Kai pernai Izraelis pasirinko Lietuvą kaip vieną varžovių grupėje, sirgaliai ėmė skaičiuoti ir taupyti pinigus tolimai kelionei į Vidurio Rytuose esantį vieną labiausiai klestinčių šio regiono miestų Tel Avivą.
Tačiau pirmasis įspūdis nebuvo toks jau nejaukus, kaip įsivaizdavo lietuviai.
„Pirmas bokalas būna skaudus, bet paskui kažkaip įpranti. Buvome nusiteikę, kad viskas kainuos dusyk daugiau, bet atostogos, laidžiame sau – juk buvome suplanavę“, – sakė iš Kauno palaikyti rinktinės su draugais atkeliavęs Mindaugas.
Jis su artimaisiais kelionę suplanavo be agentūrų pagalbos ir Izraelyje bus iki grupės varžybų pabaigos.
Pirmas bokalas būna skaudus.
Gyvenimo išlaidos šeimai viešbutyje siekia 700 eurų, po 250 eurų kainavo skrydžio bilietai ir po 250 eurų bilietai į visas mūsų šalies krepšininkų rungtynes.
Toliau prisideda išlaidos vietoje, bet apsukrūs lietuviai randa būdų gerai jaustis ir jiems neįprastai brangioje šalyje.
Vidutinis vietinių atlyginimas – apie 2 tūkst. eurų
Galima numanyti, kad populiariausia krepšinio sirgalių prekė yra alus.
Kavinėse ir baruose jo kainos svyruoja apie 15 šekelių (3,5 euro) už mažesnį bokalą ir 25 šekeliai (beveik 6 eurai) už pusės litro talpos. Tačiau parduotuvėse lietuviai jau rado alaus ir po 10 šekelių (kiek daugiau nei 2 eurai).
„Žinoma, jei ieškosi, kur išleisti daug pinigų, nesunkiai surasi. Tačiau kainos nėra tragiškos. Štai pažiūrėkite, – į Lietuvos sirgalius lauko kavinėje ranka mostelėjo Gytuliu vadinamas ilgabardzis iš Vilniaus. – Visi paverkia dėl kainų, bet sėdi, valgo ir geria.“
Jis pats ką tik papietavo kinų restorane, kur pietūs kainavo 42 šekelius (10 eurų). Šis vyras nevartoja alkoholio, o „Coca cola“ kainuoja 8 šekelius – (mažiau nei 2 eurus) – panašiai kaip degalinėse Lietuvoje.
Dar viena su Lietuvos rinktine nuolat keliaujanti sirgalė Virga gyvena netoli Tel Avivo pagrindinio turgaus – ten irgi jau išbandė populiariausių Izraelio greitojo maisto patiekalų – iš avinžirnių gaminamų kukulių falafelių, pomidorų padaže su daržovėmis ir mėsa keptos šakšukos, taip pat kebabus primenančios šavarmos, patiekiamos pitoje ar lafoje.
„Čia panašiai kaip mes anksčiau jausdavomės Norvegijoje – kiek pas mus kainuodavo litais, tiek čia eurais, – kainas Izraelyje lygino vilnietis Mindaugas. – Brangiau nei Lietuvoje, bet reikia suprasti, kad čia minimalus atlyginimų vidurkis apie tūkstantis eurų.“
1990 metais iš Lietuvos paskui tėvus išvykusi Rima Tel Avive vysto mados verslą. Ji matė, kaip Izraelyje gerokai pakilo kainos. Bet kartu kilo ir atlyginimai.
„Nors Izraelis yra brangi šalis, čia atlyginimai aukštesni. Kas nori dirbti – užsidirba, nedarbo lygis čia yra žemas, – pasakojo Rima. – Tiesą sakant, čia būnant neįmanoma suvokti, kaip Lietuvoje kai kurie žmonės išgyvena už 200 eurų per mėnesį.“
Ekonomika besidomintis krepšinio aistruolis Mindaugas net mano, kad Lietuva turėtų mokytis iš Izraelio, kaip ir iš tokių valstybių kaip Švedija ir Nyderlandai, kaip vystyti investicinius projektus.
Iš tiesų, informacinių technologijų srityje ir pagal investicijų apimtis Izraelis žengia koja kojon su pasaulio lyderiais.
8,3 mln. gyventojų turinti valstybė patenka į pirmąjį dvidešimtuką pagal šalies išsivystymo indeksą ir aukšto pragyvenimo lygiu gretinasi prie tokių Vakarų valstybių kaip Prancūzija, Austrija ar Suomija bei pirmauja tarp Vidurio Rytų šalių.
„Mes tikrai negalime skųstis – vidutinis uždarbis yra apie 8,5 tūkst. šekelių (apie 2 tūkst. eurų). Kas dirba, užsidirba“, – teigė Tel Avivo gatvėse klientų lūkuriavęs taksistas.
Izraelyje dirbtinis apvaisinimas yra nemokamas.
Iš Krasnodaro į Tel Avivą persikėlęs gyventi Romanas pusę savo gyvenimo – 16 metų – praleido Rusijoje, o pastaruosius 16 metų – Izraelyje.
Jis net nelygina Rusijos ir Izraelio ekonominio lygio, nes praraja, anot Rusijos žydo, yra labai didelė.
