Nauji sporto veidai siekia patekti į Seimą, o kai kurie jau žino, kad pasirodys naujos sudėties parlamente netrukus.
Nauji parlamentarai užims kitų vietą.
Savąją savo noru jau anksčiau nusprendė užleisti Sergejus Jovaiša, nuo 2012 metų tris kartus patekęs į Seimą pagal konservatorių sąrašą bei tapęs vienu garsiausių sporto atstovų parlamente.
Buvo garsus krepšininkas
S.Jovaiša buvo vienas geriausių Lietuvos krepšininkų aštuntajame-devintajame dešimtmetyje.
1972-1989 metais jis žaidė Kauno „Žalgiryje“, kai komanda iškilo kartu su Arvydu Saboniu, Rimu Kurtinaičiu, Valdemaru Chomičiumi ir kitais bei nuvertė iš sosto Maskvos CSKA tuometiniame SSRS čempionate.
Tais laikais negalėdamas atstovauti Lietuvos rinktinei S.Jovaiša kurį laiką buvo vienintelis lietuvis, patekęs į SSRS rinktinę, su kuria laimėjo olimpinę bronzą 1980 metais, visų trijų spalvų Europos čempionato medalius (auksą 1981 ir 1985 m., sidabrą 1981 m. ir bronzą 1983 m.) bei pasaulio pirmenybių auksą (1982 m.) ir sidabrą (1978 m.).
Dėl taiklios rankos, intelektualaus krepšinio Gudriuoju Lapinu pramintas 194 cm ūgio puolėjas jau būdamas 37-erių padėjo Lietuvos rinktinei laimėti bronzą 1992 metais Barselonos olimpinėse žaidynėse.
Karjeros pabaigoje Vokietijoje dar rungtyniavęs krepšininkas paskui ieškojo savęs gyvenime, išbandęs įvairias profesijas.
Pagal išsilavinimą inžinierius-ekonomistas bandė pritapti aviacijos bendrovėje, vadovavo lošimų asociacijai ir buvo lošimų kontrolieriumi, treniravo Anykščių ir Joniškio komandas, pateko į savo gimtųjų Anykščių tarybą, komentavo krepšinį laidoje „Krepšinio pasaulyje“, net nusifilmavo filme („Kai aš buvau partizanas“), suvaidinęs jame stribą.
Žurnalistai dažnai kreipdavosi į S.Jovaišą po krepšinio rungtynių, žinodami, kad šis geba laisvai ir gyvai pakomentuoti, savo mintis paįvairindamas sparnuotomis frazėmis.
Anykščių savivaldybėje buvęs kaip socialliberalas (partija „Naujoji sąjunga“), 2012 metais S.Jovaiša jau konservatorių gretose pateko į Seimą, kur dirbo tris kadencijas iš eilės.
Dabar 69 metų politikas artėja prie savo politinio etapo finišo.
Kolegos dar vasarą iš S.Jovaišos išgirdo apie planus nebekandidatuoti į Seimą, pareiškus, kad amžius jau daro savo ir jis „nesiruošia likti Seime, kol bus išneštas“.
Lapkričio 14-oji jam bus paskutinė darbo diena.
„Laukiu jos, tęsdamas darbus, bet žinau, kad laiko liko nebedaug, – sakė S.Jovaiša. – Atsiranda džiugaus laukimo momentas.“
15min paprašė S.Jovaišos pasidalinti potyriais dirbant Seime, ryškiausiais skandalais, taip pat kalbėta apie sporto politiką, parlamento virsmą bei tai, kaip įsivaizduoja savo artimiausią ateitį.
– Sergejau, dabar jus Seime keičia kiti sporto žmonės. Kaip pats nusprendėte trauktis iš politinės arenos?
– Atėjo laikas užsiimti ramesne veikla.
Seime prabuvau 12 metų. Jums beklausiant atėjo mintis, kad per tuos metus tikrai buvo laikas, kai aš primiršau, jog pats kažkada sportavau. Vadinasi, gerai. Geras pojūtis, kai tiesioginiame darbe nesidairai, kas buvo praeityje.
Buvau paskirtas į Jaunimo ir sporto reikalų komisiją, kuriai antrą kadenciją vadovauja olimpinis čempionas Virgilijus Alekna, tad su sporto klausimais turėjau galimybių susidurti. Tačiau bendrai sugebėjau atskirti politiko darbą ir pomėgį sportui.
– Gerai jautėtės politikoje visus šiuos 12 metų?
– Emocijų prasme politikoje būna visko. Lyginti su sportu negaliu, bet teko patirti įtampos, kartais reikėdavo greitai reaguoti.
Man gerai, kad į Seimą atėjau, sporto terminais kalbant, po apšilimo, nes prieš tai ketverius metus dirbau savivaldybėje. Iš žemesnės lygos persikelti į aukščiausią buvo šiek tiek lengviau.
