Lietuvos rinktinės padangėje po laimėtų grupės varžybų Tel Avive švietė saulė lyg įkaitusioje Turkijoje. Bet lietuviai staiga krito lyg peršalę nuo viešbučio kondicionierių – neįprastai mums anksti aštuntfinalyje.
Nespėjo Lietuvos krepšininkai grįžti į „Renaissance Polat“ viešbutį Marmuro jūros pakrantėje, kai Lietuvoje prasidėjo raganų medžioklė.
Realybės šou, pavadinimu „prisiimu atsakomybę“, prasidėjo dar žurnalistų zonoje, žaidėjams nespėjus sulįsti į „Sinan Erdem“ arenos rūbinę.
Atsakomybę prisiėmė žaidėjai, treneris, bet to neužteko. Kritikai atsakomybės prašė iš Arvydo Sabonio, Mindaugo Špoko, Lietuvos krepšinio federacijos.
„Atsistatydino“ net Tomas Pačėsas „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“, kuriam graikų žurnalistai iki šiol lieka dėkingi.
Toli nuo viso to aistrų katilo esantys Europos čempionato komentatoriai Rytis Vyšniauskas ir Linas Kunigėlis tęsia savo darbus Stambule.
„76-ą čempionatą“ komentuojantis L.Kunigėlis šypsosi – jis pasijautė lyg gyventų kitoje realybėje.
O gyveno jiedu labai panašiu krepšinio ritmu. Kartu jie sėdo komentuoti Lietuvos rinktinės rungtynių. Kėlėsi ir ėjo miegoti kalbėdami apie krepšinį – gyveno viename viešbučio kambaryje.
Mes kalbame apie tai kaip apie kažkokią tragediją. Aišku, sirgaliams dabar žiauriai liūdna. Bet patikėkite, žaidėjai ir ašarą braukė rūbinėje.
Kartu jie panašiai mato ir ankstyvo Lietuvos rinktinės pasitraukimo iš Europos čempionato priežastis.
Atslūgus emocijoms, komentatoriai 24sek pateikė savo nuomonę svarbiausiais Lietuvos rinktinės klausimais.
– Ką vienas kitame atradote šiame Europos čempionate?
R.Vyšniauskas: Aš atradau, kad Linas duoda išsimiegoti, netrukdo (šypsosi.).
L.Kunigėlis: Rytis irgi netrukdo. Ir atradau, kad mūsų grafikas panašus. Niekas nesiparina, kai reikia eiti miegoti 3 valandą. Niekas neliepia gesinti šviesų ir neaiškina, ar kas knarkia, ar ne.
R.Vyšniauskas: Ir šiaip, žiūrėdavome tą patį – kašį ar futbolą... Vakar žiūrėjome ir beisbolą.
L.Kunigėlis: Bet ten svečias buvo, reikėjo taisykles paaiškinti (kikena.).
R.Vyšniauskas: Bet viskas labai gerai. Sutampa režimai ir poreikiai. Sakyčiau, su Linu galima dirbti (juokiasi.).
– Keldavotės su krepšiniu ir eidavote miegoti su krepšiniu?
R.Vyšniauskas: Panašiai. Apsižiūrime rytojaus rungtynes, pasikalbame, padiskutuojame, kas įvyko ar bus. Pasiskaitome prognozes, nuomones, žiniasklaidą mūsų.
L.Kunigėlis: Vakarais turėdavome humoro vakarus, kai skaitydavome Lietuvoje esančius ekspertus ir rinkdavome topinius pasisakymus. Tai būdavo pakankamai fun. Peno davė daug. Ekspertai negailėjo – žiebė kaip reikalas (šypsosi.).
– Tai ar dėl Tomo Pačėso Lietuvos rinktinė pralaimėjo Europos čempionato aštuntfinalyje? Ar visgi buvo kitų priežasčių?