„Žiūrėkite vien pagal mediciną – pavyzdžiui, Rusijoje vaikų negalinčioms susilaukti poroms tenka mokėti apie 6 tūkst. eurų už vieną dirbtinio apvaisinimo procedūrą. Izraelyje dirbtinis apvaisinimas yra nemokamas. Čia valstybė taip pat sumoka už išskirtines brangias ir sudėtingas operacijas, kurioms kitose šalyse paprastiems žmonėms tektų imti didžiules paskolas“, – pasakojo Romanas.
Daug kareivių gatvėse, bet ne arenoje
Izraelio ekonomika laikosi ant aukštųjų technologijų, industrinės gamybos ir medicinos pamatų. Nors gamtiniais ištekliais pasigirti negali, ši šalis itin susitelkusi į aukštojo mokslo studijas ir karinę techniką – šalies gynybai yra skiriami milžiniški pinigai ir tuo galima įsitikinti tiesiog gatvėje.
Ne, jose nėra tankų, bet daug karinę uniformą vilkinčių jaunų merginų ir vyrų su didelėmis kuprinėmis – vyrams karinė tarnyba yra privaloma dvejus metus ir aštuonis mėnesius (iki 2015 metų buvo treji metai), moterims – dvejus metus.
Jeruzalėje niekada negali jaustis visiškai ramus.
Bet ginklus gali nešiotis ne tik kariškiai. Jeruzalėje gyvenantis Semas, atkeliavęs iš Moldovos, svečius iš Lietuvos pasitiko užsikišęs pistoletą už diržo.
„Taip saugiau. Patikėkite manimi, Jeruzalėje niekada negali jaustis visiškai ramus“, – sakė vyras, parodęs į autobusų stotelėse patruliuojančius ginkluotus kareivius – jų Jeruzalėje, ypač arčiau Palestinos, tikrai daug.
Tačiau mažiau nei per valandą kelio nuo didžiausio Izraelio miesto nutolusiame Tel Avive yra daug ramiau.
Kauniečių šeima – vyras ir žmona – buvo sulaikyti oro uosto specialiame kambaryje apie 20 minučių, kai pareigūnams nematyti pasirodė lietuvių pasai. Tačiau, patikrinę dokumentus ir užsakytų viešbučių adresus, pasų kontrolės darbuotojai atsiprašė ir palinkėjo geros viešnagės.
Sirgaliai ypač patenkinti, kad į krepšinio areną nereikia brautis pro saugumo barikadas.
„Prieš ketverius metus buvome pasaulio krepšinio čempionate Ispanijoje – ten patikros buvo labai rimtos, buvo daug kareivių su automatais. O čia prie arenos stovi porą žmonių ir viskas“, – sakė kaunietis Saulius, trečią kartą nukeliavęs svetur su Lietuvos rinktine.
Patarimas: eikite į dešinę, bet geriau tai darykite kuo greičiau.
Tel Avivas tikrai atrodo draugiškas ir saugus net ir viduryje nakties, nors prastesnės reputacijos rajonų yra ir šiame pusės milijonų gyventojų mieste.
Iš Kauno atkeliavusių šešiolikos sirgalių grupė tuo įsitikino, iškeliavusi po rungtynių pėsčiomis namo ir užklydusi į iš Afrikos atvykėlių šurmuliuojančią gatvę.
„Mes kiek nuklydome ir paklausėme kelio policininkės, – pasakojo kaunietis Mindaugas. – Ji rusiškai paaiškino: eikite į dešinę, bet geriau tai darykite kuo greičiau.“
Ką užrašė sirgaliai prie Raudų sienos?
Dauguma sirgalių Izraelyje ne tik eina į rungtynes, bet ir stengiasi pamatyti bei sužinoti kuo daugiau.
Sunkiau judėti Arūnui, kuris prieš Europos čempionatą susilaužė padikaulį, kaip ir rinktinę anksčiau laiko palikęs įžaidėjas Lukas Lekavičius, bet net ir su koja įtvare aistruolis atvyko ir sugeba palaikyti komandą, kasdien išsipuošęs vis nauja originalia apranga.
Kiti aistruoliai juda labai aktyviai, ne tik Tel Avivo paplūdimiuose, kur galima plaukioti šiltose bangose, žaisti tinklinį ar mušinėti kamuoliuką raketėmis.
Jono Mačiulio garbei plakatą jau nebe pirmame čempionate išskleidžiantis Sigitas su draugu užsisakė ekskursiją ir per vieną dieną aplankė Jeruzalę, Betliejų bei Negyvąją jūrą.
Per laisvą nuo varžybų dieną kelionei į Jeruzalę antradienį pasiryžo ir daugiau sirgalių, atkeliavę prie Raudų sienos.
Prie Šventyklos kalno atraminės sienos dalies Jeruzalėje yra tradicija užrašyti norą ant lapelio ir palikti jį, įspraudus tarp sienų.
Negalima sakyti, ką užrašai, nes gali neišsipildyti. Tačiau galima nujausti, kokią svajonę prie Raudų sienos užrašo sirgaliai, atkeliavę taip toli palaikyti savo rinktinės Europos čempionate.
