| PČ pasiruošimas | Lietuva – Suomija | 19:30 | Klaipėda |
Pastarąjį kartą daugiau nei prieš du mėnesius oficialiose rungtynėse dalyvavęs L.Lekavičius turbūt negalėjo sutikti rimtesnio pirmo oponento.
Pusantrų metų Eurolygoje starto penkete nežaidęs lietuvis pirmosiose kontrolinėse nacionalinės komandos rungtynėse nuo ginčo kamuolio Pamplonoje gainiojo ispanų bulių Ricky Rubio.
Tai buvo velniška užduotis mažajam lietuvių matadorui.
Europos krepšinio vunderkindu jaunystėje laikytas 28-erių ispanas žaidė su burtų lazdele. L.Lekavičius turėjo būti ypač atidus, nes kiekviena užtvara baigėsi arba R.Rubio parašiutu virš lanko, arba agresyviu prasiveržimu į baudos aikštelę. Buvęs „Utah Jazz“, o dabar – „Phoenix Suns“ atakų organizatorius į lietuvių krepšį suvertė 21 tašką ir atliko 3 rezultatyvius perdavimus.
Tuo tarpu puolime L.Lekavičius galėjo įsitikinti, kodėl barzdotas 193 cm ūgio gynėjas buvo renkamas geriausiai besiginančiu Ispanijos lygos žaidėju, o dar būdamas vos 17-os pirmavo čempionate pagal perimtus kamuolius.
R.Rubio agresyviai spaudė L.Lekavičių po visą aikštę, užtverdamas jam kamuolio perdavimo linijas ir kiekvieną akimirką grasindamas nugvelbti kamuolį. Iš jo ir kitų Lietuvos įžaidėjų jis nustvėrė bent keturis.
Tačiau L.Lekavičius nesileido skriaudžiamas.
Jis naudojosi savo greičiu ir Graikijoje beveik iki tobulumo nušlifuotu ginklu – metimu iš distancijos.
Po kiekvienos užtvaros vos tik gavęs erdvės L.Lekavičius šveisdavo strėlę į ispanų krepšį. Žalgirietis buvo rezultatyviausias Lietuvos rinktinės žaidėjas Ispanijoje – pataikė visus 5 dvitaškius ir pelnė 10 taškų, dar atliko 3 rezultatyvius perdavimus.
„Buvau tikrai pasiilgęs krepšinio, – po rungtynių grįžęs į Palangą 24sek sakė L.Lekavičius. – Gera grįžti, ypač į starto penketą. Tikrai laukiau dvikovos su Rubio. Buvo įdomu pasitikrinti prieš tokio lygio žaidėją. Manau, viskas išėjo gerai.“
Dainius Adomaitis prieš skrydį į Ispaniją paliko Mantą Kalnietį Palangoje, todėl Lukas žinojo, kad jo balsas aikštėje turės skambėti garsiausiai.
Jį krepšininkas sutvirtino Atėnuose. Nors su „Panathinaikos“ marškinėliais rungtyniavo mažiau, nei vylėsi, dveji metai karinėje krepšinio teritorijoje subrandino augantį Lietuvos krepšinio generolą.
24sek kolegos Graikijoje pasakojo, kad L.Lekavičius buvo vienas didžiausių „Panathinaikos“ tylenių. Jis pirmas nusiprausdavo po rungtynių ar treniruočių ir pirmas lėkdavo pro OAKA arenos duris. Lietuvis kalbėdavo darbais, ne žodžiais – kasdien gramdydamas OAKA parketą ir savo intensyvumu nervindamas net „Panathinaikos“ žvaigždę Nicką Calathesą.
Nors su metais L.Lekavičius vis drąsesnis ir ekspresyvesnis. Štai grįžęs į Lietuvą, interviu 24sek jis drąsiai kalbėjo apie keistą patirtį su iš Amerikos į „Panathinaikos“ nutūpusiu treneriu Ricku Pitino.
Daugiausiai gynėjas turi pasisakyti apie krepšinio elementus – jam aiškesnę kalbą. Bet Lukas kasmet drąsiau ir plačiau reiškia savo mintis. Tačiau nepasikeis viena – vietoj pažadų ir pasakų jis verčiau linkęs pasakoti su kamuoliu krepšinio aikštelėje.
