Šiais laikais net ir Prienuose LKL teisėjai turi aparatūrą, kuri padeda atlikti kruopščią epizodo vaizdo peržiūrą. Bet natūralu, kad devintajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje nebuvo nieko panašaus.
Taigi, rungtynių sekretoriatas nebuvo įsitikinęs, ar A.Volkovas atliko metimą laiku, todėl liepė komandoms žaisti pratęsimą. Šį „Žalgiris“ laimėjo ir tapo Sovietų Sąjungos čempionu. Bet ne ilgam.
„Budivelnyk“ užprotestavo sekretoriato sprendimą neįskaityti metimo. Ir štai, jau kitą dieną sovietų laikraštyje skelbiama, kad A.Volkovas rungtynių didvyris – „Žalgiris“ liko be titulo.
Galbūt tai „Žalgiris“ istorijoje būtų likęs kaip 1988-1989 metų Sovietų Sąjungos čempionas, jei ne Alfredas Pliadis ir būrys entuziastų, tais laikais pakėlusių krepšinio transliacijas į aukštesnį lygį. Tokį, kokiam neprilygo niekas kitas Sovietų Sąjungoje.
Lietuvos televizija pirmoji visoje Sovietų Sąjungoje per krepšinio rungtynių transliacijas pradėjo naudoti kompiuterinę techniką, kuri informavo žiūrovus apie žaidėjų pavardes, jų pelnytus taškus, atliktus metimus, kitą svarbiausią komandų statistiką. Iki lemtingo Sovietų Sąjungos čempionato finalo mūšio, A.Pliadžio žodžiais, ji buvo naudojama jau dešimtmetį. Daug metų žiūrovai tik ir džiūgavo galėdami taip patogiai matyti svarbiausią informaciją.
Visi džiūgavo ir tada, kai A.Pliadis paskutinę mačo minutę iki rungtynių pabaigos televizoriaus ekrano apatiniame kampe pradėdavo rodyti likusį rungtynių laiką. Technika buvo labai primityvi – tada Lietuvos televizija su atskira kamera filmuodavo elektroninį teisėjų pultą.
Būtent ši Lietuvos televizijos „technologija“ Kijevo klubui padėjo įrodyti, kad A.Volkovas metimą atliko laiku. Ir iš tiesų – iš vaizdo įrašo buvo matyti, kad ukrainietis spėjo išmesti kamuolį, kai laikmatis dar rodė vieną likusią sekundę. Viskas teisingai – niekas iš „Žalgirio“ čempionų titulo nepavogė.
Šiais laikais dėl to nekiltų jokių ginčų, nebent tik dėl šiurkščios sekretoriato klaidos neįskaityti metimo, komandas nukreipti į pratęsimą, o vėliau įskaityti „Budivelnyk“ pergalę. Bet tada kauniečiai taip užsirūstino ant A.Pliadžio, kad šis prisiminimas ilgam liko tuometinio Lietuvos televizijos režisieriaus, o dabar – nepailstančio sporto fotografo amintyje.
„Kitą dieną po rungtynių išėjo „Sovietskij Sport“ numeris, kurio pirmajame puslapyje buvo padarytas transliacijos stopkadras virš straipsnio „Superskandalas superfinale“. Matėsi, kad Volkovas metė laiku. Tai ir lėmė „Budivelnyk„ pergalę ir čempionų titulą, – 24sek pasakojo A.Pliadis.
– Kilo baisus kipišas ir nepasitenkinimas, kad mes viską sugadinome parodydami laikmatį. Reikėjo rašyti pasiaiškinimą, kodėl taip padariau. Nors tada gal vos ne daug metų visi džiaugėsi ir sakė, kad tai yra labai gerai, padeda žiūrovui matyti situaciją.