R.Vyšniauskas: Manau, žaidė panašaus pajėgumo komandos. Graikai turi daug patirties ir meistriškumo. Tai buvo puikus vakaras jų lyderiui Sloukui, labai gerai pradėjo Printezis ir ta pradžia davė jiems pasitikėjimo, kurio jiems labai trūko Helsinkyje grupės varžybose.
Nenorėčiau vertinti, ar rinktinės treneris buvo blogas, ar žiniasklaida. Tiesiog Graikija sužaidė geriau už Lietuvą. Komandos panašių galimybių. Tądien buvome silpnesni. Viskas paprasta.
Jeigu būtume pralaimėję ketvirtfinalyje, kas pasikeistų? Chebra atvažiavo ne ketvirtfinalyje iškristi. Chebra čia važiavo laimėti medalių.
L.Kunigėlis: Manau, patirtis. Ir didesnis graikų žinojimas, kaip žaisti išgyvenimo rungtynes.
Labai aiškiai matėsi, kad lietuviai rizikavo su Printezio ir Calatheso metimais. Tai žmonės, kurie nepasižymi geru pataikymo procentu. Normalu – kartais rizika pasiteisina, kartais ne. Prisiminkime 2013-ųjų Europos čempionato finalą. Batumas tada metė tritaškius 17 proc. taiklumu, bet gynyba rizikavo ir jis pataikė gal 4 iš 5.
R.Vyšniauskas: Kostas Sloukas pridarė mums daug problemų po pertraukos, kai primetė 16 taškų. Po rungtynių buvo daug diskusijų, kad galbūt reikėjo gintis kitaip du prieš du. Rusai, pavyzdžiui, darė stepout'ą ir tai pasiteisino. Mūsų taktika buvo kiek kitokia.
Buvo individualių klaidų gynyboje, bet man atrodo, kad galiausiai viskas susideda į patirtį. Sloukas laimėjęs Eurolygą tris kartus. Jis žaidė pas Obradovičių ir buvo neįtikėtinai svarbi Stambulo „Fenerbahče“ detalė – komandos smegenys. O prieš jį išeina Adas Juškevičius – Panevėžio „Lietkabelio“ žaidėjas. Tai skirtingas patirties bagažas. Kur Eurolygos finalus žaidžiantis krepšininkas, o kur kitas, kur net rinktinėje ne tiek daug patirties prikaupęs. Manau, tai atsispindi aikštėje.
– Galutinis rinktinės rezultatas – 9-oji vieta. Kaip jį vertinti?
L.Kunigėlis: Siūlyčiau žiūrėti į platesnį paveikslą.
9 ar 18 vieta nei ką duoda, nei atima. Vietas gali skaičiuoti, kai esi pirmas, antras arba trečias. Jeigu būtume pralaimėję ketvirtfinalyje, kas pasikeistų? Chebra atvažiavo ne ketvirtfinalyje iškristi. Chebra čia važiavo laimėti medalių.
Nepasisekė vieną čempionatą. Skaičiau stebuklingą rusų trenerio Sergejaus Bazarevičiaus interviu. Yra gal keturios komandos, kurias jis mato kaip rinktines, kurios nuolat stabiliai siekia rezultatų ir juos pasiekia.
Mes kalbame apie tai kaip apie kažkokią tragediją. Aišku, sirgaliams dabar žiauriai liūdna. Bet patikėkite, žaidėjai ir ašarą braukė rūbinėje, nes visi atvažiavo pasiekti daugiau. Nes ir galėjo daugiau. Bet vienos rungtynės ir tiesiog taip susiklostė situacija.
Jei pasižiūrėsime, kur yra Lietuvos krepšinis per 25 metus, tai net diskusijų neturi kilti, kad tai yra viena nesėkmė, kurių pasitaiko bet kam. Net ispanai nežaidė olimpinėse tiek, kiek lietuviai. Ispanai, su savo auksine karta, su savo krepšinio tradicijomis, pinigais ir žmonių skaičiumi...
