Prano Lubino prisiminimais praturtintame tekste pasakojama, kaip užgimė lietuvių meilė krepšiniui ir kokie buvo pirmieji jų žingsniai tarptautinėse varžybose.
Pateikiame FIBA pasakojimą apie krepšinio įsigalėjimą Lietuvoje.
„Europa niekada nesužinos, kiek titulų ši Baltijos valstybė galėjo laimėti, jei ne pusė amžiaus po Antrojo pasaulio karo, kai šalį užėmę laikė sovietai. Lietuva nedalyvavo tarptautiniuose turnyruose iki pat 1992 m. Barselonos olimpinių žaidynių, kuriose, vos atgavusi nepriklausomybę, iškovojo bronzą.
Nuo tada Lietuva buvo viena stipriausių Europos krepšinio valstybių ir viena pajėgiausių krepšinio šalių pasaulyje.
Tiems, kurie nežino, iš kur Lietuvoje atsirado tokia aistra krepšiniui ir kodėl joje ši sporto šaka vadinama antrąja religija, reikėtų priminti tai, kas nutiko beveik prieš šimtmetį.
Krepšinis į Lietuvą atkeliavo trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tačiau jo populiarumas neišaugo iki pat ketvirtojo dešimtmečio vidurio, kai į šalį atvyko JAV gimę lietuviai Feliksas Kriaučiūnas ir Pranas Lubinas.
1935-ieji buvo kertiniai metai šalies krepšinyje.
1935 m. kita Baltijos valstybė, Latvija, turėjo geriausią krepšinio rinktinę žemyne ir laimėjo inauguracinį Europos krepšinio čempionatą Šveicarijoje. Latviai nugalėjo Vengriją, pusfinalyje susitvarkė su šveicarais, o finale palaužė ir Ispaniją, bei pasiekusi tris pergales laimėjo 10 komandų turnyrą.
Nors Lietuva tame čempionate nežaidė, 1935-ieji buvo kertiniai metai šalies krepšinyje.
Per pirmąjį pasaulio lietuvių suvažiavimą vyko krepšinio turnyras, o jame dalyvavo ir Amerikos lietuvių komanda iš Čikagos. Ji visiškai dominavo ir pavergė lietuvių publiką. Vienas iš žaidusių Amerikos lietuvių buvo Edvardas Valteris Kriaučiūnas, F.Kriaučiūno brolis, Notre Damo universiteto sporto legenda.
Susižavėjimas ta komanda lėmė norą suburti stiprią komandą 1937 m. čempionatui, vykusiam Latvijoje.
Jau po metų prie šio tikslo išsipildymo prisidėjo P.Lubinas. Los Andžele lietuvių šeimoje gimęs Amerikos lietuvis žaidė krepšinį mokykloje, o vėliau ir žymiajame UCLA universitete, kurį baigė 1931 m.
Vėliau jis pateko į JAV rinktinę, kurios aprangą vilkėjo 1936 m. Berlyno olimpinėse žaidynėse – pirmosiose, kuriose surengtas ir krepšinio turnyras.
Amerikiečiai jame laimėjo visas penkerias rungtynes, vykusias lauko aikštelėse, ir iškovojo auksą.
Viešėdamas Vokietijoje, P.Lubinas susisiekė su Lietuvos atstovais, kurie jį pakvietė apsilankyti tėvų gimtinėje.
Pasibaigus žaidynėms, P.Lubinas nuvyko į Lietuvą su tėvu, žmona ir įsesere, kurie stebėjo jo žaidimą olimpiniame turnyre.
„Kai atvykome, stotyje mus pasitiko jaunas sportininkas iš švietimo departamento, – duodamas interviu „Amateur Athletic Foundation“ organizacijai 1988 m. pasakojo P.Lubinas. – Jis nusivežė mus į viešbutį, kur viskas buvo paruošta. Mes susitikome su Lietuvos prezidentu ir kitais pareigūnais. Viskas buvo tiesiog nuostabu.“
P.Lubinas neplanavo Lietuvoje užsibūti ilgai, bet vienas įvykis jį privertė užsilikti tėvų gimtojoje šalyje.