Bet tą rytą buvo pasakyta, kad yra blogai, kad turėčiau parašyti pasiaiškinimą, kad kažką reikia nubausti. Turėjau daug nemalonumų. Ir viskas tuo nesibaigė. Kai į Halę atvažiavome su technika rudenį prasidėjus naujam sezonui, iškart prisistatė salės administratoriai ir pasakė, kad jokių kabelių netiestume, nes viskas išrinkta, nupjauti laidai. Kauno valdžia baisiausiai buvo nepatenkinta.
Nors įvyko taip ir įvyko. Nei aš ten pridėjau sekundę, nei atėmiau. Kaip sporte kažkas laimi, kažkas nelaimi. O interpretuoti, kad pralaimėjai ir kaltas kažkas... Juokinga.“.
Šį sezoną „Žalgiris“ pasiryžo sužinoti, kiek iš viso yra žaliai baltų klubo gerbėjų, todėl paskelbė Pasaulinį „Žalgirio“ fanų surašymą, kurį palaiko „Utenos alus“. Kiekvienas sirgalius gali užsiregistruoti ir oficialiai tapti žaliai baltos minios dalimi, spustelėjęs čia.
O A.Pliadis dalijasi pasakojimu apie kitokias krepšinio transliacijas ir ypatingą atmosferą Kauno sporto halėje. Beje, per skandalingąją istoriją jis atsisakė rašyti pasiaiškinimą.
„Didžiulė nesąmonė. Man buvo labai pikta, kad darai kažką modernaus, bet gauni per galvą“, – lyg tai būtų nutikę vakar, nusivylęs pyktelėjo A.Pliadis. Tačiau jo pasakojimai apie tuometines krepšinio transliacijų sąlygas kelia šypseną.
– Dabar krepšinio rungtynėse judančios kameros fiksuoja vaizdą ir iš arenos palubių, ir iš teisėjų ar žaidėjų marškinėlių. Žodžiu, tik sufantazuok ir išpildysi. Kokios buvo transliacijų sąlygos tais laikais?
– Kauno sporto halė buvo viena iš retų arenų, kurios vaizdas televizijai buvo labai dėkingas. Bet sąlygos buvo labai primityvios. Statydavome keturias kameras – dvi centrinėje tribūnoje ir dvi maždaug iš šono ties baudų metimo linija. Po krepšiais kamerų nestatydavome, kadangi tais laikais jos buvo labai gremėzdiškos – sportininkai ir susižeisti galėtų.
Kai atsirado nešiojama kamera, vieną tokią turėjome, todėl kartais pastatydavome po krepšiu. Bet ne kiekvienas operatorius galėdavo ją išnešioti, kadangi kamera buvo baisiai sunki.
Beje, kad galėtume filmuoti iš centrinės tribūnos, aplink turėdavome išpirkti didelį kiekį bilietų. Kas įdomu, tie bilietai likdavo televizijai. Tai ir režisieriui kartais likdavo keletas. Pamalonindavau draugus padovanodamas bilietų. Patekti į Halę būdavo žiauriai sudėtinga, ypač auksiniais „Žalgirio“ laikais. Todėl turėjau nemažą būrį draugų, kurie visada skambindavo ir prašydavo: gal transliuoji? Gal kokį bilietą turi? Buvau gan populiarus žmogus – atsirado labai daug draugų (juokiasi.).
– Profesionalios televizijos dabar šalia aikštės sukonstruoja studijas, leidžia komentatorius į tiesioginį eterį kalbinti žaidėjų per rungtynių pertrauką, po jų, daro vizualias analizes. Kaip tada dirbo komentatoriai?
– Tais laikais visur komentatorius grūsdavo į kabinas. Bet Halėje tokiai įrengti galimybių nebuvo, todėl komentatoriai sėdėdavo prie pat aikštės. Turbūt vienintelė vieta Sovietų Sąjungoje. Bet buvo labai gerai, nes viskas puikiai matydavosi. Pavyzdžiui, Vilniaus sporto rūmuose komentatoriai būdavo uždaryti antrajame aukšte izoliuotose kabinose.
Skirtumas būdavo didžiulis. Šalia aikštės komentatorius viską matydavo ir jausdavo rungtynių dvasią. Tai ne per stiklą sėdėti vos ne garso vakuume. Tuo Halė buvo išskirtinė.
