– Pone Šatai, su kurčiųjų krepšinio rinktine dirbate jau 47 metus. Tarp jūsų pasiekimų ir pergalių nesunku pasimesti. Kuo jūs pats aiškinate tokią savo sėkmę? Ar jums su auklėtiniais taip gerai pasiseka, ar turite kažkokių ypatingų metodų?
A.Šatas: Apie metodus galima būtų atskirai kalbėti, bet tiek daug metų dirbus bendravimas, komunikacija su rinktinės nariais jau davė vaisių. Taip pat daug lemia ilgalaikis ryšys su sportininkais, bendradarbiavimas, dalyvavimas varžybose. Visa tai sudėjus, rezultatai ne tokie jau prasti.
– Po pergalės Sofijoje 2013 metų olimpiadoje sakėte, kad žaidėjai pažadėjo sunkiai dirbti, kad tik liktumėte trenerio poste. Panašu, kad jie savo pažadą tesėjo?
A.Šatas: Taip, tokia kalba buvo ir žaidėjai savo pažadą tikrai įvykdė. Mes pasikalbėjome, aš likau treneriu, nes vyrai labai prašė. Pas mus rinktinėje vyrauja gera atmosfera, gera aura. Taip tęsiasi jau daug metų, iš kartos į kartą. Aš dabar jau 5-6 žaidėjų kartą išleidžiu per šitiek metų. Robertas Puzinas – vienas geriausių mano mokinių, pasiekęs daugiausiai pergalių, dalyvavęs, kaip ir aš, net 6 olimpiadose. Iš visų parsiveždavome medalius.
– Sakyti, kad esate vyriausiasis treneris o čia jūsų komanda, turbūt jau negalima. Esate daugybę metų kartu dirbanti šeima?
A.Šatas: Taip, esame vieninga šeima.
– Pone Puzinai, jūsų pasiekimai taip pat įspūdingi – du kartus aukso medalis, du kartus sidabras, du kartus bronza. Suprantu, kad kažkada vaikystėje paėmęs į rankas krepšinio kamuolį nusprendėte jo daugiau nepaleisti?
R.Puzinas: Galima taip sakyti. Pradėjau sportuoti 8 metų, labai dažnai stebėdavau krepšinio varžybas per televiziją. Pasirinkau šį žaidimą ir nusprendžiau, kad sieksiu krepšininko karjeros. Su treneriu Algimantu Šatu ilgai dirbame kartu. Kol kas viskas gerai, o kaip bus toliau, negaliu pasakyti.
– Skinant tiek daug pergalių, vieną po kitos, prie to gal priprantama? Su kokiomis mintimis vykote į šias olimpines žaidynes? Galvojote apie auksą?
R.Puzinas: Vykome norėdami nugalėti, tačiau kai sužinojome, kad Jungtinių valstijų komanda nedalyvaus, lengviau atsidusome ir dar labiau siekėme čempionų titulo. Patikėjome pergale.
– Suprantu, kad amerikiečių rinktinė tiek kurčiųjų varžybose, tiek ir kitose visada yra ta komanda, kurios bijoma labiausiai?
R.Puzinas: Taip. Tiek kurčiųjų, tiek girdinčiųjų rinktinės JAV yra labai stiprios.
– Pone Šatai, paaiškinkite esminius skirtumus kurčiųjų krepšinyje nuo mums įprasto? Kaip vyksta treniruotės, veiksmas aikštelėje?
A.Šatas: Taisyklės tokios pačios kaip ir girdinčiųjų krepšinyje, vadovaujamės FIBA nustatytomis taisyklėmis ir žaidžiame tokį patį krepšinį. Negaliu kalbėti už girdinčiųjų rinktinę, krepšininkai stengiasi, tačiau mūsų komandoje vyrai vieną derinį gali šlifuoti visos treniruotės metu. Jie užsispyrę, labai darbštūs, ambicingi. Esminis skirtumas tas, kad Lietuvoje iš 10 tūkstančių negirdinčiųjų mes negalime išrinkti aukštų žaidėjų. Aukštus žaidėjus turi turkai, graikai, slovėnai. Kinijoje yra net 20 milijonų kurčiųjų. Bet jei mes krepšinyje ir netobulėtume, 9 metus jie mūsų dar nepavys.