„Su vežimu keliavome į kaimišką vietovę, kad ūkyje susitiktume su tėvo įsesere. Purškė lietus, o arklys įklimpo didelėje baloje ir apvertė vežimą. Mano įseserė buvo vienintelė, kuri susižeidė – jai lūžo koja. Turėjome grįžti į Kauną, kur buvo ligoninė, ir po to užsilikome Lietuvoje dar tris su puse mėnesio“, – pasakojo P.Lubinas.
Būdamas Lietuvoje, jis sutiko treniruoti vietinius krepšininkus ir net apsivilko krepšininko aprangą per rungtynes, kuriose komanda iš Lietuvos žaidė prieš oponentus iš Latvijos. Vos prieš kelis mėnesius jis buvo JAV rinktinės kapitonas ir laimėjo olimpinį auksą, tad tokie įvykių pokyčiai jam buvo tikras šokas.
„Aš sakiau: „ne, šie lietuviai nėra pasiruošę žaisti svarbiausiose rungtynėse“. Bet mes vis tiek žaidėme. Jie leido man žaisti ir, laimei, laimėjome prieš latvius. Tada jie net nenorėjo manęs išleisti atgal į Ameriką“, – prieš tris dešimtmečius prisiminimais dalijosi P.Lubinas.
Galiausiai P.Lubinas sugrįžo namo, o Lietuva tęsė pasiruošimą Europos čempionatui. Prieš jį Lietuvos ir Latvijos rinktinės susitiko draugiškame mače, o jį 41:29 laimėjo latviai.
Aš sakiau: „ne, šie lietuviai nėra pasiruošę žaisti svarbiausiose rungtynėse“. Bet mes vis tiek žaidėme.
Lietuviai į tai atsakė pasikviesdami du Amerikos lietuvius, vienas kurių buvo F.Kriaučiūnas, ne tik žaidęs, bet ir treniravęs Lietuvos rinktinę.
Po kelių savaičių pasiruošimo, kuris vyko visiškai slaptai, lietuviai išvyko į Latviją, kur laimėjo visas penkerias rungtynes ir iškovojo čempionų titulą.
Tokia sėkmė įžiebė tikrą susidomėjimo krepšiniu kibirkštį.
Kaip pasakojo Viskonsino universiteto profesorius Alfredas Erichas Sennas, kurio tėvai yra kilę iš Lietuvos, šalyje net buvo nutrauktas operos pasirodymas, kad žiūrovai galėtų išgirsti tai, kas nutiko Europos čempionate.
Žymus tenoras Kipras Petrauskas nustojo dainuoti ir paskelbė, jog lietuviai įveikė italus ir laimėjo titulą. Valstybiniame teatre susirinkę lietuviai atsistojo ir ėmė giedoti Lietuvos himną.
Tuo tarpu P.Lubinas nuo pat tada, kai iš Lietuvos grįžo į JAV, mąstė apie sugrįžimą į savo tėvų gimtinę.
„Mes pagaliau sugrįžome 1936 m. lapkritį ir sulaukėme laiško, kad Lietuvos vyriausybė manęs prašo sugrįžti į Lietuvą. Mano tėtis pasakė: „Turėtum grįžti. Tai mano tėvynė, tad labai norėčiau, kad vyktum ten ir padėtum jiems.“ Taigi kartu su žmona grįžau į Lietuvą ir treniravau įvairius klubus, mokydamas žaidėjus amerikietiško stiliaus puolimo ir gynybos“, – pasakojo P.Lubinas.
1939-aisiais Lietuva rengė trečiąjį Europos čempionatą, o P.Lubinas ne tik treniravo Lietuvos rinktinę, bet ir joje žaidė.
