Jubiliejus – tik gražus skaičius
Vidurio amžiaus krizė, vertybių perkainojimo laikas, aukso amžius ir kt. – apie 40-metį nuolat girdime įvairiausių istorijų ir teorijų. Vis dėlto vos prieš mėnesį 40 metų jubiliejų atšventęs garsus Lietuvos krepšininkas sako nepajutęs jokių didelių nušvitimų ar esminių permainų. „Skaičius, aišku, gražus, bet daugiau – tikrai nieko“, – šypsosi Šarūnas.
Šiandien, žvelgdamas į prabėgusius 40 metų, krepšininko aprangą į vyriausiojo „Žalgirio“ trenerio kostiumą neseniai iškeitęs sportininkas prisipažįsta, kad jo gyvenime dabar svarbiausi du dalykai – karjera ir šeima: „Tik šie du dalykai visada užima visą laiką ir galvą“, – sako jis.
Natūralūs karjeros vingiai
Niekas nedrįstų suabejoti, ar krepšininko karjera pasisekė – laimėtas ne vienas asmeninis ir komandinis apdovanojimas, išmaišytas pasaulis, ilgalaikiai kontraktai su pasaulinėmis komandomis. Ne veltui jis vadintas auksiniu berniuku, o autobiografinė knyga „Laimėti neužtenka“ išleista net trimis kalbomis.
Jei knyga simbolizuoja vieno etapo pabaigą, tai trenerio kostiumas – naujojo pradžią. Pora metų atidirbęs trenerio padėjėju, šiemet Šarūnas stojo prie vyriausiojo trenerio vairo. „Tai buvo daugiau mažiau natūralus perėjimas ir pats darbas vyksta taip, kaip ir tikėjausi – su pakilimais į viršų ir kritimais žemyn. Tai mūsų profesijoje – natūralu“, – atvirauja „Žalgirio“ treneris.
Žaisti smagiau nei stebėti
Paklaustas, kuris darbas įdomesnis ir lengvesnis – komandos žaidėjo ar trenerio – Šarūnas akimirką susimąsto ir nedvejodamas atsako: „Tai palyginti labai skirtingi dalykai... tačiau žaisti – daug smagiau. Kai žaidi, esi vienas iš 12 ir visą laiką gali pasiremti į komandos draugus. O treneris yra vienas ir viskas gula ant jo vieno pečių – svarbius sprendimus treniruojantis, rungtynėse ir bendraujant su žiniasklaida turi priimti vyriausiasis treneris. Taigi žaisti ir mažiau streso, ir daug įdomiau. Galiausiai, nors krepšinis yra darbas, pirmiausia tai – žaidimas.“
Vis dėlto gyvenimo be krepšinio ir darbo šioje srityje sportininkas neįsivaizduoja. „Visą gyvenimą esu su krepšiniu ir nežinau, ką kitą galėčiau veikti, – šypsosi. – Tfu, tfu, tfu (prietaringai nusispjauna – aut. past.), kol kas iš šios srities išeiti dar nereikėjo ir tikiuosi, kad to padaryti neteks.“
Gyvenime – ne vien krepšinis
Kad Šarūnui krepšinis ne vienintelė mėgstama sporto šaka ir norėdamas atsipalaiduoti bei perkrauti nuo įtempto grafiko pavargusias smegenis jis renkasi golfą, jau esame girdėję, tačiau retas kuris žino, kad „Žalgirio“ treneris išties mėgsta vairuoti ir labai mielai tai daro.
Jam automobiliu yra tekę keliauti net itin ilgus atstumus, vienas įsimintiniausių – 1 100 km iš Stambulo į Atėnus. „Jei tenka leistis į ilgą kelionę, visada noriu vairuoti. Sėdėti šalia ir nevairuoti man paprasčiausiai nuobodu, – sako jis. – Man yra tekę įveikti išties ilgų atstumų, pvz., su tėčiu esam parvarinėję automobilius iš Barselonos.“
Būtent tėtis buvo tas žmogus, kuris būsimąjį krepšininką supažindino su vairavimu. „Pirmas kartas, kai atsisėdau prie automobilio vairo, buvo dar vaikystėje. Pamenu, kai su tėčiu važiuodavome į sodą, jis pasisodindavo mane ant kelių ir leisdavo laikyti vairą. Kai tekdavo pjauti žolę – vos ne verkdavau, bet žinodavau, kad galėsiu pavairuoti automobilį, todėl tos kelionės man, vaikui, visada būdavo įsimintinos. Apskritai pats vairavimas tuomet atrodė kažkokia egzotika, – šypsosi prisiminęs Šarūnas.
Netikėtas pomėgis
Paprastai aukštaūgius krepšininkus esame pratę matyti vairuojant SUV tipo automobilius, tokius kaip „Porsche“ ar „Audi Q7“, o štai Šarūnas stebina gana racionaliu ir europietišku sprendimu – jis pasirinko rėmėjų „Sostena“ pasiūlytą „Renault Clio RS Trophy“ – nedidelį miesto automobiliuką su sportišku DNR.