– Ar per tris kadencijas niekada nesigailėjote, kad pasukote į politiką, o ne likote krepšinyje, kur galėjote bandyti treniruoti kitus ar daugiau komentuoti krepšinį?
– Viena yra sportuoti, kita – komentuoti, trečia – treniruoti. Aš supratau, kad manyje nepakanka tokių savybių, kuriomis turėtų pasižymėti treneris. Pats save taip įvertinau ir nebedėjau pastangų. Žinoma, aš domiuosi sportu, nenutolau nuo krepšinio, stebiu ir kartais tenka pakomentuoti, jei žurnalistai domisi.
– Kodėl manote, kad nebūtumėt tapęs geru treneriu?
– Nebūtų užtekę kantrybės treniruoti žemesnio lygio krepšininkų.
Jau geriau tada būtų buvę pradėti nuo vaikų, kurie nieko nemoka, ir žingsnis po žingsnio bando perimti tai, ką jiems sako treneris. Esu dirbęs su jaunimo grupėmis, ten viskas gerai, negali ant jų pykti.
Tačiau treniruoti suaugusius vyrus ir išmušinėti jų prastus įgūdžius, kurių jie jau būna prisigaudę, – sunku. Pažiūrėkite, kaip reaguoja, pavyzdžiui, Šarūnas Jasikevičius, Rimas Kurtinaitis ar ypač Virginijus Šeškus.
Aš nenorėjau būti nuolat šaukiančiu ir rėkiančiu. Geriau tegu šį darbą atlieka kiti, nes pats negalėčiau padaryti taip, kaip norėčiau.
– Jūsų paminėtas Rimas Kurtinaitis, buvęs jūsų bendražygis, kaip tik išrinktas Lietuvos rinktinės treneriu. Kaip manote, kaip jam seksis?
– Linkiu, kad sektųsi. Pastaruoju metu rinktinės rezultatai mūsų visų visiškai nedžiugino, o Rimas yra pajėgus sugrąžinti komandą į pergalių kelią. Jis jau santūresnis, įgijęs milžiniškos patirties. Manau, kad tai vienas geriausių pasirinkimų.
– Ką patartumėte tiems žmonėms, kurie dabar iš sporto pasaulio ateina į Seimą?
– Pirmiausia, suprasti, kas ten vyksta. Aš pirmuosius tris mėnesius Seime vargiai ar ištariau bent vieną žodį. Stebėjau, klausiau ir analizavau. Manau, kad naujieji kandidatai turėtų pradėti panašiai.
Toliau seks komandinis darbas, komandose bus lyderių, kurių patarimai ar įžvalgos bus vertingi. Naujokams reikia dėti viską į galvą, taip ir kaupiasi patirtis. Aš per 12 metų sukaupiau ją milžinišką, galėčiau įvardinti save kaip subrendusį politikoje.
Jei būčiau dar apie 10 metų jaunesnis, kažin ar taip paprastai atsisveikinčiau. Man šis darbas patiko.
– Ar politikoje buvo žmogus, į kurį lygiavotės?
– Kaip gerbiu visus krepšininkus, nes jie praeina visą kelią nuo pradžios iki pabaigos, taip ir politikoje – dauguma jų turi savo požiūrį, įdomu jų klausyti, kažką galima perimti, pasimokyti, suprasti.
Metams einant vis geriau supranti žaidimo taisykles. Aš politikoje pasijutau lyg naujame pasaulyje. Daug žmonių, daug vertinimų, daug veiksmų, kaip sporte. Politikoje irgi yra meilės, neapykantos, intrigų, priešpriešos.
Politiko kelias nėra paprastas. Nebūna taip, kad ateini ir prasėdi visą laiką. Jei naujokai nesupras, jie turės dairytis į labiau patyrusius kolegas. Partijų lyderiai visada turi ką pasakyti.
– Kad jau užsiminėte apie intrigas – kas buvo jums per tris kadencijas nemaloniausia? Esate patekęs ir į chuliganų riaušes prie Seimo, o šių metų pradžioje turėjote aiškintis dėl įsigytų penkių kompiuterių ir penkių telefonų.
– Dėl kompiuterių norėčiau pasakyti, kad tada buvo pateikti neteisingi skaičiai, o aš negalėjau į tai atsakyti, todėl buvo labai nemalonu. Sakyčiau taip: per 12 metų trys kompiuteriai man ir mano komandai – iš tiesų toks jau milžiniškas skaičius? Tiesiog ta informacija buvo pateikta su emociniu užtaisu. Galėjau ginčytis, bet tada man būtų sakę: „o kodėl trys?“ Aš nebesivėliau, tiek to.