Tai buvo didžiulis renginys su prašmatnia atidarymo ceremonija. 9-uoju numeriu pažymėtus marškinėlius vilkėjęs P.Lubinas buvo 201 cm ūgio ir žaidė centro pozicijoje bei tapo naudingiausiu turnyro žaidėju.
1990 m. „Los Angeles Times“ duotame interviu P.Lubinas pasakojo apie pasiruošimą čempionatui.
„Aš priderinau juos prie mano stiliaus. Išmokiau juos bėgti į greitas atakas, perduoti kamuolį ir gintis. Galbūt tai neprimena stiliaus, kuriuo žaidžiama dabar (1990 m. – red.past.), kai vienas žmogus, kaip Michaelas Jordanas, meta visus metimus. Nemokiau jų, kad būtume vieno žmogaus komanda. Bandžiau juos išmokyti taip, kad perduotų kamuolį žaidėjui, galinčiam išmesti laisvą metimą“, – savo perduotą krepšinio filosofiją prisiminė P.Lubinas.
Svarbiausios turnyro rungtynės buvo jau pačios pirmosios, kai lietuviai žaidė su latviais. Rungtynės vyko taškas į tašką, o P.Lubinas nupasakojo jų pabaigą:
„Žaidėme labai atkakliai. Latvija buvo puikiai surikiuota komanda ir davė mums sunkią kovą. Viskas sprendėsi paskutinę minutę. Jie turėjo kamuolį ir pirmavo 36:35, bet mes perėmėme kamuolį. Akimirkai aš pamiršau lietuvių kalbą, pasilenkiau ir nervingai rėkiau: „Dėl dievo meilės, perduokite man kamuolį!“
Stovėjau po krepšiu, kol Artūras Andriulis, puikiai mokėjęs angliškai, įmetė man kamuolį. Paskutinę sekundę aš pasisukau ir pataikiau metimą, išplėšusį mums pergalę – 37:36.
Sirgaliai tiesiog išprotėjo – jie subėgo į aikštę ir nešiojo mus ant pečių.“
Per kitas šešerias rungtynes Lietuvos rinktinė buvo nesustabdoma. Paskutinėse rungtynėse ji net 112:9 sutriuškino Suomiją ir iškovojo auksą.
Nors P.Lubinas buvo naudingiausias turnyre, jam nebuvo leista atsiimti MVP apdovanojimo – tuo metu galiojo taisyklė, neleidžianti šio prizo gauti aukštesniam nei 191 cm arba 6 pėdų ūgio žaidėjui.
Ar Lietuvos rinktinė būtų iškovojusi trečią titulą iš eilės, jei nebūtų prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas? Krepšinio pasaulis niekada to nesužinos.
Ir kodėl P.Lubinui buvo leista žaisti už Lietuvą, nors prieš tai jis atstovavo JAV rinktinei Berlyno žaidynėse? Estai ir latviai bandė apeliuoti į tai, pabrėždami ne tik P.Lubino kilmę, bet ir jo ūgį. Tačiau galiausiai buvo pateiktas gimimo liudijimas, kuris įrodė, kad P.Lubinas turi teisę atstovauti Lietuvos rinktinei.
Iš karto po triumfo Europos čempionate P.Lubinas išvyko į Italiją, kur treniravo Lietuvos moterų rinktinę, tačiau tuomet prasidėjo karas.
Lietuvos krepšinio legenda sugrįžo į Jungtines Valstijas, o netrukus sovietų kariuomenė įžengė į Lietuvą.
P.Lubinas mirė 1999 m. liepos 8-ąją, prieš tai dar spėjęs apsilankyti ir Lietuvoje. Tuo metu jam buvo 89-eri.
Atkūrusi nepriklausomybę, Lietuvos rinktinė į savo kolekciją įsidėjo dar vieną Europos čempionato auksą, kurį iškovojo 2003 m. Tris kartus lietuviai suklupo finale – 1995, 2013 ir 2015 m.“
