Į Rusiją patraukė iš Slovakijos
Žiemą Laura Želnytė tarėsi pagaliau sulaukusi pasiūlymo, kokių per jos karjerą nesimėto daug.
Kauno „Aisčių-LSU“ komandoje didžiąją karjeros dalį – 6 metus – rungtyniavusi 27 metų puolėja pastaruosius ketverius metus rungtyniavo Italijoje, bet atstovavo ne pačioms stipriausioms komandoms.
Atrodė, kad pakilo karjeros laiptu, šio sezono pradžioje patekus į Slovakijos ekipą „Pieštankse čajky“, bet žiemą jai teko keisti klubą ir krautis daiktus kelionei į Rusiją.
„Ne kasdien sulauki pasiūlymo žaisti Rusijoje, – 15min pasakojo sausį su Krasnojarsko „Jenisej“ sutartį pasirašiusi L.Želnytė. – Aš nelaikau savęs aukšto lygio žaidėja, bet pagaliau sulaukiau gero kontrakto.
Prieš tai Slovakijoje pradžia buvo nebloga, bet psichologiškai pasijutau prastai, tai atsiliepė ir mano žaidimui, nusprendžiau, kad turiu išvažiuoti, kad visai nenuskęsčiau. Klubas sutiko mane paleisti, nes matė, kad iš manęs pagalbos nedaug. Mano agentas užsiminė, kad yra keli variantai Europoje, bet atsirado ir pasiūlymas Rusijoje.“
Dvi amerikietes žaidėjas atleidęs Krasnojarsko klubas ieškojo ketvirtosios pozicijos žaidėjos ir pasiūlė atvykti lietuvei.
„Sausį rinka būna apstingusi, agentas paklausė: ar turi ambicijų parodyti save Rusijoje? – prisiminė L.Želnytė. – Galvoju: Rusija? Aišku, gąsdino, kad šalta, toli, o Superlygos lygis aukštas. Nežinojau, ar būsiu pajėgi ten žaisti. Užtruko vizos padarymas, bet sausio 16 dieną atvykau į Krasnojarską.“
Viename didžiausių Sibiro miestų L.Želnytė greitai pritapo.
190 cm ūgio lietuvė pelnė po 5,4 taško ir atkovojo po 4,2 kamuolio per savo etapą Rusijos lygoje, kur Krasnojarsko klubas rikiavosi penktas.
Tačiau tada prasidėjo karas.
Atsiimti pinigus tapo sunku
Rusijos kariuomenei vasario 24 dieną įsiveržus į Ukrainą ir pradėjus bombarduoti miestus, buvo sugriautas ne tik šios šalies, bet ir savasis sportas.
Rusijos sportininkai ir komandos pašalinti iš visų svarbiausių tarptautinių varžybų, o klubų legionieriai pradėjo trauktis iš šalies.
Lietuviai buvo vieni pirmųjų.
Marius Grigonis paliko Maskvos CSKA, Mindaugas Kuzminskas ir Artūras Gudaitis – Sankt Peterburgo „Zenit“, Kazys Maksvytis su savo lietuvišku štabu bei Eigirdu Žukausku ir Adu Juškevičiumi iškeliavo iš Permės „Parma“, o Ginas Rutkauskas parašė pasitraukimo raštą iš sporto direktoriaus pareigų Krasnodaro „Lokomotiv“.
L.Želnytė delsė.
„Mano agentas skambino, drąsino mane ir tvirtino, kad gal karas baigsis, visi neišsivažinės. Tad palaukėme, – pasakojo krepšininkė. – Tada pradėjau matyti straipsnius, kad kiti Lietuvos krepšininkai palieka Rusiją. Supratau, kad ir man metas išvažiuoti.“
Apie savo sprendimą ji pranešė ir Lietuvos krepšinio federacijoje moterų krepšiniui vadovaujančiai Rimai Valentienei, kuri sunerimo ir dėl prasidėjusio karo, ir dėl Rusijoje sulaikytos JAV krepšinio žvaigždės Brittney Griner.
Dukart olimpinė čempionė vasarį buvo sulaikyta Maskvos oro uoste su narkotinėmis medžiagomis ir suimta. Kad Rusija dažnai išgalvoja tokius kaltinimus ir kad iš pačios krepšininkės nieko nebuvo girdėti, vertė sunerimti visą krepšinio bendruomenę.
L.Želnytė teigė neišsigandusi, nes buvo girdėjusi apie B.Griner klystkelius, bet pati išvykti greitai nesugebėjo.
„Kai uždėjo sankcijas, viską užblokavo. Laukiau kelias dienas, nes pinigai man buvo svarbūs, aš juk nežaidžiau CSKA ar kitoje turtingoje komandoje, – atlygio Rusijoje laukė L.Želnytė. – Aišku, kad pati karo nepalaikau ir norėjau išvykti.