Riaušės prie Seimo buvo vienas iš tų įvykių, kokių nutinka kartais gatvėje. Šįkart nutiko politikui, tiksliau – keliems politikams. Prieš mus nutiko brutalūs veiksmai, tai buvo žmonės, kurie neturi supratimo, kas vyksta politikoje. Pavyzdžiui, mane tada užsipuolę asmenys citavo įstatymą, kuris net nebuvo priimtas, tokio net nebuvo.
Bet nieko – tai buvo vienas nuotykių, gyvenimo epizodas.
– Ar yra darbas politikoje, kuo labiausiai didžiuojatės?
– Nieko neišskirčiau. Tiesiog pats visas darbas Seime yra tarsi didelis etapas, kai dalyvauji svarbiuose visai Lietuvai procesuose. Esu dirbęs keturiuose komitetuose, poroje komisijų – visur stengiausi pridėti savo rankas ir žinias. Suvokti, kad esi procesų kūrime, yra svarbu kiekvienam politikui.
– Ką manote apie dabar besikeičiančią Seimo sudėtį?
– Žiūriu ramiai, nes tai procesas, kuris kartojasi. Tokie pasikeitimai vyksta ne pirmą kartą, tai natūralu. Nėra dėl ko išgyventi ar gailėtis, toks yra politinis gyvenimas.
– Ar manote, kad laikysis savo krypties sporto politika, kurią pastaraisiais metais formavo ir Virgilijus Alekna, taip pat Švietimo mokslo ir sporto ministerija, Nacionalinė sporto agentūra? Nes Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vadove perrinkta Daina Gudzinevičiūtė kalbėjo apie būtiną pertvarką ir dabar susitikinėja su politikais.
– Aš nemanau, kad dabar reikia ką nors iš esmės keisti. Pastiprinti visada kažkiek galima, bet sporto politika dabar atitinka didžiosios sporto bendruomenės interesus. Nesuprasčiau, jei procesai būtų atsukti atgal.
Pastaruosius kelerius metus dėmesys sportui buvo gana didelis. Federacijos, sporto bendruomenė daugiausia kalba apie finansavimą, o jis buvo padidintas. Jei LTOK norėtų perimti viską į savo rankas, atsukti laiką, tai pamatytume, kad tada sportas stagnavo. Dabar bandome išjudinti, padaryti taip, kad ne vienas spręstų, kaip sportą remti, kad būtų nuostatai, kriterijai – juos kuriant dalyvavo sporto bendruomenė. Manau, kad valstybė nemažai padarė, o jei LTOK, su visa pagarba, nori atsukti viską atgal, – nemanau, kad tai būtų geras sprendimas. Jei nauji sporto politikai pasiduos pagundoms atsukti rodyklę pagal kažkieno prašymus, bus apmaudu.
– Ką pats planuojate veikti po lapkričio 14-osios?
– Atsakymas paprastas: manęs laukia nerūpestingas senjoro gyvenimas ir tiek.
– Kaip jis atrodo jūsų akimis?
– Negaliu pasakyti, kaip viskas atrodys, bet nebebus įsipareigojimų, liks tik asmeninis gyvenimas ir iš to išplaukiantys malonumai, smulkmenos.
Nesitikiu nieko ypatinga ir nesu nusistatęs sau ypatingų tikslų.
– Kas jums tos malonios smulkmenos? Žvejyba, sodas, medžioklė, sporto žiūrėjimas?
– Visa tai, ką išvardinote, galite užskaityti (juokiasi, – red.).
– Ir toliau gyvensite Anykščiuose?
– Taip. Po pandemijos ir taip daugiau ten laiko praleisdavau, nes nuotolinis ryšys suteikė tokių galimybių. Anksčiau daugiau būdavau Seime. Dabar ir nebūnant Vilniuje galima dalyvauti komitetų ar komisijų posėdžiuose.
– Retai esate matomas rungtynėse. Stebite krepšinį per ekraną?
– Esu buvęs ir rinktinės, ir „Žalgirio“ rungtynėse Eurolygoje, bet kelionės ir atstumai verčia vyresnį žmogų rinktis patogesnį variantą – žiūrėti rungtynes namie.
Aplinkui tylu, galima nusikeikti – niekas negirdės.
– Ar sveikata leidžia ramiai planuotis laisvalaikį?
– Reikėtų sudaryti sąrašą visų bėdų, bet dar nepriėjau iki to sąrašo.
Iš tiesų kūnas atliepia senas traumas. Visi mano bendražygiai tai žino, daug jų dabar su pakeistais sąnariais. Tokia sportininkų dalia, tais laikais dar nelabai gerai ir moksliškai prižiūrimi buvome – šokinėjome su štanga be supratimo, nesaugodami nugaros. Dabar jau viskas kitaip.
– Tačiau pats ilgai žaidėte su veteranais krepšinį.
– Taip, sakiau, kad pakabinsiu sportbačius, kai pamatysiu savo karstą.
Tačiau jei nebegali nueiti iki salės, tada... Bet čia jau juokauju.