– Pone Puzinai, jūsų vertinimu, kas yra svarbiausia kurčiųjų krepšinyje?
R.Puzinas: Labai svarbu gynyba, stebėjimas, kas vyksta aikštelėje. Jei nepataikai į krepšį, reikia geriau gintis. Tada pasieksi pergalę.
– Ar sutinkate, kad pastaruoju metu dėmesio neįgaliųjų sportui, pasiekimams yra skiriama kur kas daugiau dėmesio?
A.Šatas: Taip, pastaruoju metu yra ryškus pagerėjimas, jaučiamas didesnis dėmesys. Prezidentės atvykimas mūsų pasitikti labai aiškiai pasako, koks jos požiūris į neįgaliųjų sportą. Kita vertus, sportininkai to nusipelnė. Kai 2013 metais grįžome iš olimpiados, mus pasitiko tik artimieji. O dabar – ir prezidentė, ir Kauno meras, ir Kūno kultūros ir sporto departamento direktorius, ir žiniasklaida. Galbūt į šią medaus statinę įpilsiu deguto, tačiau man labai keistas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto požiūris į mus. Kitaip tariant, jokio požiūrio į mus nėra, galvojama, kad mums lyg ir nepriklauso pas juos būti, esame nustumti į šalikelę. Anksčiau, kai komitetui vadovavo Arūnas Poviliūnas, buvo kitaip.
– Pastaruoju metu nemažai diskutuojama apie premijų dydį. Ar parolimpiečių, kurčiųjų sportininkų premijos turėtų būti tokios pačios kaip ir kitų olimpiečių? Ką apie tai manote?
A. Šatas: Lygiava turi būti, tačiau, tiesą sakant, neįgaliųjų sportininkų rezultatai yra žemesni. Į šį reikalą reikėtų žiūrėti realiai. Kita vertus, jų dalyvavimas visuomeniniame gyvenime, integracija taip pat turi daug pliusų. Žinoma, rezultatų negalime lyginti su girdinčiųjų sportininkų pasiekimais. Tarkime, rutulio stūmime sportininkai pasiekia 22 metrus, o mūsiškiai – tik 16,5 metro. Tačiau yra tokių sportininkų, pavyzdžiui, Rusijos rinktinėje esantis dešimtkovininkas, kuris dalyvauja ir girdinčiųjų olimpinėse žaidynėse. Taip pat ir plaukikas iš Pietų Afrikos. Bet mes kol kas nesitikime patekti į vyrų krepšinio rinktinę, su Jonu Valančiūnu negalime lygintis.
– Pone Puzinai, kaip jūs vertinate visuomenės, žiniasklaidos, valstybės dėmesį kurčiųjų sportui? Ar jums tai svarbu?
R.Puzinas: Šiuo metu visuomenės dėmesio tikrai užtenka, bet anksčiau jo labai trūko. Malonu, kad domisi žiniasklaida. Tikimės, kad tas dėmesys neišblės ir jo bus dar daugiau.
– Pone Šatai, grįžkime prie veiksmo aikštelėje. Žiūrėdami rungtynes apie daugelį dalykų turbūt nė nesusimąstom: žaidėjai tarpusavyje kalbasi, treneris nuo atsarginių suolelio sako patarimus, derinius. O kaip visa tai vyksta kurčiųjų krepšinyje?
A.Šatas: Didžiausia mūsų problema – dengimasis asmenine gynyba. Girdintieji kalbasi tarpusavyje, o pas mus yra kitaip. Mes esame įsisavinę daug aikštės gynybos sistemų ir jas gan sėkmingai naudojame. Pavyzdžiui, prieš graikus naudojame vienokią gynybos sistemą, prieš Venesuelos rinktinę – jau kitokią. Šie niuansai mums padeda. Be to, mūsų visi krepšininkai yra labai darbštūs, pareigingi, motyvuoti. Tai taip pat labai svarbu. Jei jie žiūrėtų į savo darbą pro pirštus, tokių rezultatų nebūtume pasiekę.