Jei Lietuva būtų pralaimėjusi Ukrainai, Suomijai ar Vengrijai, tai būtų ir sensacija, ir nepabijokime to žodžio, fiasko. Kai pralaimi Graikijai ar Vokietijai...
Labai ramiai vertinu šitą dalyką. Nepasisekė šiemet, pasiseks ateityje. Žiūrime į tai, kas auga, kokie žaidėjai yra ir kokie bus. Manau, dramatizuoti ir išgyventi reikėjo gal pirmas 10 minučių, nes buvo skaudu, kad iškritome ir negalėsime kovoti dėl medalių. Bet kai emocijos atslūgsta, į tai žiūriu kiek pragmatiškai.
R.Vyšniauskas: Aš asmeniškai pamačiau nemažai teigiamų dalykų rinktinės žaidime. Pirmiausia, treneris Adomaitis greitai rado bendrą kalbą su lyderiais. Šis čempionatas parodė Valančiūno potencialą ir kaip jis patogiai jautėsi šioje komandoje.
Manau, tai buvo gera pirmoji patirtis treneriui. Gaila nepavyko pasiekti geresnio rezultato, bet manau, įsitikinome, kad yra tinkamas ryšys tarp Adomaičio ir pagrindinių žaidėjų. Man tas labai patiko Tel Avive. Aišku, Stambule gaila dėl to vieno mačo. Tai buvo toks 50/50 mačas.
Linas teisingai pasakė, kad prancūzai ar kroatai irgi baigė pasirodymą aštuntfinalyje. Prancūzija iš viso yra kosminio talento komanda. Bet yra skirtumas, kaip iškrisi. Jei Lietuva ar Prancūzija būtų pralaimėjusi Ukrainai, Suomijai ar Vengrijai, tai būtų ir sensacija, ir nepabijokime to žodžio, fiasko. Kai pralaimi Graikijai ar Vokietijai... Čempionato sistema visiems vienoda ir kartais ji būna negailestinga.
– Linai, kaip buvo 2001 ir 2009 metais, kai Lietuvos rinktinė irgi krito aštuntfinalyje?
L.Kunigėlis: Kiekviena nesėkmė yra išskirtinė ir skirtinga. Dabar kalbame apie skaudesnes nesėkmes. 2001-aisiais buvo taip, kad galbūt buvo padaryta klaidų pasiruošime. Dėl tam tikrų priežasčių komandai prieš Europos čempionatą buvo surengta išvyka į Argentiną. Tai, matyt, turėjo įtakos.
Tuo metu mes realiai neturėjome vieno lyderių Sauliaus Štombergo. Garsiai niekas nekalbėjo, bet po sezono Bolonijos „Kinder“ jis turėjo visiškai suvarytą kelį. Visi tą slėpė dėl pakankamai suprantamų priežasčių. Bet jam kiekvieną dieną traukė skysčius su kraujais iš kelio.
Paskutinėse draugiškose rungtynėse traumą gavo Darius Maskoliūnas ir buvo skubiai iškviestas Donatas Slanina. Fizinis pasirengimas po visų tų kelionių vėliau šlubavo, o drausmę galėjusio palaikyti žaidėjo buvimas galėjo daug ką pakeisti.
2009-aisiais susiklostė tokia situacija, kad pagrindinių žaidėjų, kurie tempė rinktinę 2007 ir 2008 metais, tiesiog nebebuvo. Buvo pradėta formuoti rinktinė. Atėjo tokie krepšininkai, kurie galbūt tam momentui ir tiems treneriams atrodė reikalingi. Gal, kaip parodė čempionatas, jie nebuvo tokie svarbūs, tai buvo naujos komandos klijavimas. Aplink Liną Kleizą tada jau ir vėliau būrėsi komanda. Gal jis tiesiog tada neturėjo tokių padėjėjų, kaip 2010 metais.