Tuomet mūsų žvaigždės buvo Vladas Janiūnas, Virgilijus Mundrys. Per dvikovas Europos turnyruose atvažiuodavo italai, ispanai. Bet Halėje kildavo problemų dėl vietų komentatoriams – tiesiog neužtekdavo kėdžių. Kai kilo mintis Janiūnui į porą pasikviesti specialistą, pavyzdžiui, Modestą Paulauską, eidavau prašyti kėdės. Bet niekada nežinodavau, ar ta kėdė bus – Halėje būdavo deficitas (juokiasi.). Administratorius aiškindavo, kad nieko nežino – neva mums priklauso viena kėdė. Užvirdavo tikros diskusijos. Bet atsirasdavo ta kėdė. Tik kažkuris žiūrovas kartais likdavo stovėti (Šypsosi.).
– Kaip Lietuvos televizijoje atsirado tada ta unikali galimybė per transliaciją televizoriaus ekrane matyti statistiką?
– Tiesiog atsirado entuziastų televizijoje, kompiuterių specialistų, kurie sugalvojo sukurti elektroninę sistemą. Vienas tų entuziastų – vėliau LKL direktoriumi tapęs Linas Gilys. Jis sukūrė tą sistemą su bendraminčiais. Patys važiuodavo, patys sėdėdavo ir dėdavo statistiką į kompiuterį. O aš viską galėdavau išvesti per transliaciją.
– Tai lietuviai tada sovietams atrodė labai modernūs?
– Buvo gan įdomu. Visi stebėdavosi ir sakydavo, kaip lietuviai pažengę, kokie modernūs, kaip viską moka. Aišku, dabar pagalvojus ir pasižiūrėjus, atrodo tai žiauriai. Bet tada tai buvo „vau“.
Beje, kartais sulaukdavome skambučių iš sovietų, kodėl rašydavome lietuviškus titrus. Tai turėdavau aiškintis, kad mes kitų techninių galimybių neturime. Buvo šiokia tokia nedidelė isterija. Bet nelabai kreipdavau dėmesį, o jie patys vėliau nusiramindavo ir tik paprašydavo mažiau titrus naudoti.
– Šiais laikais transliacijų režisieriai neriasi iš kailio, kaip rungtynes pateikti kuo originaliau ir įdomiau žiūrovui. Ar tais laikais prie labai primityvių sąlygų išbandydavote kažkokius nestandartinius sprendimus?
– Pirmiausia, tada tam nebuvo techninių sąlygų. Bet aš pats laikausi tokios nuomonės, kad transliacija neturėtų trukdyti žmogui žiūrėti rungtynių. Reikia, kad žmogus orientuotųsi. O daryti kažkokio šou nebuvo galimybių.
Kai visi pamatė, kad rungtynių metu užsienyje kabina kameras palubėse, mūsų irgi klausė, kodėl negalėtume tokių įrengti. Bet tuose pačiuose Vilniaus sporto rūmuose apžiūrėjome galimybes ir įvertinome, kad kameros per gremėzdiškos ir atsikabinusius gali kristi žemyn ant žaidėjų. Todėl tokia idėja buvo palaidota.
Nepriklausomoje Lietuvoje vėliau atsirado kranai. Bet tada jau nieko nebenustebino, nes tokie buvo visame pasaulyje. O kalbant apie Halę, kai ten susirinkdavo tiek daug žmonių, kažko efektingo padaryti galimybių nebuvo.
– Žmonės, atrodo, tada nesutilpdavo į Halę – stovėdami užkimšdavo visas įmanomas laisvas spragas. Ar esant tokiai masei žmonių su tuometinėmis sąlygomis nekildavo nesklandumų?
