Dėl sudėtingų karantino sąlygų sudėtinga buvo rasti vietą pokalbiui, kurio norėjosi gyvo. Tad Linas pasiūlė susitikti jo namuose. Tiksliau, baigiamame statyti vasarnamyje ant Neries kranto. Erdvioje svetainėje šalia jau įrengtos treniruoklių salės sėdus pokalbiui ir uždavus pirmąjį klausimą, Lino veidą nušvietė šypsena.
„Gerai prisimenu tuos 2010-uosius. Visi prisimena, kas ten buvo. Ta vasara buvo ypatinga, lengva, tokia netikėta visiems – ir užsibaigė gerai. Važiavome į Turkiją ir mąstėme – bus kaip bus, mes žaisime“, – žurnalui „Krepšinio namai“ pasakojo L.Kleiza.
Aplink zujo darbininkai, įrenginėjantys virtuvę, tačiau prisiminimai nukėlė į Turkiją. Joje – Izmyre ir Stambule – jauna komanda, daugelio ekspertų nelaikyta pretendente į medalius, 2010 m. rugpjūčio 28 – spalio 12 dienomis sugebėjo laimėti 8 iš 9 rungtynių ir su Lietuvos trispalve užlipti ant prizininkų pakylos.
„Tuo metu žaidėme naujovišką krepšinį. Neturėjome tikrų „centrų“. Turėjome Robį (Javtoką), tačiau jis buvo daugiau gynybinio plano „centras“ – ne tas, per kurį puolama. Žaidėme greitą krepšinį. Tuo metu toks krepšinis dar nebuvo toks populiarus, kaip dabar. Tačiau kai nuvyksti į tokius čempionatus, jis gerai veikia, nes žaidžiamas ne visas sezonas, kuriame turi daug laiko pasirengti. Turkijoje turėjome 9 rungtynes ir viskas. Tai suteikė mums daug laisvės. Ir viskas mums „suėjo“. Turėjome ir sėkmės – „užsikabinome“, tada atsirado tikėjimas ir pergalės“, – prisiminė L.Kleiza, tapęs rezultatyviausiu Lietuvos rinktinės krepšininku ir išrinktas į simbolinį čempionato penketą.
Pasak jo, daug davė K.Kemzūros nuteikinėjimas prieš kiekvienas rungtynes, net filmų žiūrėjimai.
„Tačiau mūsų komandoje ir šiaip buvo gera, lengva atmosfera. Nebuvome įsitempę. Negaliu pasakyti, kaip atsirado tokia atmosfera. Manau, daug dalykų susidėjo. Buvome labai jauna komanda. Negaliu sakyti, kad nebuvo rimtumo, tačiau jautėsi geras atsipalaidavimas. Visos kartos skiriasi, o mūsų karta buvo labiau atsipalaidavusi, šiek tiek kitaip į viską žiūrėjo. Buvo visokių linksmų dalykų, tačiau tai buvo tokie „vidaus bajeriai“, kurie lieka komandos viduje. Apie tai būtų galima knygą parašyti. Dėl to rinktinė visais laikais būdavo labai smagi. Mums fantazijos niekada netrūko“, – teigė L.Kleiza.
Jo teigimu, labai svarbų vaidmenį vaidino ir kapitonas – Robertas Javtokas, puikiai susitvarkęs su savo pareigomis.
„Kai reikėdavo ką nors padrąsinti, susikaupti – tai buvo jo atsakomybė. Tačiau visi prie to prisidėdavome“, – prisiminė L.Kleiza.
Lietuvos rinktinė čempionatą pradėjo grupės varžybomis Izmyre – tris milijonus turinčiame Vakarų Turkijos mieste ant Egėjo jūros kranto. Nepaisydami 37 Kirko Penney taškų, lietuviai pirmąjį mačą su Naująja Zelandija laimėjo 92:79 (25:24, 25:10, 24:27, 18:18). Rezultatyviausiai Lietuvos ekipoje žaidė L.Kleiza – 27 taškai. Toliau sekė sudėtingesni mačai.
Po trijų rungtynių kėlinių su Kanada lietuviai vis dar vijosi varžovus, tačiau sugebėjo išplėšti pergalę 70:68 (12:20, 21:23, 22:14, 15:11). L.Kleiza ne tik pelnė daugiausia taškų (18), tačiau ir geriausiai Lietuvos rinktinėje kovojo dėl atšokusių kamuolių (10).
Mačas su pasaulio čempionais ispanais buvo dar dramatiškesnis. Po trijų kėlinių Lietuva dar atsiliko nuo varžovų 11 taškų, tačiau paskutinį ketvirtį užkūrė tikrą pirtį ir iškovojo įspūdingą pergalę 76:73 (11:22, 24:21, 18:21, 23:9). Įmetęs du baudos metimus likus 6,6 sekundės, L.Kleiza – vėl rezultatyviausias (17 taškų). Po 13 pridėjo Jonas Mačiulis ir Martynas Pocius.
