsų nerašytose taisyklėse yra punktas apie tai, kokios tos picos turi būti?
– Dažniausiai tuo rūpinasi klubo vadybininkai. Mes tik pinigus sumokame.
– Kita tema – jūsų sveikata. Jau pavyko įsilieti į komandą po tos sunkios traumos?
– Kol kas sunkiai. Dar nejaučiu žaidimo ir tikrai skiriuosi nuo tų žaidėjų, kurie jau yra geros formos. Metus prabuvus „štanginėje“ ir stiprinus koją – nėra lengva. Nepadeda ir tai, kad koja kol kas dar nėra visiškai atsigavusi.
– Jaučiate vidinę baimę, kad gali atsitikti kažkas panašaus?
– Neslėpsiu, baimės dar yra.
– Pakalbame apie komandą. Ar „Žalgiris“ jau pasirengęs sezonui?
– Kaip ir daugelis komandų, sezono pradžioje nesame visiškai pasiruošę. Tos ekipos, kurios anksti įgyja gerą sportinę formą, anksti ir „pasėda“. Pasakyčiau taip: esame netoli geros sportinės formos, tačiau, prisijungus rinktinės vyrams, šiek tiek dar trūksta.
– Kalbant apie vakar dienos rungtynes – ar „Žalgiris“ visa galva buvo pranašesnis už alytiškius?
– Jeigu pažiūrėsite į rezultatą, manau, bus viskas savaime suprantama. Visų pirma, laimėjome patirtimi. Kita vertus, jei žaidi „Žalgiryje“, tai žaidi ne šiaip sau, o dėl to, kad darytum rezultatą. Be to, „Žalgiris“ Lietuvoje yra komanda numeris vienas, todėl viskas aišku.
