Dauguma vaikų Vilniaus krepšinio mokykloje nežinojo, kad toje pačioje salėje ir J.Valančiūnas išliejo daug prakaito, kai atvykęs iš Utenos mokėsi žaisti krepšinį Vilniuje.
Jo klausėsi ir treneris Gintautas Regina, prieš 16-18 metų treniravęs aukštą jaunuolį, kuris nuo 2011 metų atstovauja Lietuvos rinktinei ir jau yra sužaidęs 8 sezonus NBA.
Antradienį vaikams pirmiesiems buvo pristatyta L.Kunigėlio parašyta knyga „Su kamuoliu – paskui svajonę“ apie jauną J.Valančiūną.
„Kad kažkas apie tave parašytų knygą reikia nusipelnyti, bet aš nesijaučiau nusipelnęs nei tada, nei dabar, – kuklinosi 28 metų 213 cm ūgio milžinas. – Bet gerai pažinojau Liną, žinojau, kad jis dirba sunkiai, juo pasitikėjau ir nenusivyliau.“
J.Valančiūnas prisipažino, jog jautėsi kiek nejaukiai vartydamas knygą, nes nemėgsta nei skaityti apie save, nei kalbėti apie savo žaidimą net ir po puikiai sužaistų rungtynių.
„Lino pokalbiai su mano šeimos ratu ir tie prisiminimai dar nėra tokie seni. Gal po 20-30 metų bus dar smagiau viską prisiminti“, – sakė J.Valančiūnas.
Apie jį knygą parašęs L.Kunigėlis teigė, kad norėjosi užpildyti pamatytą spragą paaugliams skirtoje literatūroje, juo labiau, kad tema sutapo su J.Valančiūno įkurto paauglių dienos centro darbų kryptimi.
Natūralu, kad veiksmas sukasi apie pirmuosius J.Valančiūno žingsnius į krepšinį.
„Tada dar šokau (tautinius šokius), – prisiminė uteniškis. – Mama net neleido į krepšinį, sakė: tai ką tu ten?
Tada buvo nerūpestinga vaikystė, krepšinis su draugais parke. Pamėgau krepšinį, tai tapo mano kelias. Mėgaukitės ir jūs tuo, kas jums labiausiai patinka.“
„Grizzlies“ vidurio puolėjas vaikams pripažino, kad buvo ir sunkesnių dienų, kai lankė mintys apleisti krepšinį, bet tai trukdavo trumpai.
Savaitę jis lankė slidinėjimą, bet tvirtino, kad ten reikėjo per daug bėgioti. „Ir dar slidžių nedavė“, – iš savo trumpos slidininko karjeros juokėsi J.Valančiūnas.
Apie krepšininką jam artimus žmones kalbinęs L.Kunigėlis gerai pažinojo knygos herojų iš darbų Lietuvos rinktinėje, kur knygos autorius darbavosi atstovu spaudai, o taip pat rungtynių komentatoriumi. Bet kuriant knygą jam pavyko atrasti dar negirdų faktų.
„Mane nustebino, kad Jonas buvo labai nagingas vaikis – pats dviratį taisė, muzikos kolonėles mokėjo prisitaisyti“, – sakė L.Kunigėlis.
Jis teigė supratęs, kad daug žmogiškų vertybių J.Valančiūnas perėmė iš savo mamos, jo ryšys su seneliu buvo stiprus, drauge pinant krepšius, o gyvenimas neprabangus, kartu rymant ir laukiant pensiją atnešančio laiškanešio.
Knygoje pasakojama ir negirdėta istoriją, kaip J.Valančiūnas mitriai sureagavo ir išgelbėjo į vandenį įkritusį draugą.
L.Kunigėlis atrado ir J.Valančiūno pažymių knygelę, nors pats vidurio puolėjas tuo nebuvo labai patenkintas.
„Reikėtų ją surasti ir paslėpti“, – planavo J.Valančiūnas.
„Pastabos apie jį buvo tokios, kaip visų – mergaitei kasas prikirpo, netyčia išdaužė mokyklos langą. Kiekvienas paauglys prikrečia panašių išdaigų“, – pasakojo L.Kunigėlis.
Kasos kirpimas labiau išgąsdino mergaitės mamą, kuri nurimo tik tada, kai sužinojo, kad būsimas NBA krepšininkas jos dukrai plaukus prikirpo tik pora centimetrų.
Pačiam J.Valančiūnui iš visų šunybių labiau įsiminė išdaužtas langas mokykloje.
„Nežinojau, ką daryti, tai pabėgau, – prisipažino jis. – Bet kitą dieną prisidaviau.“
Vaikai uždavė daug klausimų J.Valančiūnui, kuris jiems atsakinėjo atvirai ir aiškiai.
Štai keli klausimai ir atsakymai iš jo pokalbio su vaikais:
Apie atėjimą į krepšinį: „Buvau aukštas, išsiskirdavau ūgiu, tad vienas klasiokas priėjo ir sako: „Esi ilgas, pirmyn, pabandyk krepšinį“. Man patiko, nors tada nežinojau, kas tas krepšinis“.
Apie idealą: „Lygiavausi į centrus. Buvo Arvydas Sabonis, o apie jį sakoma, kad „Arvydo nepermuši“. Bet bandžiau lygiuotis į vidurio puolėjus.“
Apie pirmą dėjimą į krepšį: „Man buvo 12 ar 13 metų. O tau kiek? Vienuolika? Vadinasi, kitąmet įdėsi.“
Apie LeBroną Jamesą: „Tikrai geras žaidėjas. Todėl ir vadinamas Karaliumi.“
Apie patarimus: „Svarbu likti ant žemės ir eiti nuosekliai. Būna, kad pasitaiko net nesėkmingų 10 rungtynių, atrodo, kad net pusryčių nebemoki suvalgyti. Ir atvirkščiai – jei sužaidi gerai, pelnai 35 taškus, yra svarbu nepasikelti, likti kojomis ant žemės.“
Į kokią Lietuvos komandą sugrįžtų: „Utenos „Juventus“.
Kodėl pasirinko Nr.17: „Nes profesionaliai žaisti krepšinį pradėjau tada, kai man buvo 17 metų.“
Prieš ką sunkiausia žaisti: „Gintis sunkiausia prieš tokius oponentus, kurie yra geri tritaškininkai. Puolime sunkiau prieš fizišką ir greitai judantį varžovą – prieš tą, kuris gerai ginasi.“
Apie kitą sezoną: „Tikrai žadu likti Memfyje. Žiūrėsime, ką galvoja komanda.“
Apie karjeros pabaigą: „Tokių planų dar neturiu. Norėčiau žaisti kuo ilgiau.“
Apie tobulėjimą: „Pradėjau žaisti 9-erių, dabar man 28-eri, bet vis dar nemoku gerai žaisti. Dar mokausi.“