„Galbūt iš pradžių varžovus kažkuo nustebinome. Tačiau vėliau… Juk tai Lietuva – daryk ką nori, nenustebinsi nieko. Visuomet buvome stiprūs, gal tik prieš porą rinktinių nebuvome favoritai. Tačiau istorija yra istorija. Pagavome gerą bangą geru laiku. Visą pasirengimą žaidėme gana gerai. Ir kai pagavome bangą su pora sunkių pergalių čempionato pradžioje, tada mus sustabdyti jau buvo sunku. Sakiau, tai nėra čempionatas, tai yra dvi savaites. Svarbiausia – pasiekti kilimą po poros rungtynių. Mums pavyko tai padaryti“, – sakė L.Kleiza.
Vėliau Lietuva susitvarkė su iki tol taip pat visas rungtynes laimėjusiais prancūzais 69:55 (11:24, 13:6, 28:11, 17:14) ir tapo D grupės nugalėtoja. Daugiausia taškų lietuviams pelnė J.Mačiulis – 19. L.Kleiza įmetė 15.
Įsibėgėjusiai Lietuvai per paskutiniąsias grupės rungtynes nesugebėjo pasipriešinti Libanas – 84:66 (16:16, 23:16, 25:19, 20:15) – rezultatyviausias buvo Renaldas Seibutis (17 taškų). Aštuntfinalyje Stambule, L.Kleizai trinktelėjus 30 taškų, krito Kinija – 78:67 (17:22, 26:18, 21:11, 14:16).
Ketvirtfinalis su Argentina buvo ypač įspūdingas. Nuo pirmųjų akimirkų savo pranašumu neleidusi abejoti Lietuvos rinktinė nušlavė tituluotus varžovus 104:85 (28:18, 22:12, 35:23, 19:32). Po trijų kėlinių lietuvių persvara siekė 32 taškus, o argentiniečių žvaigždės sėdėjo ant suolo, susiėmusios galvas.
Toliau – pusfinalis ir JAV „Svajonių komanda“ su Kevinu Durantu, Derricku Rose‘u, Russellu Westbrooku, Andre Iguodala, Stephenu Curry, Ericu Gordonu ir kitais NBA krepšininkais.
„Prieš amerikonus buvo sunku žaisti. Jie mane žinojo. Uždėjo vieną pedalą ant manęs, po to kitą. Mes jų nebegalėjome nustebinti – jie žaidė dar greičiau už mus. Jie gerai mane išjungė iš rungtynių. Tikrai nesitaupiau serbams, tačiau amerikiečiai paprasčiausiai mane išjungė“, – žurnalui „Krepšinio namai“ teigė L.Kleiza, pelnęs 4 taškus.
Pusfinalį Lietuva pralaimėjo 74:89 (12:23, 15:19, 26:23, 21:24). Lietuviai nesustabdė K.Duranto, pelniusio 38 taškus.
„Visuomet, kai žaidi prieš tokią komandą, stengiesi kontroliuoti rungtynes, nedaryti klaidų, neleisti bėgti į greitą puolimą, nes tai jiems labai patinka daryti. Tada tą planą sugriovė Kevinas Durantas. Jis žaidė kosminį krepšinį. Daryk ką nori prieš jį – tuos savo tritaškius mėtė ir mėtė. Rungtynės buvo gana įtemptos. Tačiau sustabdyti Duranto tuo metu nebuvo įmanoma“, – prisiminė L.Kleiza.
Mažajame finale lietuviai susitiko su serbais, nusileidusiais turkams po teisėjų klaidos. L.Kleiza buvo nesustabdomas – pelnė 33 taškus. Lietuva laimėjo 99:88 (23:22, 25:16, 24:16, 27:34) ir ir pirmą kartą istorijoje užsikabino planetos pirmenybių bronzos medalius.
„Po to šventėme. Man švęsti patinka. Yra laikas, kai dirbi, yra laikas, kai laimi ir reikia tą pergalę atšvęsti. Buvo smagu, įspūdinga, buvo daug šventimo. Turkijoje buvome klube, šventėme drauge su serbais. Nes metus prieš tai Milošas Teodosičius buvo mano kambariokas. Šventimas tęsėsi ir Lietuvoje, tik čia jau po savaitės turėjau skristi į Torontą. Smagu buvo, tikrai smagu“, – pasakojo L.Kleiza.
Lietuvos rinktinės lyderis čempionate rungtyniavo daugiau nei po 31 minutę per rungtynes, taškų vidurkis buvo 19, atkovotų kamuolių – 7,1, rezultatyvių perdavimų – 1,4.