Atėnų klube L.Lekavičius negavo visko, ko tikėjosi. Bet už viską bandys atsigriebti tiek „Žalgiryje“, tiek rinktinėje. Ten jo laukia panaši misija.
Apie ją, flirtą su „Žalgiriu“ Atėnuose, ypatingą ryšį su Šarūnu Jasikevičiumi ir neįkainojamas patirtis „Panathinaikos“ klube – 24sek interviu su L.Lekavičiumi.
– Lukas Lekavičius pasiruošime Europos čempionatui ir „Žalgiryje“ 2017 metais, ir Lukas Lekavičius po dviejų sezonų Atėnuose ir pasiruošimo pasaulio čempionatui stovykloje 2019 metais: kuo šie du Lekavičiai skiriasi?
– Nežinau, praėjo tik dveji metai. Negalvoju, kad būsiu kažkuo pasikeitęs. Nesu nei labai senesnis, nei lėtesnis. Manau, esu toks pat, koks buvau prieš dvejus metus.
– Su kuo tenka bendrauti iš jūsų aplinkos, visi pažymi, kad Lukas Lekavičius labai subrendo per tuos du sezonus „Panathinaikos“. Ką tai reiškia?
– Sunku pasakyti. Gal pradėjau daugiau ir garsiau kalbėti aikštėje (juokiasi.). Galbūt dėl to.
– Ar iš karjeros etapo „Panathinaikos“ pasiėmėte tai, ko tikėjotės?
– Aišku, galbūt tikėjausi truputį truputį daugiau, bet nesitikėjau stebuklų, kad ten žaisiu po 30 minučių. Tikėjausi, jog būsiu atsarginis, bet norėjosi truputį daugiau minučių. Tačiau žaidžiant šalia Calatheso to tikėtis sunku. Dėl to ir išvažiavau.
Tie metai davė man naujos patirties. Turėjau du skirtingus trenerius, abu jie turėjo skirtingas filosofijas, viskas buvo nauja. Buvo tikrai įdomu.
Gal kažkiek subrendau ir kaip krepšininkas, ir kaip asmenybė. Gal aikštėje tapau ramesnis. Viskas pasimatys rinktinėse rungtynėse ir sezono metu.
– Nickas Calathesas Eurolygos podkaste „The Crossover“ užsiminė, kad treniruotėse iš jo atėmėte vienerius karjeros metus. Jūs pats atviravote, kad „įsikąsdavote“ Calathesui į koją. Kaip atrodė tos treniruotės?
– Dažniausiai treniruotės prasidėdavo tuo, kad jis sportuodavo puse jėgos. Treneris šiek tiek pykdavo, todėl man tekdavo jį paspausti per visą aikštę. Tada Calathesas šiek tiek užpykdavo (šypsosi.).
Tada jis pradėdavo taip žaisti atgal, tad vykdavo tokia įdomi mikrodvikova. Būdavo labai smagu.
– Kaip pasimatydavo, kad Calathesas jau surimtėdavo?
– Kai pradėdavau jį spausti, perimdavau kamuolį, jis labai pykdavo, kad jį spaudžiu ar perimu kamuolį. Tada jis pradėdavo pats mane spausti ar bauduoti. Bandydavau greitai apeiti, o jis bauduoja ir t.t. Prasidėdavo įdomesnės grumtynės. Smagu, tikrai (šypsosi.).
– Ką per tuos dvejus metus spėjote pasiimti iš Nicko Calatheso?
– Galbūt tai, kaip jis kontroliuoja aplinkinių spaudimą. Rungtynių metu jis pakeldavo didžiulį spaudimą, nes rungtynėse viskas priklausydavo nuo jo.
Buvo įdomu stebėti, kaip, pavyzdžiui, pralaimint rungtynes 20 taškų skirtumu, Calathesas per ilgąją pertrauką visus padrąsindavo. Jei kas neišeidavo, padarydavo, kad komanda eitų į viršų. Calathesas buvo tikras komandos lyderis.
– Rubio agresija tiek puolime, tiek gynyboje priminė šių dienų krepšinio tendenciją, dėl kurios krepšinis sunkėja tokiems įžaidėjams kaip jūs. Puolant, jums turėtų būti sunkiau matyti aikštę ir atrasti perdavimo linijas prieš fiziškus didelius įžaidėjus, o gynyboje kyla keblumų vienas prieš vieną situacijose, ypač kai gerokai apribojamos galimybės keistis dengiamaisiais. Kaip treniruotėse bandote apeiti tas vadinamąsias mismatcho situacijas?
