Kšištofas pirmiausia pasveikino šalia buvusius „Lietkabelio“ vadovus ir žaidėjus.
Netrukus jis apsikabino Luką Aukštikalnį ir padėkojo snaiperiui už tuos taiklius tritaškius ir 20 taškų, kurie ketvirtajame kėlinyje padėjo panevėžiečiams neiššvaistyti pergalingos persvaros.
Broliai paskutiniai atkulniavo į „Lietkabelio“ rūbinę. Joje buvo kiek neįprastai tylu.
„Kas čia, laidotuvės?!“ – negirdėdamas pergalingo džiaugsmo šūksnių, linksmai pyktelėjo Darjušas.
Paskui jį žengęs Kšištofas neslėpė šypsenos.
„Broli, čia visai ne bronza!“ – juokavo Kšištofas, užsisvajojęs apie auksinį rezultatą.
Pernai „Lietkabelis“ po paskutinių Karaliaus Mindaugo taurės rungtynių buvo arčiau trofėjaus, bet negalėjo pasidžiaugti pergale. Trofėjų lentynoje panevėžiečiai tada pasidėjo aukštesnės prabos – sidabro medalį.
Gal atgausime pasitikėjimą, nes šis sezonas mums keistokas.
Bet šį keistą sezoną „Lietkabeliui“ bronza irgi yra geras laimėjimas.
„Labai įdomios rungtynės, ypač žiūrovams. Mums tai nelabai – reikia išsikratyti iš kelnių biški, – juokaudamas patampė šortus Kšištofas. – Buvome gale jau prisidirbę. Bet gerai, kad pasisekė pabaigoje. Likus 5 minutėms turėjome didelį pranašumą, bet iššvaistėme. Gal kažkur trūko koncentracijos, atsipalaidavome. Gal patikėjome, kad laimėjome. Jie sumažino penketuką, pradėjo žaisti greičiau, mobiliau, o mes sutrikome.
Gerai, kad atsilaikėme. Gale Aukštikalnis pataikė lemiamus tritaškius. Geriau blogai žaisti ir laimėti nei blogai ir pralošti.“
– Pergalę atnešė pergalingas derinys likus 8,9 sek., kai Lorenzo įmetė kamuolį Mavrai į baudos aikštelę iš už šoninės linijos. Kaip iš vadovėlio?
– Taip, čia jau trenerio nuopelnas. Jis nubraižė šį derinį ir pavyko.
– Pernai buvote antri, dabar – treti. Kada daugiau džiaugsmo?
– Ai, žinokite, toks panašus jausmas. Finalas vis tiek finalas. Mes suprasdavome, kad mums dar trūksta iki „Žalgirio“. O šiemet... Bronza yra bronza.
Ne tai, kad kažką laimėjome, bet laimėtos rungtynės. Manau, kiekvienam sportininkui laimėtos rungtynės kaip laimėtas titulas. Džiugu už chebrą.
Gal atgausime pasitikėjimą, nes šis sezonas mums keistokas. Treneriai keičiasi, žaidėjai išvažiuoja-atvažiuoja. Krepšinis komandinis žaidimas, tad reikia kuo daugiau laiko suprasti vienas kitą. Tikiuosi, viskas bus gerai.
– Ką per tuos likusius tris mėnesius „Lietkabelis“ turi padaryti, kad patektų į kitą finalą?
– Gerinti žaidimą. Gerinti, gerinti ir gerinti. Net aš, atrodo, 39 metai eina, turėčiau jau žinoti viską krepšinyje. Bet tikrai, dar man daug ko mokytis.
– Džiaugsmo turėjo būti ir dėl sūnaus, kuris rungtynių metu laimėjo kelionę į Tbilisį.
– Ir sūnus dar nustebino! Šiandien mano diena! Jei eina korta, tai jau... (trina rankomis)
– Tik kad švęsti nėra kada – pirmadienį į rinktinės stovyklą.
– Na taip. Mano amžiuje negalima švęsti. Turiu būti profesionalas!