R.Vyšniauskas: Papildysiu dėl 2009-ųjų. Tai buvo visiškai nauja komanda su žaidėjais, kaip parodė ateitis, kurie galbūt netraukė rinktinės.
Manau, koją rinktinei pakišo paskutinės draugiškos rungtynės su Ispanija, kurias Lietuva laimėjo. Žmonės išsiuntė rinktinę į čempionatą su tokiais nežemiškais lūkesčiais, buvo tikimasis, kad vos ne auksą paims. Tai buvo visiškai nauja komanda, kurios galimybių net nežinojome. Manau, pakišo koją ta pergalė prieš ispanus, o vėliau pamatėme, kad komanda sudegė Lenkijoje.
– Vos tik pasibaigus Europos čempionatui, atsakomybę prisiėmė visi: žaidėjai, treneriai, vėliau – net ir Tomas Pačėsas. Kritikai ieškojo atsakomybės iš Arvydo Sabonio, Mindaugo Špoko, Lietuvos krepšinio federacijos. Kas iš tikrųjų turėtų prisiimti atsakomybę ir ar kažkas išvis turėtų tą daryti?
R.Vyšniauskas: Pasakysiu labai aiškiai. Manau, yra tam tikrų žiniasklaidos priemonių, kurioms rinktinės pralaimėjimai yra didžiausias džiaugsmas ir galimybė pasisakyti temomis, kuriomis niežti. Bet nenoriu apie tai daug kalbėti.
Adomaitis aiškiai parodė, kad prisiima atsakomybę už komandos rezultatą. Žaidėjai aiškiai pasakė, kad tiki šiuo treneriu ir prisiėmė atsakomybę iš savo pusės. Taip ir turi būti.
Kai išgirdau, kad Lietuvos krepšinį apėmė totalinė krizė, tai galvoju, kad gal gyvename paraleliniuose pasauliuose. Aš ne ten gyvenu, kur nematau tos realybės.
O reikalavimai, kad Sabonis turėtų prisiimti atsakomybę... Nežinau. Nenoriu į tokias kalbas veltis. Aš kalbu apie krepšinį, o krepšinio prasme, manau, žaidėjai ir treneriai labai gerai pasakė.
L.Kunigėlis: Nesinori diskutuoti apie kažkokius išvedžiojimus, dalis kurių yra absoliučios sapalionės, neturinčios nieko bendro su realybe. Kaip pasakymas, kad Adomaičio klaida, jog jis nepaėmė į rinktinę Seibučio, nors pats žaidėjas dar gegužę pasakė, kad turi problemų su sveikata ir, kaip Antanas Kavaliauskas, norėtų išsigydyti traumą. O dabar rugsėjį mes turime klausytis tokių išvedžiojimų.
O kai išgirdau, kad Lietuvos krepšinį apėmė totalinė krizė, tai galvoju, kad gal gyvename paraleliniuose pasauliuose. Aš ne ten gyvenu, kur nematau tos realybės.
Atsidariau net medalių lentelę: Europos, pasaulio čempionatų, olimpinių žaidynių. Supratau, kad gyvenu ne ten, kur gyvena kai kurie ekspertai. Kitoje realybėje.
Aiškinimas, kad krepšinis krizėje... Taip, yra tam tikrų problemų, kurias visi puikiai žinome. Bet kalbėti, jog nepatekus tarp aštuonių stipriausių dabar turi atsistatydinti Sabonis... Tai tiesiog pasekmės karo, kurį kariauja prieš Sabonį ta žiniasklaidos priemonė nuo 1999 metų. Kažkodėl jis jiems labai stringa. Gal kad legendinis, didelis ir negali niekaip jo įveikti?