– Bandau pasinaudoti greičiu. Manau, tai mano privalumas prieš aukštesnius gynėjus.
Taip pat, jeigu noriu perduoti kamuolį į vieną pusę, turiu greitai nueiti į kitą pusę. Turiu daug fake'inti (apgauti varžovą savo judesiais). Nes jeigu žiūrėsiu į vieną tašką ir bandysiu perduoti kamuolį, aukštesni žaidėjai tiesiog perims tuos kamuolius.
Tad bandau fake'inti ir pasinaudoti savo greičiu.
– Per tuos kelerius metus turėjote galimybę mokytis ne tik iš Calatheso, bet ir tokių specialistų kaip Šarūnas Jasikevičius, Xavi Pascualis ir Rickas Pitino. Ką esminio perėmėte iš kiekvieno specialisto?
– Iš Xavi turbūt pasiėmiau to, kad jam labai svarbi buvo taktika. Manau, Xavi ir Šaras yra kažkiek panašūs, nes abiem labai svarbi taktika ir sužaisti derinį, kurio buvo prašyta. Gal ten būdavo mažiau laisvės: viskas pagal taktiką, kur atakuoti varžovus ir t.t.
Pas Pitino buvo visiškai kitaip – darėme, ką norime (šypsosi.). Pitino prieš rungtynes vis pasisakydavo motyvacinėmis kalbomis, užmotyvuodavo kiek kitaip, nei kiti treneriai (šypsosi.).
Xavi, Šaras prieš rungtynes daugiau akcentuodavo taktiką, o Pitino kalbėdavo „einam! Atiduodam visas jėgas!“ Ir taip toliau.
Tai buvo labai skirtingi treneriai.
– Rickas Pitino per spaudos konferencijas labai mėgdavo dalintis istorijomis iš jo karjeros laikų NBA. Kokios jo pasakotos istorijos ar motyvacinės kalbos jums labiausiai įsiminė?
– Taip, jis labai daug apie tai kalbėdavo. Bet aš nesiklausydavau. Nežinau, ar kažką prisiminčiau (šypsosi.).
Bet pastoviai minėdavo, kad žaidė prieš Jordaną, tą ir tą. Jei atvirai, būdavo juokinga (šypsosi.).
– O ką reiškia „nesiklausydavote“?
– Pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo. Nei ten man labai įdomu, prieš ką jis žaidęs, ką treniravęs, nei ką. Tiesiog...
– Sakote, Šaras ir Xavi buvo labai panašūs treneriai. O koks dalykas juos labiausiai skyrė?
– Gal pas Šarą buvo labiau akcentuojamos detalės. Xavi gerai paruošdavo rungtynėms, suderindavo taktiką, turėdavome daug derinių, kur atakuoti, bet smulkios detalės pas Šarą būdavo tikrai svarbesnės. Pavyzdžiui, atsitverti žmogų, paruošti užtvarą ir t.t.
Nei po pirmo sezono, nei antro sezono viduryje, nebūčiau grįžęs į Kauną.
– Vis pabrėžiama, kad per tuos dvejus metus Atėnuose labai daug bendravote su Šarūnu Jasikevičiumi. Kaip tai atrodė?
– Nežinau, nelabai...
– Tos kalbos perdėtos?
– Galbūt taip. Didelio bendravimo nebuvo, tikrai. Pasveikindavome vienas kitą su pergalėmis, bet kažko labai daug nebuvo tikrai.
– Dar po pirmojo jūsų sezono Atėnuose buvo kalbų, kad „Žalgiris“ siekia jus susigrąžinti. Antrojo sezono metu, kai žalgiriečiai ieškojo „mažo ir aštraus“ gynėjo, tos kalbos vėl buvo pasklidusios. Kiek realu buvo anksčiau sugrįžti į „Žalgirį“?
– Nežinau, vasaros metu, po pirmo sezono, girdėjau tų kalbų, bet agentas pasakė, kad lieku 100 proc. ir kad Xavi Pascualis nori mane pasilikti. Tada 100 proc. buvau tikras, kad lieku PAO.
O žiemą taip, kalbos buvo, bet minimalios. Xavi vėl pasakė, kad nori manęs ir visos tos kalbos nutrūkdavo.