Buvo baisu, nes feisbukas neveikia, instagramas neveikia, korteles užblokavo. Žmonės ėmė rašyti man, kad nebūčiau kvaila ir kuo greičiau grįžčiau, bet važinėjau per bankus, lankiau advokatus.
Nuolat skambino ir šeima. Ji mane palaikė, bet ir spaudė, kad kuo greičiau grįžčiau namo.“
Sulaukė užgaulių žinučių srauto
„Jenisej“ jau buvo palikusi legionierė iš Belgijos Julie Vanloo, gavusi rekomendaciją iš savo šalies ambasados, supanikavusi ir iškeliavusi – per dvi dienas per Krasnojarską, Sankt Peterburgą bei Turkiją pasiekė Belgiją.
Kol L.Želnytė laukė savo kelionės, pasirodė portalo delfi.lt straipsnis apie Rusijoje užstrigusią paskutinę Lietuvos krepšinio kregždę.
„Viskas ten buvo gerai parašyta, bet pati nieko neaiškinau, niekas nieko nežinojo, bet ėmė mane baisiai pulti, – žinučių srautą sutiko L.Želnytė. – Mane vadino rusiška žiūrkele ir parsidavėle, linkėjo mirties.
Nesu pratusi prie viešumo, o prasidėjo toks spaudimas, kad verkiau ir prašiau, kad man nupirktų bilietus namo.“
Vietinių rusų nuomonės nervino
Laukdama Krasnojarske ji dar sužaidė rungtynes. Rusijos kariuomenei toliau bombarduojant Ukrainos gyventojus ir pastatus, lietuvė nervinosi, klausydama rusų atkartojamų propagandinių istorijų.
„Vietinių nuomonės matėsi. Jie negauna tikrosios informacijos, kaip viskas yra. Klube buvo žmogus, kurio sesė Ukrainoje, tai jis geriau suprato padėtį. Kiti žmonės, net ir atrodantys tokie mieli, kad galima būtų glausti prie širdies, prasidėjus karui pradėjo kalbėti, kad esą ukrainiečiai patys šaudo į savus, – pasakojo L.Želnytė. – Tik nervai paimdavo, bet ginčytis nebuvo daug prasmės – jie girdi tik propagandą ir tiesos nemato, o tie, kurie kiek geriau supranta, negali reikštis, nes bijo – protestai parodė, kaip viskas ten užgniaužiama.“
Sibiro mieste lietuvė iš arti matė ir pati pajuto, kaip Europos šalių sankcijos dėl karo kirto Rusijoje. „Master Card“ ir „Visa“ kortelės tapo neveiksnios.
„Visi greitai pajuto, kaip krito rublio kursas. Jei man atvažiavus už 1 eurą davė 85 rublius, tai netrukus už tą patį eurą buvo jau 125 rubliai, – pasakojo Lietuvos krepšininkė. – Mano kontraktas buvo sudarytas doleriais, bet klubas neturėjo galimybės pervesti. Pervažiavome 6–7 bankus per dieną, bet nepavyko gauti naujų kortelių ir atlyginimo.
Kažkiek dar turėjau grynais, bet tai buvo mažiau nei trečdalis atlyginimo.“
Grįžo žaisti į Italiją
Galiausiai L.Želnytė paliko Krasnojarską, per Maskvą pasiekusi Kaliningradą, lėktuvui pasinaudojus neutralų skrydžiams paliktą oro koridorių per Estiją. Kaliningrade krepšininkės laukė klubo pasamdytas žmogus, nuvežęs iki pasienio su Lietuva kovo 12 dieną.
Krepšininkė teigė, kad „Jenisej“ vadovai paliko gerus prisiminimus dėl rūpesčio ir supratingumo. Ir šį savaitgalį jai paskambino, kad paprašytų kai kurių duomenų ir toliau bandytų surasti išeitį, kaip grąžinti atlygį – jo liko už pusantro mėnesio krepšinio Krasnojarske.
Pati L.Želnytė Lietuvoje buvo trumpai.
Ji pasakojo, kad tėtis juokavo, jog nebevažiuotų daugiau į Lietuvą, nes esą prišaukia nelaimes – žaidžiant Lombardijoje prasidėjo COVID-19, rungtyniaujant Slovakijoje ten pakilo užsikrėtimų rekordai, o atvykus į Rusiją, – ši šalis pradėjo karą Ukrainoje.
Lietuvos krepšininkė teigė, kad nori pailsėti nuo įtampos ir tikisi rasti ramybę Italijoje. Ten ji jau sugrįžo ir netrukus turėtų pasirašyti sutartį su šios šalies antrosios lygos komanda.
„Rusijoje psichologiškai buvo sunku. Negalėjau žaisti, kai vyksta karas, o pačiai reikia spręsti, kaip parvykti namo, – sakė L.Želnytė. – Dabar norisi pabūti komforto zonoje.“
