Kai Lietuvos rinktinės treneriai suka galvą dėl taktinių manevrų, dar vienas komandos Kinijoje narys Svajūnas Jarmala bando sugalvoti, kaip padaryti, kad žaidėjai pasaulio čempionato rungtynėse įvykdytų tuos sumanymus su didesne energija.
Lietuvos krepšininkų skrydžiai virš lanko ar pramuštgalviški nėrimai į užribį traukiant kamuolį neturi nieko bendra su nesveiku maistu, Lietuvos komanda pirmą kartą istorijoje turi profesionalų virtuvės šefą, kuris savo patarimais taip pat stengiasi prisidėti prie pergalių.
Tai – S.Jarmala, užkietėjęs krepšinio mėgėjas, anksčiau pats keliavęs paskui Lietuvos jaunimo rinktinę, kurioje žaidė dalis dabartinės vyrų komandos žaidėjai.
Tada, prieš dešimtmetį, kai J.Valančiūnui pradėjo želti barzda, jie ir susipažino.
„Aš dažnai galvoju, kada tai įvyko, bet pats neatkuriu datos, – draugystės su J.Valančiūnu pradžią bandė prisiminti S.Jarmala. – Jonui buvo gal šešiolika, o aš visad sirgdavau krepšiniu, važiuodavau į jaunimo čempionatus. Tarp mano draugų buvo pažįstančių krepšininkus, taip kažkaip kažkur ir susiejome. Susibičiuliavome.“
Kažkada S.Jarmala pasikvietė J.Valančiūną į atidaromo restorano pristatymą, paskui jau krepšininkas, žaisdamas „Toronto Raptors“, pasikvietė maisto ruošimo specialistą į Kanadą.
J.Valančiūno šeimos apartamentai Toronte buvo 46-ajame aukšte, S.Jarmala su žmona apsistojo tame pačiame dangoraižyje žemiau.
„Ryte atsikeli, liftu pakyli – greitai sutari dėl pusryčių, – pasakojo S.Jarmala. – Žinojome, ką Jonas mėgsta, kada keliasi, kada valgo, kada išvažiuoja, kokia treniruotė, ar tądien reikės energijos, ar ne.
Jis supranta, ko jam reikia, jau pažįsta savo kūną. Rūpinasi juo, nes žino, ko žmonės iš jo tikisi. Negali piktnaudžiauti, nes mityba yra labai svarbu – nuo to priklauso kaip jausis paskui, kiek turės energijos, kiek lengvai judės, kiek turės jėgos aikštėje. Tam reikia balanso.“
S.Jarmala puikiai žinojo J.Valančiūno mėgstamiausius patiekalus – pavyzdžiui, laukinis jūros ešerys arba šprotai, kurie Kanadoje visi velniškai gardūs.
Sulaukęs buvusių darbdavių pasiūlymo virtuvės specialistas sugrįžo darbuotis į Vilniaus centre esančio viešbučio restoraną, bet draugystė su krepšininku nenutrūko.
Ieškodavęs kokybiško maisto ir malonaus bendravimo, Vilniuje J.Valančiūnas vis užsukdavo pas S.Jarmalą. O tada šis sulaukė pasiūlymo prisidėti prie Lietuvos rinktinės ir keliauti į pasaulio čempionatą.
Kokios pirmojo rinktinės virėjo pareigos turnyre ir koks meniu rekomenduojamas krepšininkams Donguane – apie tai interviu su S.Jarmala.
– Svajūnai, laukia itin svarbus mačas su Australija. Ar tai kažkaip pakeis mūsų krepšininkų meniu?
– Prieš rungtynes bandau atnešti daugiau kruopų į viešbučio virtuvę. Bandau pridėti balandos, nes ji suteikia energijos. Nors man pačiam į virtuvę eiti neleidžiama, kinai įvykdo mano prašymus be didesnių klausimų.
Kai kuriems krepšininkams tai būna naujiena, ne visi tai būna ragavę. Aš į restoraną nusileidžiu kiek anksčiau ir paragavęs galiu patarti – daugiau suvalgyk to, mažiau ano. Žaidėjai mane girdi.
Kažkas pasilazdavoja, bet nieko – su vyrais taip būna.
– Ar galite apibūdinti pergalingą meniu – koks, pavyzdžiui, buvo rungtynių su Kanada dieną?
– Pusryčių pasirinkimas viešbutyje būna gausus, net per daug. Per pusryčius kinai net pateikia makaronų, vištienos, keptos žuvies, nors mums to visiškai nereikia. Populiariausi valgiai – kiaušinienė, jogurtas, sumuštiniai. Daug priklauso nuo nuotaikos. Mes išvažiavę jau dvi savaitės, tad ir viešbučių maistas pabosta. Norisi įvairovės.
Pietūs prieš mačą su Kanada buvo geri – vištiena, dviejų rūšių jautiena, puikus troškinys, krevetės, žuvys. Jau atvykęs įnešiau korekcijų dėl padažų – tos „grietinėlės“ vyrams nereikia. Makaronų irgi paprašiau be padažų. Mane išgirdo – viskas pasikeitė greitai.
Visos komandos valgo tu pačiu laiku, toje pačioje vietoje. Kartais valgo australai, o tada mes ateiname. Tačiau susitariame. Paprašome papildyti.
– Ko dažniausiai prašote?
– Įprastai ant stalų greičiausiai baigiasi žuvis ir makaronai – paprašome, kad papildytų. Aptarnaujantis personalas, restorano šefai labai draugiški, šypsosi.
– Prieš pat rungtynes dar užkandote?
