| Sekmadienis | LKL superfinalas | „Žalgiris“ – „Lietkabelis“ | 17:00 | „Žalgirio“ arena |
Edgaras Ulanovas penktoje klasėje susirado skelbimą bibliotekoje, kuriame Kauno krepšinio mokykla kvietė berniukus į krepšinio treniruotes.
Berniukas jį parodė mamai: „Noriu lankyti krepšinį!“
Visus naujokus tada rinko į antrą komandą. Į pirmą pretendavo tik vėliau antrojoje pritapę geriausieji.
Tik bėda buvo ta, kad antra komanda treniravosi Edgarui labai nepatogioje vietoje Kaune. Mokyklos salė buvo taip toli, kad berniukui būtų reikėję persėdimo, o visa kelionė autobusu truktų iki valandos vien į vieną pusę.
Edgaro mamai toks variantas nelabai patiko. Kauno krepšinio mokyklos atstovas tada pasakė: eikite pas trenerį Kazį ir pažiūrėsim, kaip bus.
Tas Kazys buvo treneris Kazys Maksvytis – dabar Panevėžio „Lietkabelio“ specialistas, kuris bandys sukurti LKL amžiaus sensaciją ir finale iš sosto išversti Kauno „Žalgirį“.
Pirma treniruotė Kauno krepšinio mokykloje Edgarui pasisekė labai gerai. „Kai kurie žmonės mane nustebino“, – po jos pripažino treneris K.Maksvytis, turėjęs omenyje ir jaunąjį Edgarą, kuris krepšinio abėcėlės iki tol buvo mokęsis tik žaisdamas gatvėje.
E.Ulanovas prieš treniruotę nejuokais jaudinosi, nes K.Maksvytis jau turėjo komandos branduolį, kuriame buvo tikrai neblogų vaikų. Tačiau Edgaras buvo dar geresnis – jis iškart pateko į pirmą kartą, o tai buvo didelis įvertinimas, nes iš viso buvo trys komandos.
Beje, „Žalgirio“ lengvasis krašto puolėjas K.Maksvyčio komandoje tada žaidė centru. Gal todėl jis dabar visai neblogai jaučiasi priėmęs kamuolį ant ūselio ir žaisdamas nugara į krepšį – Šarūnas Jasikevičius šį sezoną ne sykį traukdavo iš smokingo šį kozirį.
Ir K.Maksvytis labiausiai pyko ant Edgaro visai ne dėl metimo technikos.
Keletą metų Edgaras žaisdavo centru, vėliau – sunkiuoju krašto puolėju, bet mesdavo labai daug tritaškių ir rungtyniaudavo veidu į krepšį.
Kazys labai pykdavo. Net pakeisdavo puolėją, jei šis pramesdavo iš toli.
„Ne tau čia mesti – turi žaisti po krepšiu, eiti į kontaktą“, – apšaukdavo ant suoliuko atsisėdusį žaidėją.
Bet Edgaras buvo tiesiog įsitikinęs, kad turi žaisti veidu į krepšį ir viskas. Kazys pasidavė.
Jis pasikvietė Edgarą ir pasakė: „Ką padarysi, reikės statyti tave į trečią poziciją“. Nors dabar 198 cm ūgio E.Ulanovas buvo vienas aukščiausių komandoje, jei ne pats aukščiausias, jis buvo pastumtas toliau nuo krepšio.
Pasipykdami ir ieškodami kompromiso E.Ulanovas su K.Maksvyčiu kartu augo Kauno krepšinio mokykloje, vėliau Lietuvos jaunučių, jaunių ir jaunimo rinktinėse, dar vėliau – Klaipėdos „Neptūne“.
Nepaisant to, kad mūsų karta buvo išaukštinta ir buvome jauni, su prognozuojama gražia ateitimi, treneris visada visus sukontroliuodavo.
Dabar Edgaras jau nebe berniukas, kuris vietoj pacentravimo mieliau mesdavo tritaškį. Tai potencialus Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narys šių metų Europos čempionate. O K.Maksvytis įrašė savo pavardę į auksinės Lietuvos jaunimo rinktinės kartos istoriją, išvedė „Neptūną“ į istorinį LKL finalą, o šiemet tą patį padarė Panevėžyje.