„Aš jaučiausi gerai. Aišku, buvau pavargęs po čempionato, po traumų. Atvykau po gero čempionato „Olympiakos“, buvau gana geros formos. Kažkaip visai tai prasitęsė, savęs neforsavau“, – pasakojo L. Kleiza.
Į jis atvyko Turkiją jau turėdamas kontraktą su „Toronto Raptors“.
„Tačiau įtakos mano žaidimui tai neturėjo. Aš dar turėjau kontraktą su „Olympiakos“, tačiau nutraukiau jį, nes NBA rūpėjo daugiau, norėjau įrodyti savo vertę ten“, – teigė L.Kleiza.
Vis dėlto, savo vertę NBA jis jau buvo įrodęs. Ir dėl to jis dėkingas netikėtam įvykiui – muštynėms. Pajėgiausioje pasaulio krepšinio lygoje lietuvis suspindo, kai dėl muštynių 15 rungtynių buvo suspenduotas jo „Denver Nuggets“ komandos draugas ir lyderis Carmelo Anthony. Šį epizodą L.Kleiza iki šiol prisimena labai gerai.
„Man tai labai padėjo. Tai buvo mano antri metai NBA. Man nedavė daug žaisti. Nesiklostė varžybos. Atsimenu, atvyko Niujorkas su Jamalu Crawfordu. Treneris George‘as Carlas išleido mane, sakydamas – eik, denk Crawfordą. Tas ateina – bam bam nugara, „krosoveris“, „trajakas“ – ir vėl sėdžiu ant suolo“, – prisiminė L.Kleiza.
Ir tuomet įvyksta įsimintinas įvykis Niujorke. Baigiantis rungtynėms po nesportinės „Knicks“ gynėjo Mardy Collinso pražangos prieš „Nuggets“ krepšininką J.R.Smithą kilo didelės muštynės, persikėlusios net į tribūnas. Iš aikštės buvo pašalinta 10 žaidėjų. Ir tik per plauką ten neatsidūrė L.Kleiza.
„Karlas buvo kažko supykęs ant Niujorko trenerio Isiah Thomaso. Laimime daug, lieka pora minučių. Tačiau mūsų treneris neišima Carmelo iš žaidimo. Muštynės dėl to ir įvyko. Karlas leidžia mane į aikštę. Einu prie sekretoriato, ir prasideda muštynės. Jei įeini į aikštę per muštynes, automatiškai esi diskvalifikuojamas vienerioms rungtynėms. Tai aš pažiūrėjau iš šalies. Ten pasimušė, pasimušė. Carmelo suspendavo 15 rungtynių, nebuvo kam žaisti, gavau daug laiko. Tai man labai padėjo. Jei ne tas incidentas, nežinau, kaip būtų buvę. Po tų rungtynių daug žaidžiau, įsižaidžiau. Gerai, kad nėjau į tą aikštę“, – pasakojo L.Kleiza.
Po to jis dar tris sezonus rungtyniavo „Toronto Raptors“, vėliau persikėlė į Europą, kur žaidė Stambulo „Fenerbahce“ ir Milano „Olimpia“. Su Lietuvos rinktine 2013-aisiais jis tapo ir Europos vicečempionu.
„Dabar mano reikalai su krepšiniu labai geri. Daug žiūriu krepšinio, analizuoju. Eurolyga, Europos taurė, Čempionų lyga – aišku, kol kas tai žemiausio lygio europinis krepšinis. LKL taip pat įdomu“, – sakė L.Kleiza.
Porą pastarųjų metų jis ne tik žiūrėjo krepšinį, jis ir buvo vienas Vilniaus „Ryto“ klubo bendrasavininkių, sporto direktorius. Tačiau iš klubo ir krepšinio L.Kleiza pasitraukė. Ar ilgam?
„Apie tai dabar nemąstau. Krepšinis visuomet bus mano gyvenime. Kaip kas pasisuks niekada nežinai. Šiuo metu savęs niekur krepšinyje nematau. Tačiau dabar turiu galimybę stebėti daug krepšinio, galimybę išeiti iš tos padėties, kai buvau vienoje komandoje ir daugiau rūpėjo jos dalykai. Tai geras laikas“, – teigė L. Kleiza.
35-erių vyras dar kupinas jėgų ir noro judėti. Kas jam pakeitė krepšinį?
„Poreikį judėti labai jaučiu. Man patinka svorius kilnoti, patinka žaisti tenisą, nors žmona už mane žaidžia geriau. Tačiau neturiu ko nors, už ko būčiau „užsikabinęs“. Gyvenime yra viena meilė, daugiau sunku ką nors daryti“, – paaiškino L.Kleiza ir pasikvietė į treniruoklių salę, ant kurios sienų – visų komandų, kuriose rungtyniavo, marškinėliai. Tarp jų – ir 11-uoju numeriu pažymėti žali Lietuvos rinktinės marškinėliai iš 2010 metų pasaulio čempionato.