– Yra užkandžių – sumuštiniai, vaisiai, bandelės, duona, džemas. Aš dar papildomai kasdien prieš rungtynes suplaku „smoothie“ – tirštą energinį gėrimą.
Kaskart stengiuosi padaryti kitaip, kad nepabostų. Produktai tokiam gėrimui: avokadas, bananas, agurkas, saliero stiebas, riešutai, kanapių sėklų branduoliai, saulėgrąžos, riešutų sviestas, medus arba klevų sirupas – tokį sumaišau. O jei reikia dar daugiau energijos pridedu kalė (lapinio kopūsto) salotų, špinatų lapų, be to, Kinijoje radau daigų – žirnių ir ridikėlių.
Donguane įsigijome plaktuvą ir maišome va čia – už kampo (pokalbis vyko rinktinės viešbučio fojė). Restorano virtuvėje negaliu daryti, tad suplaku ir ant padėklo visiems nunešu.
Valgomas ir šokoladas prieš pat išvažiavimą į rungtynes. Atsivežėme gero, belgiško. Visi užkandžiauja individualiai. Kiti net kavos negeria prieš rungtynes, o pasirenka arbatą.
– Koks yra į Kiniją atsivežtas jūsų bagažas?
– Chebra žvengia, kad atsivežiau bulvių maišą.
Aš pasiėmiau tikrai daug. Turiu visus produktus duonai kepti. Ketinau čia nusipirkti tik miltų, o visa kita – sėklas, priedus, – atsivežiau. Net grikių, kanapių sėklų, daug balandos įsidėjau. Vien šie produktai svėrė apie 20 kilogramų.
Mums svarbu išsikepti juodą duoną, bet Azijoje tai sudėtinga. Per paskutines kontrolines varžybas Pietų Korėjoje sakiau viešbučio virėjams: aš pats viską padarysiu, jūs tik įmeskite į krosnį. Bet mano prašymai ten sutikti tarsi siūlyčiau prisidėti prie nusikaltimo.
Kinijoje irgi neleido. Visaip bandėme tartis, bet jie atsakė: „Jei viešbutyje būtų viena komanda, viskas būtų gerai. Tačiau jų yra keturios, mes nežinome, kas jūs esate, kokie jūsų tikslai.“
Gal ir teisinga. Mums reikėtų juodos duonos, bet nieko negalime pakeisti.
Todėl jau greitai atsikratysiu tais produktais. Lietuviams atiduosiu – Guangdongo komandoje dirba fizinio rengimo treneris Sigitas Kavaliauskas, tad jau pažadėjau jo žmonai viską palikti.
– Kokį įspūdį jums kol kas palieka Kinija?
– Vykdami čia galvojome, kad važiuojame į provinciją. Aš juokavau, kad tai bus Lentvaris su 8 mln. žmonių. Tačiau išvydome dangoraižius, sutvarkytas gatves, parkus. Aišku, yra ir mažų gatvės parduotuvių su įvairiais kvapais, bet tai irgi egzotika.
– Ar krepšininkai dar paragauja ko nors, išėję pasivaikščioti?
– Mano žiniomis, ne. Kartais nueina į „Starbucks“, pasiima kavos. Visko nesužiūrėsi, jie gyvena prie prekybos centro – bet nemanau, kad yra poreikis dar ką nors valgyti.
Krepšininkai randa viską viešbutyje ir yra pratę atsirinkti. Jie žaidžia klubuose, kurie važinėja po Europą, ir visas maitinimas būna sudėliotas. Įpratę gyventi tuo, ką mato ant viešbučio stalo.
– Ar žaidėjai užsimano lietuviškų patiekalų?
– Autobuse, kai tik atvažiavome į Donguaną, nuskambėjo klausimas dėl Kijevo kotletų. Bet pasakėme, kad viską patys suvalgėme.
Realiai tai nieko tokio negaliu pagaminti. Lietuvoje priburčiau daug, po rungtynių tai būtų galima ir sunkesnio maisto.
– Taip sutapo, kad per turnyrą Seule ir Marius Grigonis, ir Domantas Sabonis turėjo bėdų dėl skrandžio. Tikriausiai pasijutote nejaukiai?
– Man kilo daug nerimo, nes tai buvo negeras signalas. Tačiau Domanto skrandis yra jautrus – nors įprastai nevalgo neįprasto maisto, šįkart užvalgė vištienos su apkeptu sūriu – ten toks nacionalinis korėjietiškas patiekalas. Visi valgė, Domantas irgi. Bet jis nesuvirškino, nes JAV nevalgo tokių dalykų. Tačiau Domą jau kitą dieną atstatėme.
O Marius Grigonis jau atskrido su gastritu. Tai susiję ir su nervais, o Seule jam paaštrėjo. Kokias tris dienas jis kamavosi, bet galiausiai atpumpavome.
Aišku, nerimo mums buvo: kaip, kodėl? Visų nesužiūrėsi, bet stengtis reikia. Iškart ėmėmės priemonių: griežtai plautis rankas, nes galvojome, kad įsimetė bakterija. Uždraudėme ledukus, gerti kavą su ledu, nes gali būti užšaldyti iš nepatikimo vandentiekio. Pravedėme porą susirinkimų ir priminėme, kad nevalia pamiršti higienos taisyklių.
– Ar po įtemptų rungtynių treneriams ar žaidėjams įtampos nepadėtų numesti kokia vyno ar alaus taurė?
– Kiekvienas turi savo supratimą. Gal ir nepakenktų, bet ar padėtų?
Aš manau, kad dabar ne laikas atsipalaidavimui. Dabar yra laikas dirbti ir daryti tai, dėl ko čia atvažiavome. Grįšime, galėsime atsipalaiduoti.