Du geri pažįstami sekmadienį taps priešais porai savaičių.
– Edgarai, ar buvote geras auklėtinis Kaziui Maksvyčiui? - 24sek paklausė E.Ulanovo.
– Kai mes taip gerai pažįstami, tai visko buvo: ir gerų, ir prastesnių momentų.
Bet visada ramiai reaguodavau į pastabas, nes žinojau, kad jos teisingos. Labai daug metų dirbame kartu ir gerai pažįstu trenerį. Jis man rodė didelį pasitikėjimą rinktinėse, visur. Man pažintis su juo labai padėjo ne tik vaikų krepšinyje, bet ir vyrų.
Treneris visada buvo labai griežtas ir didelis autoritetas. Nepaisant to, kad mūsų karta buvo išaukštinta ir buvome jauni, su prognozuojama gražia ateitimi, treneris visada visus sukontroliuodavo nepaisant visų pavardžių.
– Ar klausydamas jo nurodymų Kauno krepšinio mokykloje ar jaunimo rinktinėje tikėjote, kad tai vienas ateities trenerių Lietuvoje?
– Tikėjau, tikrai.
Jau tais metais „Neptūne“, kai debiutavome Europos taurėje ar VTB lygoje, treneris įrodė, kad yra perspektyvus ir vertas pagarbos.
Kur kažkas galbūt sakydavo, kad iš vaikų pereiti į vyrus sudėtingiau (tas pats liečia ir žaidėjus), kaip matome, sėkmė, kuri aplankė trenerį vaikų krepšinyje, kažką sako.
Nespėliosiu, kada tai bus, bet visai nenustebčiau, jei su Maksvyčiu susitiktume vyrų rinktinėje.
Nepaisant to, kad lygis pasikeičia, siekdamas savo tikslų ir tikslingai dirbdamas gali visiems įrodyti, jog gali dirbti.
– Kuo Kazys Maksvytis toks geras, kad jau pasiekė tiek nemažai ir eina į priekį?
– Jis užsispyręs. Nemažai pasiekęs vien savo užsispyrimu. Jis visiškai neklauso, ką šneka kritikai ir nekreipia į tą dėmesio. Daro tai, ką daro geriausiai.
Be to, trenerio komandose rūbinėje nesu apie jį girdėjęs jokio blogo žodžio. Pats jau esu patyręs, ką reiškia geras kolektyvas, o tada riba tarp žaidėjų ir trenerių būdavo labai gera.
Dar nesu patyręs meistras, kad galėčiau daug kalbėti apie taktikas, bet Maksvyčio komandos žaidžia laisvai, puola gražiai. Ko daugiau reikia, jei komandai sekasi?
– Kaip manote, ar susitiksite su treneriu kada Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje?
– Kodėl gi ne? Jeigu taip treneriui gerai sekasi su komandomis ir jis dabar Lietuvoje, tai kodėl ne? Nespėliosiu, kada tai bus, bet visai nenustebčiau, jei tai įvyktų.
– Užaugo ne tik treneris, bet ir jūs pats. Pernykštį pavasarį su „Žalgiriu“ sudarėte naują ilgalaikį kontraktą, su kuriuo kilo ir komandos lūkesčiai dėl jūsų indėlio. Pavyko su tuo susitvarkyti?
– Komandinis sezonas Eurolygoje buvo tikrai neblogas. Užtildėme daug kritikų.
O kai komanda taip gerai žaidė, man irgi buvo lengviau. Turime gerą sudėtį ir labai gerą rūbinę.
Aišku, pačiam visada norėtųsi geriau ir stabiliau, nes man patinka stabilumas. Bet aukštame lygyje tą padaryti visada sudėtinga.
Šiemet komanda Eurolygoje sužaidė tikrai puikiai. Nepasakyčiau, kad labai labai gerai, bet tikrai puikiai. O savo žaidimą vertinčiau į gerąją pusę.
|
Sezonas |
Lyga |
Min. |
Tšk. |
Dvit. |
Trit. |
Baud. |
Kam. |
Perd. |
Kl. |
Naud. |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 2016-17 | LKL | 21,3 | 9,4 | 57,7% | 45,7% | 87,1% | 3,2 | 1,9 | 1 | 11,5 |
| 2016-17 | Eurolyga | 24,4 | 7,7 | 51,3% | 38,1% | 87,7% | 3,3 | 1,5 | 1,3 | 8,8 |
| 2015-16 | LKL | 24 | 9,2 | 56,5% | 41,8% | 81,3% | 4,1 | 1,8 | 1,3 | 11,1 |
| 2015-16 | Eurolyga | 26,3 | 6,3 | 38,5% | 34,2% | 87,5% | 4,5 | 2 | 1,1 | 8,8 |
– Kuo per metus pasikeitėte?
