„Buvo tokia situacija, kad komandoje neturėjau didelės rolės, tai manęs netenkino, norėjosi daugiau. Nežinau ar kažkam tai netiko, ar treneriai susitarė, bet situacija susiklostė tokia kokia yra ir aš esu čia, laimingas ir patenkintas.“
Apie dabartinį trenerį Kazį Maksvytį Žygimantas atsiliepia tik geriausiais žodžiais:
„Kazys, kiek rodo pasiekti rezultatai Klaipėdoje, kiek su auksine karta – puikus treneris ir čia atvykęs jis atnešė naujos gyvybės ir komanda šoktelėjo į viršų.“
Per šiame sezone „Lietuvos ryte“ praleistus mėnesius Ž. Janavičių treniravo net 4 treneriai: Marcelo Nicola, Aurimas Jasilionis, Arvydas Gronskis ir galiausiai Tomas Pačėsas. Visgi, krepšininkas neslėpė, kad rodomi rezultatai netenkino ir pačių krepšininkų, tad pokyčiai buvo reikalingi.
„Padėtis nebuvo geriausia, tačiau žaidėjai viską priima nestresuodami. Gaila, kad keitėsi treneriai, tačiau situacija netenkino ir žaidėjų, mes nerodėme tokių rezultatų, kokių patys norėjome. Tomas yra maksimalistas, žino savo tikslą ir siekia jo savo priemonėmis, kuriomis tiki ir pasitiki. Žaidėjai turi tai priimti. Buvo ir lengvesnių ir sunkesnių treniruočių, buvo ir rėkimo, bet kiekvienas treneris turi savo filosofiją ir tai yra normalu.
Sunkiausia būdavo, kai varžybas pradėdavai starto penkete, sužaisdavai 2-3 minutes, tada atsisėsdavai ant suoliuko ir daugiau nepakildavai. Tačiau, kaip sakiau, tai trenerio sprendimai, jeigu jie nepasiteisina kenčia žaidėjai, kenčia treneriai, tačiau matome, kad „Lietuvos rytas“ eina į priekį ir tai reiškia, kad trenerio sprendimai pasiteisina.“
Žygis Vilniuje, kaip ir beveik visos karjeros metu, buvo mylimas už gynybos ir žaidimo organizavimo gebėjimus, tačiau peikiamas už pataikymą.
Sunkiausia būdavo, kai rungtynes pradėdavai starto penkete, sužaisdavai 2-3 minutes, tada atsisėsdavai ant suoliuko ir daugiau nepakildavai.
„Gynyboje reikia daug noro, o žaidimo organizavime daug kas priklauso nuo susižaidimo, nuo to, kaip jauti komandos draugus. Mano statistiniai rodikliai pataikymo sferoje nežiba, gal buvo pora geresnių sezonų, bet visi man sako, kad reikia labiau pasitikėti savimi. Kai man tai buvo kartojama nuo mažens ėmiau tikėti savimi, tačiau vėliau pasigirdus kalboms, kad aš nemetu į krepšį įsimetė kompleksas. Visgi ant to aš dirbu ir ateityje, gal tai pasikeis. Viskas ko reikia tai pasitikėti savimi ir įdėti daug darbo.“
Šis sezonas Ž. Janavičiui yra priešingas nei praeitas: tada krepšininkas sezoną pradėjo „Lietkabelio“ komandoje , o išvyko į sostinę ir pirmą kartą karjeroje lietuviškąjį „El clasico“ teko žaisti kitoje barikadų pusėje prieš ekipą, kurią būdamas 19-kos metų Žygimantas įvardijo, kaip svajonių komandą.
„Dabar mano svajonių komanda yra ta, kurioje žaidžiu. Aišku, širdis kažkiek priklauso ir ten (Kauno „Žalgiryje“ – red. pastaba). Mano vaikystė, jaunystė praėjo ten, ten buvo patirta daug emocijų, pergalių. Tačiau, ten kur žaidi, kur laimi trofėjus taip pat yra labai gerai.“
Krepšinio specialistai kalba, kad Ž. Janavičius galėjo pasiekti ir didesnes karjeros aukštumas, dažnai jis būdavo laikomas vienu iš perspektyviausių šalies gynėjų.
„Prasidėjus traumoms iš „Žalgirio“ turėjau persikelti į „Šiaulius“. Nors, lyg ir turėjau žaisti Kaune, tačiau žaidžiant draugiškas rungtynes sulūžo riešas ir teko du mėnesius praleisti be krepšinio. Per tą laiką komanda susidėliojo ir jaunas krepšininkas buvo išsiųstas važiuoti ten. Po „Žalgirio“ atvažiavau į Prienus, ten lyg buvo neblogas sezonas, tačiau man vėl nuplyšo raiščiai. Po to vėl buvo sezonas Prienuose, išvažiavau į Lietuvos rinktinės atranką, pasirašiau kontraktą išvykti į Vokietiją ir vėl lūžta ranka ir nepraeinu medicininės. Visgi, negali visos kaltės versti traumoms, dalį atsakomybės reikia prisiimti ir pačiam.“
Žygimantas ilgametis jaunučių, jaunių ir jaunimo rinktinių narys. Visgi, oficialių varžybų už Lietuvos vyrų rinktinę krepšininkas nėra sužaidęs. 27-erių metų įžaidėjas, pastaraisiais metais, likdavo greta rinktinės dvyliktuko. Į jį 2014 metais sutrukdė prasibrauti rankos trauma.
„Tada buvo sunkus lūžis. Pirmą kartą atvažiavau į stovyklą, sportavau ir patyriau tokią traumą. Buvo tikrai sunku, bet viskas išgyvenama, pora dienų praėjo, viską apmąstai, ir supranti, kad gyvenimas susideda iš visko ir tęsiasi toliau.
Šįmet vėl turėjau galimybę, bet likau už borto, kaip 13-tas ar 14-tas žaidėjas. Svarbu, kad buvau sveikas, įgavau patirties, sportavau su geriausiais sportininkais ir esu tuo patenkintas. Aišku, kažkada norisi pabandyti ir ten, bet esu patenkintas savo pasirodymu pasiruošimo laikotarpiu.“
