Kai 1891-ųjų gruodžio 21-osios rytą Springfildo koledžo kūno kultūros mokytojas Jamesas Naismithas atėjo į darbą, jo galvoje jau sukosi mintys apie viena populiariausių sporto šakų pasaulyje tapsiantį žaidimą.
Visgi tą akimirką apie kamuolį ir jo dydį J.Naismithas nesvarstė. Todėl pernelyg daug negalvodamas amerikietis savo sumanymui išbandė du kamuolius – regbio ir futbolo. Naujam žaidimui labiau tiko pastarasis.
Taigi pirmąjį dešimtmetį krepšinio pionieriai į krepšį mėtydavo ir iš jo išimdavo (žaidimo istorijos pradžioje buvo mėtoma į užrištą krepšį) futbolo kamuolį.
Maždaug po dešimties metų pirmąjį specialiai krepšiniui skirtą kamuolį pagamino Masačusetso dviračių gamykla „Overman Wheel Co.“. Jos sukurtas kamuolys buvo lengvesnis ir didesnis.
Labai panašiu metu J.Naismithas kreipėsi į AJ Spaldingą ir paprašė sukurti dar tobulesnę kamuolio versiją. Pirmiesiems jo sukurtiems kamuoliams trūko tolygumo, o siūlės iš raištelių gerokai apribodavo varymosi galimybes. Maža to, kamuolių skersmuo buvo 7-8 cm didesnis už tų, kuriais žaidžiama šiais laikais.
Tradiciškai kamuoliai buvo siuvami iš tamsiai rūdos spalvos odos.
Krepšininkų nepasitenkinimas siūlėmis kiekvienais metais vis labiau augo. 1935-aisiais buvusio žaidėjo Chucko Tayloro įmonė „All Star“ (ta pati, kuri vėliau sugalvojo ir visame pasaulyje garsius sportbačius „Converse“) sukūrė pirmą sviedinį be raištelių.
Maža to, siekiant stabilumo, naująjį kamuolį sudarė ne keturios dalys, kaip anksčiau, o aštuonios.
Tokiais kamuoliai krepšinis žaistas beveik tris dešimtmečius. Nors visi įsivaizdavo, kad istoriškai kamuolys turi būti rudas, keičiantis technologijoms, natūrali krepšinio kamuolio spalva ne visuomet buvo tokia.
Norint suteikti tokiems kamuoliams autentiškumo, jie pradėti dažyti, tačiau krepšininkams, ypač turintiems regos problemų, ruda spalva nelabai patiko.
Revoliuciniam sprendimui prireikė televizijos įsikišimo.
Šešto dešimtmečio viduryje žiūrovai vis garsiau reiškė susierzinimą, kad kamuolio televizijos ekranuose beveik nesimato, tad 1957-aisiais buvo nuspręsta kamuolio spalvą pakeisti į šviesiai rudą ar net geltoną.
Štai čia ir įsikišo Indianos Butlerio universiteto krepšinio treneris Tony Hinkle'as. Jis pasitaręs su AJ Spaldingu, pasiūlė dar radikalesnę – oranžinę – spalvą.
Atlikus rinkos ir mokslinius tyrimus buvo prieita išvados, kad oranžinė spalva bus geriau pastebima tiek žiūrovų, tiek ir žaidėjų.
Naujo dizaino kamuolys dienos šviesą išvydo 1958-aisiais ir per NCAA „Final Four“ pavergė visus. NCAA kaipmat perėjo prie oranžinės spalvos, o netrukus paskui juos pradėjo sekti ir kitos lygos.
Sniego gniūžtė pradėjo ristis nuo kalno. Nors įvairios lygos karts nuo karto ant krepšinio kamuolio išbandydavo įvairių spalvų derinius, pagrindinė jo spalva išliko oranžinė.
Eurolygoje ir šiuo metu žaidžiama kamuoliais, kuriuose oranžinė spalva suderinta su ruda, WNBA lygoje – oranžinė su balta.