– Įgavau labai daug patirties. Tai trenerių nuopelnas. Ir trenerio Šarūno, kuris daug išmokė šalto proto.
Ne visada rungtynių likimas sprendžiasi dėl talento. Tai dėl šalto proto ir kovingumo, kur reikia kažkur pagalvoti, kaip padaryti, o ne perdegti. Tuose dalykuose tikrai padariau žingsnelį į priekį.
Visada tų klaidų būna, bet šiemet asmeniškai padariau didelį žingsnį, nes jaučiuosi ramesnis, solidesnis, tvirtesnis ant kojų ir nebijau imtis iniciatyvos.
Visi nuopelnai treneriams.
– Kalbant apie baimes, ar baiminotės, kad naujo formato Eurolygoje teks žaisti prieš visas 15 komandų, o tai reiškia – ir su pačiais pačiais geriausiais? Juk lūkesčiai po naujos sutarties buvo jau didesni.
– Prieš sezoną tikrai buvo baimės, neslėpsiu.
Vėlgi, kai komplektavome komandą, likau tik vienas tikras trečias numeris. Bet treneris mėgsta žaisti mažu penketu, todėl tai nesvarbu. Tik buvo tikrai baisu.
Sutikau kelias komandas, su kuriomis man dar nebuvo tekę žaisti savo karjeroje. Galvojau, kaip žaisti prieš tokį ar kitokį žaidėją, ar neperdegsiu.
Prieš sezoną tikrai buvo baimės, neslėpsiu.
Pati sezono pradžia man nebuvo sėkminga. Tas startas... Nežaidžiau taip, kaip norėjau. Žaidžiau prastokai, tai tikrai buvo baimės, jaudulio.
Tačiau po to įvyko komandinis lūžis, kai pradėjome visi geriau žaisti ir pasitikėti. Nebijoti tų geresnių komandų, kas mums galbūt didžiąją dalį sezono kišo koją. Tada ir įvyko tas lūžis.
Pats tada pamačiau, kad galiu žaisti solidžiau. Jei prieš sezoną buvo tikrai baisu, dabar, kai pamatai ir tikslingai dirbi, viskas įmanoma.
– Sezono pabaigoje sužaidėte karjeros rungtynes su Tel Avivo „Maccabi“ (20 tšk.), bet po rungtynių sužinojote, kad „Anadolu Efes“ pergalė prieš „Fenerbahče“ jums uždarė duris į Eurolygos ketvirtfinalį. Kaip jautėtės?
– Dvejopas buvo jausmas.
Tada buvo šiek tiek liūdna, kad prieš tai pralaimėjome rungtynes su „Anadolu Efes“, ant kurių buvo pastatytas visas sezonas. Bet dabar, kai viskas praėjo, prisimenu, kad tai buvo tikrai vienos geriausių mano rungtynių karjeroje.
Tada pradžia nebuvo gera – padariau keletą klaidų gynyboje ir gavau nemažai pylos. Bet viskas atsipirko šaltakraujiškumu ir pasitikėjimu savimi.
Taip pat varžovai dažnai mane palieka laisvą, nes rizikuoja, tai aš tiesiog mečiau. Kai pataikai metimus, po to jau nebebijai.
– Jūs su Luku Lekavičiumi, pasirodė iš šono, esate daugiausiai pylos nuo Šarūno Jasikevičiaus gaunantys žalgiriečiai. Ar sunku atlaikyti trenerio priekaištų laviną?
– Daug kas sako, kad jei gauni pylos, reikia tuo džiaugtis, nes tai reiškia, kad treneris iš tavęs daug tikisi. Jei nieko nesakytų, žinotų, kad negali pasitaisyti.