– Atgavus nepriklausomybę Halėje išsipirkti vietų nebegalėdavome, tai teko kameras pakelti į viršų. Atsirado problema – pagauti emocijų žmonės stodavosi ir kartais uždengdavo kameras. Reikėjo tą spręsti, nes parodyti rungtynių pabaigą būdavo problematiška. Tada griebdavomės apatinių kamerų ir perspėdavome operatorius, kad būtų pasiruošę.
Bet tais laikais žmonės viską suprato, kad televizijos kameros turi stovėti geriausiose vietose ir netrukdyti joms filmuoti. Halėje tais laikais vos sutilpdavo 4-5 tūkstančiai žmonių, bet juk transliaciją stebėdavo gal 3,5 milijono. Visi geranoriškai suprasdavo, kad dirbame visai Lietuvai.
Halėje būdavo kita problema – šaltis. Kai „Žalgiris“ turėjo žaisti su Madrido „Real“ sausį, spaudė daugiau nei 30 laipsnių šaltukas. Kartą rungtynių komisarai pareiškė, kad Halės grindų spalvos pernelyg blankios. Tai darbuotojai nusprendė išdažyti grindis prieš pat rungtynes. Bet kadangi buvo taip šalta, niekas ten nedžiuvo – viskas lipo. Tada greitai iš oro uosto buvo atvežtos lėktuvų turbinos – taip kaitino salę, kad laiku išdžiūtų dažai.
Jų labai reikėjo ir dėl paprasčiausios šilumos, nes „Real“ atvažiavę skundėsi, jog tokioje šaltoje daržinėje nežais.
Atsimenu, turiu įdomią Stanislovo Stonkaus nuotrauką iš 1964-ųjų. Kai jis dar buvo gyvas, parodžiau linksmą fotografiją ir paklausiau, kodėl tada žaidė lyg būtų su treningais. Atrodė tikrai juokingai. O jis pasakė, kad kai būdavo taip šalta, tai krepšininkai rungtyniaudavo su treningais.
Žiemomis šaltis Halėje visada būdavo problema. Bet kai susirinkdavo tiek žiūrovų, greitai sušildavo. Atmosfera būdavo labai gera – kaifuodavau nuo to triukšmo. Tada dar nebūdavo pagalbinių garsinių priemonių, todėl visas garsas būdavo išgaunamas trypimu ir švilpimu. Trypti Halėje neapsimokėjo – grindys buvo iš cemento. Bet švilpimas būdavo toks, kad vėliau spengdavo ausys.
– Dabar arenose sirgaliai bando išsiskirti originalumu – keistomis kaukėmis, kostiumais, originaliomis spalvomis, šukuosenomis. Kokie tada būdavo žiūrovai?
– Sirgaliai Halėje buvo specifiniai. Daugiausiai rinkdavosi nomenklatūra – kažkokių gamyklų direktoriai, jų žmonos, centro partijų, profsąjungų veikėjai ir jų žmonos su draugėmis. Todėl pagrindinis dalykas būdavo apsirengti gražiai. Ponios užsidėdavo moderniausius kailinius, kokius tik turėjo. Beje, visa nomenklatūra būdavo išsodinama vienoje vietoje – ją prašydavo kuo dažniau fiksuoti kameromis.
Viename kampe sėdėdavo visi saugumiečiai. Todėl manęs prašydavo tos pusės nefilmuoti. Būdavo labai daug milicijos, privesdavo sovietų karių. Kameras irgi prašydavo nukreipti į milicininkus. Be to, juos užstatydavo praėjimuose ten, kur tik būdavo įmanoma sukišti – bijodavo, kad gali kilti kokie nors netikėtumai.
Kur kameros nematydavo, ten statydavo sovietų karius. O paprasti žmonės į kadrą nelabai pakliūdavo. Kai rungtynės nekeldavo tokio didelio ažiotažo, daugiau bilietų gaudavo eiliniai žmonės, sporto mokyklų auklėtiniai. Bet kai žaisdavo „Žalgiris“, buvo tam tikras žmonių kontingentas. Kai kas tiesiog važiuodavo pasižiūrėti, kokios naujausios mados.
Būti Halėje būdavo prestižo reikalas.