– Jeigu Xavi Pascualis būtų atėjęs ir paklausęs: Lukai, spręsk tu. Kaip būtumėte pasielgęs?
– Nežinau. Nei po pirmo sezono, nei antro sezono viduryje, nebūčiau grįžęs.
Pirmą kartą norėjosi pasilikti Atėnuose antram sezonui. Pažiūrėti, gal bus viskas kitaip – gal antri metai bus dar geresni. O antrą kartą, sezono metu keisti komandą, manau, nėra labai gerai. Nauja sistema, nauji žaidėjai... Nebūčiau išvykęs nei tada, nei tada.
– Per tuos metus „Žalgiryje“ jums pavyko užmegzti artimą ryšį su Šarūnu Jasikevičiumi. Ir jums pačiam patinka pas jį žaisti, ir jam jūs labai imponuojate kaip veržlus pataikantis įžaidėjas. Kaip manote, kaip taip sėkmingai susiklijavote?
– Pirmiausia, turbūt aš klausau, ko prašo Šaras, ir tą atlieku (juokiasi.). Pagrindinis dalykas – nei atsikalbinėju, nei ką, ko manęs prašo – tą ir darau. Turbūt jam tai patinka.
– Ką reiškia „visko klausote“? Kiti žaidėjai kartais praklauso arba atsikerta?
– Nežinau, gal kažką užmiršta, gal taip neįsisavina, gal trūksta koncentracijos ar dar kažko. Manau, aš įsisavinu viską, ką sako Šaras. Įsiklausau ir atlieku tai rungtynėse.
– Kalbėjome, koks Lukas Lekavičius buvo 2017 ir 2019 metais. O koks buvo „Žalgiris“ prieš dvejus metus ir dabar, į kurį grįžtate?
– Dabar kartelė pakelta. Tie dveji metai buvo sėkmingesni nei prie manęs. Su manimi buvome arti atkrintamųjų, bet patekti ten nepavyko. O po dvejų metų atkrintamosiose „Žalgiris“ dabar geresnis nei prie manęs.
Labai gerai. Aišku, dabar daugiau spaudimo, nes visi tikisi, kad pateksime į tas atkrintamąsias. Reikės stengtis tuos lūkesčius pateisinti.
– Geresnis žaidimo lygiu ar ir iš organizacijos pusės?
– Manau, ir ten, ir ten. „Žalgiris“ auga. Privatūs lėktuvai... Jau kai aš buvau, viskas buvo labai gerai, o dabar tos smulkmenos tik auga.
– Dar tik pasirašęs sutartį su „Žalgiriu“, kai davėte interviu „Žalgiris TV“, minėjote, kad jūsų užduotis bus kilti nuo suolo ir įnešti energijos. O kaip vertinate žmogų, kurį keisite aikštėje – pagrindinį įžaidėją Alexą Perezą?
– Man dar neteko jo matyti. Mačiau jo epizodų rinkinius, bet nesu matęs jo žaidžiančio. Tad man sunkoka jį įvertinti.
– O kokį įspūdį paliko „Žalgirio“ komplektacija?
– Tikiuosi, kad „Žalgiris“ bus geras. Praktiškai nieko nežinau apie naujokus, nesu jų matęs. Bet, manau, viskas pasimatys sezono eigoje.
– Ką šitas „Žalgiris“ gali pasiekti kitą sezoną?
– Nenoriu spėlioti. Stengsimės iškovoti kuo daugiau pergalių, pasiruošti kiekvienoms rungtynėms ir jas laimėti. O kaip bus, matysime.
– Visai kaip su rinktine?
– Taip pat nenoriu spėlioti (juokiasi.). Stengsimės išeiti iš grupės – tai pirmiausias dalykas, ką privalome daryti. O toliau žiūrėsime.
– Kai prieš dvejus metus išvažiavote į „Panathinaikos“, įsivaizduoju, kėlėte sau tikslą įsitvirtinti aukšto lygio komandoje, įsitvirtinti kitoje, ne lietuviškoje aplinkoje, pasisemti naudingos legionieriaus patirties. O kokį tikslą keliate sau prieš naują karjeros etapą „Žalgiryje“?
– Vienintelis dalykas, ko labiausiai pasiilgau ir ko noriu, tai žaisti.
PAO tikėjausi truputį daugiau minučių. Mano svarbiausias dalykas, kurio noriu, vėl žaisti ir pasimėgauti krepšiniu.