Galvojau, kad po trenerių permainų ir fiasko Karaliaus Mindaugo taurėje, „Lietuvos rytas“ suiims ir pasiims seriją.
Manau, kad gavus pylos svarbiausia, kaip sureaguosi kitą kartą ir ar ją ištaisysi. Klaidos yra neišvengiamas dalykas ir jų visada bus. Bet svarbiausia gerai sureaguoti.
O treneris tikrai moka įrodyti, kad padarei negerai. Tai yra labai geras dalykas. Kur galėtum suabejoti, sakyti, kad stengeisi, tai jis moka paaiškinti, ką gali padaryti geriau. Tada belieka tik pasitaisyti kitoje situacijoje.
Manau, kad kiekvienas komandos narys išsitaisė klaidas ir vėliau pamatėme rezultatą.
Čia tik atrodo, kad kažkoks skaudus dalykas, kai tave bara.
– Ar kai „Lietuvos rytas“ laimėjo pirmąsias pusfinalio rungtynes, tikėjote, kad „Lietkabelis“ taps jūsų varžovu superfinale?
– Jei atvirai, prieš seriją maniau, kaip visi – toliau turėtų eiti „Lietuvos rytas“.
Galvojau, kad po trenerių permainų ir fiasko Karaliaus Mindaugo taurėje, „Lietuvos rytas“ suiims ir pasiims seriją. Bet kai „Lietkabelis“ Panevėžyje gan solidžiai laimėjo, jau maniau, kad toliau eis Panevėžys.
Tada nebenustebau. „Lietkabelis“ tikrai žaidė geriau. Jų žaidime pradėjo lįsti daugiau pliusų, o „Lietuvos ryto“ problemos tik didėjo.
– Pats buvote kailyje komandos, kuriai vien patekimas į LKL finalą jau yra kaip čempiono titulas. Prieš trejus metus su „Neptūnu“ pirmą kartą LKL finale metėte iššūkį „Žalgiriui“. Ką tokioje situacijoje jaučia tokia komanda, kaip „Lietkabelis“?
– Jie neturėtų jausti jokio spaudimo, nes vien finalas yra didelis pasiekimas.
O jeigu „Lietkabeliui“ pavyktų pasiekti keletą pergalių, tai jau mus, ko gero, slėgtų didesnis spaudimas.
Todėl nuo pirmų rungtynių negalime leisti „Lietkabeliui“ žaisti gerai ir kvėpuoti į nugaras. Mūsų rotacija didesnė, todėl turi būti daug kontakto, negalime leisti jiems žaisti lengvai, kad jie nepajustų, jog gali mus nugalėti.
– „Žalgiris“ šį sezoną dar nelaimėjo Panevėžyje, kaip ir „Lietuvos rytas“ ar „Neptūnas“. Kuo ypatinga „Cido“ arena?
– Ne tik Lietkabelis“ namie žaidžia gerai, bet tas pats „Neptūnas“.
Tada panevėžiečiai žaidė labai gerai: fiziškai, motyvuotai, energingai. Daug energijos įnešė jaunesni žaidėjai – Skučas, Tarolis, nuo suolo pakilęs Janavičius. Veteranai ir visi kiti tada žaidė labai protingai. Visas šitas derinys Panevėžyje labai tinka.
O namuose susirenka begalė sirgalių – ten mušami rekordai. „Lietkabelis“ savo arenoje mėgaujasi krepšiniu. Ypač, kai kaskart ateina vis daugiau žiūrovų.
Daug sirgalių, patirtis, didelis entuziazmas, geras žaidimas – viskas susilipdo.
– Edgarai, patekote į išplėstinį kandidatų sąraš1, kur jūsų pozicijoje vėl rimtos pavardės – Jonas Mačiulis ir Mindaugas Kuzminskas. Kur save matytumėte nacionalinės komandos dvyliktuke?
– Dabar yra dar didelis sąrašas, reikėtų sulaukti trumpesnio.
Bet sunku prognozuoti. Niekas nežino trenerio vizijos: kurie žaidėjai bus, kurių nebus, koks bus žaidimo stilius.
Reikės stengtis prisitaikyti, o kaip bus, sunku pasakyti. Norėtųsi pamatyti, kaip viskas atrodys, bet laikas parodys.