Šalyje, kur esi gerai žinomas ir todėl nuolat stebimas it pro padidinamąjį stiklą, o gatvėje sutiktas nepažįstamasis geriau žino tavo batų dydį nei savo kaimyno vardą, tikimasi, kad puikią karjerą padaręs krepšininkas sės prie didžiulio, galingo ir toli gražu ne kiekvienam finansiškai įkandamo automobilio vairo. Kiti gal ir sės, bet tik ne Šarūnas, kuriam daug svarbiau ekonomiškumas ir patogumas nei aplinkinių nuomonės.
Pasidomėjom, ar prabangius automobilius vairuojantys draugai krepšininkai retkarčiais nepatraukia per dantį su kompaktišku „Clio RS Trophy“ įriedančio kolegos: „Ne, nelabai (juokiasi). O kad ir juoktųsi – koks skirtumas. Svarbu, kad man taip patogu, – sako jis. – Žmona važinėja didesniu automobiliu, tad erdvų šeiminį variantą jau turime, o kasdienai man kur kas patogiau su mažyte sportine, miesto mašina. Esu labai patenkintas šiuo modeliu – nedidelis automobilis, bet užtektinai galingas, kad dar prisidarytum problemų, – juokiasi treneris. – Apskritai, aš mėgstu greitį, ypač išvažiavus už miesto, paprasčiausiai negaliu važiuoti lėtai.“
Paklausus, ar daug nuobaudų teko užsidirbti per visus vairavimo metus ir kaip sekasi bendrauti su kelių eismo pareigūnais, kai yra žinomas veidas, Šarūnas neslepia: „Iš tiesų su jais labai geri santykiai. Vieni sustabdo ir atpažinę paleidžia, kiti, galbūt norėdami pasigirti, kad skyrė baudą krepšininkui, pildo protokolą. Būna įvairiai, bet visada bendraujame gražiai. Jei iš tiesų labai pažeidi taisykles, nelabai ir to noro išsisukinėt yra.“
Pernai stebėjome, kaip aukštaūgiai „Žalgirio“ krepšininkai susidorojo su iššūkiu ir entuziastingai mėgino sutilpti į manevringus mažylius „Twingo“ automobiliukus. Buvo daug šypsenų ir juoko. Šarūnas šią patirtį dar ir dabar džiugiai prisimena ir sako, kad tai dar ne pats mažiausias jo vairuotas automobilis. „Kai atostogaujame Graikijoje ir tenka nuomotis automobilį, stengiuosi rinktis kuo mažesnį, kad būtų patogiau pasistatyti siaurose gatvelėse. Yra tekę ir „Smart“ vairuoti. Maži automobiliai ten patys populiariausi, – prisimena jis. – Visiškai kitaip nei Amerikoje, kur plačios gatvės. Ten esu vairavęs „Escalade“. Tuomet buvo patogu, tačiau Europoje tokio dydžio mašinos nesirinkčiau.“
Svarbiausia – šeima
Kad ir koks būtų užimtas trenerio grafikas, Šarūnas visada stengiasi kuo daugiau laiko praleisti su šeima. Penkerių Aidos ir ketverių Luko tėčiui mažieji šeimos nariai – didžiausias turtas, tad kiekviena laisva minutė skiriama jiems. O tam puikiai tinka kelionės. „Vasarą stengiamės pamatyti kažką naujo ir daugiau laiko praleisti su vaikais. Renkamės minimaliai pažintines ir daugiau poilsines keliones, – sako vyras. – Vasarą stengiamės keliauti į Graikiją, kad žmona pabūtų arčiau namų, o kiek lieka laiko – būname Lietuvoje – keliaujame į Nidą, Palangą. Lietuva nėra didelė, tad vaikai ją jau daugiau mažiau matę.“
Gyvename krepšinio šalyje, tad iš sportininkų vaikų dažnai tikimasi ne mažiau didesnių pasiekimų. „Sūnus, rodos, mėgsta sportą – nori žaisti krepšinį ar futbolą. Dukrytei labiau patinka muzika ir visokie pasirodymai darželyje, – šypsosi Šarūnas.
Apskritai apie šeimą treneris kalba su šypsena ir entuziazmu. Nesunku pastebėti, kad už mylimą moterį ir vaikus jam gyvenime nieko svarbiau nėra. Ko gero, net karjera ir visi didžiausi pasiekimai lieka kažkur toli toli, kai kalba pasisuka apie svarbiausius žmones. Šarūnas prisipažįsta nesąs religingas, bet labai vertinantis šeimos šventes. „Tradicijos ir religiniai dalykai man tikrai nėra svarbūs, o šventės labiau asocijuojasi su buvimu kartu. Susirenka mano ir brolio šeimos, atkeliauja vaikų seneliai ir tiesiog gerai praleidžiame laiką.“
Paklaustas apie artimiausius planus, sportininkas vėlgi prabyla apie šeimą: „Svarbiausia, kad vaikai būtų sveiki. Na, o trenerio darbe sunku ką nors planuoti net 5 dienas į priekį. Tokia jau darbo specifika. Norėčiau ir toliau dirbti su krepšiniu, rūpintis šeima ir judėti į priekį. Svarbiausia nestovėti vietoje ir auginti padorius vaikus.“ Būtent to ir linkime 40-mečiui „Žalgirio“ treneriui – ilgo ir turiningo gyvenimo bei sėkmės tiek naujoje karjeroje, tiek šeimoje.