– Dėl naujos FIBA tvarkos sunku įsivaizduoti, kaip atrodys Lietuvos komanda ir tarptautinis krepšinis per rinktinių langus. Kaip jūs įsivaizduojate tuos dvejus būsimus metus? Ar turėtume nerimauti, kad Lietuvos rinktinė gali nepatekti į pasaulio čempionatą 2019-aisiais?
L.Kunigėlis: Kadangi daugiau domiuosi šitais klausimais ir esu giliai į juos sulindęs, aišku, yra problema. Visi tą matome ir suprantame. Problema tame, kad FIBA nusprendus pereiti prie naujos sistemos, Eurolyga atsisakė daryti pertraukas.
Blogiausioje situacijoje dėl šio sprendimo yra žaidėjai. Eurolyga pareiškė nedraudžianti žaisti rinktinėse, nors tos teisės drausti jie net neturi. Bet kai padaromas toks tvarkaraštis, kad tą pačią dieną, kurią žaidžia rinktinės, ir Eurolygos mačas vyksta, pozicija būna labai aiškiai išreikšta.
Tas formatas nėra išradimas. Mes į 2003 m. čempionatą patekome įveikę atrankos langus. Tada irgi buvo Eurolyga, bet niekas negalvojo, kad gali lipti tvarkaraščiai vienas ant kito. Bet dabar situacija blogiausia žaidėjams, kurie nori žaisti rinktinėje. Paklauskite bet kurio. Bet yra klubas, kuris moka jam pinigus ir jis turi žiūrėti jo interesų.
Po to jau galima išvedžioti. Ledo ritulys sėkmingai išsiverčia be NHL žaidėjų. Rankinis turi atrankas, tinklinis turi atrankas, futbolas turi atrankas. O kaip tai išsispręs ir ką tai reikš Lietuvai, sunku pasakyti. Viskas keičiasi kasdien. Galvojome, kad turėsime Gudaitį, bet pakeitęs klubą jis jau Eurolygos žaidėjas.
Tokios rungtynės apskritai vyksta ne taip dažnai. Gali būti kartą per 5 metus, gali tekti laukti ir ilgiau. Tai buvo kažkas iš fantastikos.
Kita vertus, teko skaityti Milano klubo vadovo pasisakymą, kad jie neuždaro galimybės žaidėjams rungtyniauti rinktinėje, o tai galbūt priklausys nuo konkrečios situacijos. O kad tvarkaraštyje galima surasti 10–15 dienų vietos langams surasti, tai nėra neįveikiama užduotis. Tai, matyt, tam tikro nesusikalbėjimo ir nesusitarimo rezultatas.
Be abejo, jei niekas nesikeis, idealiame pasaulyje viskas neatrodo labai gražiai. Kita vertus, pamatėme, kad, pavyzdžiui, Gudaitis atvažiavęs į rinktinę gali žaisti aukštame lygyje. Bendžius, bent jau kontrolinėse rungtynėse, taip pat parodė, kad turi potencialą būti rinktinės nariu.
Manau, federacija ir Adomaitis tą žiūrėjo jau vasarą, kai treneris rinkosi kai kuriuos žaidėjus, kuriuos tikisi matyti rudens ir vasaros languose. Matysime, kaip čia bus.
Man norėtųsi matyti geriausius krepšininkus. Turint omenyje NBA galią ir nepriklausomybę, nemanau, kad languose juos turėsime. Išskyrus tuos du, kai nevyksta sezonas. Tačiau du langus iš šešių galėsime surinkti pilną komandą.
Su Eurolygos žaidėjais mes nematytume didelių problemų. Manau, tai didžiausia kliūtis. Jei ir kaip ją pavyks pašalinti, aš pritarčiau šiai sistemai. Patikėkite, buvau su žaidėjais daug metų, visas vasaras. Žingsnis, kad būtų laisva bent viena vasara, yra šimtu procentų reikalingas. Belieka tik išspręsti kitas problemas.
R.Vyšniauskas: Taip toli aš nežiūriu.
Kai tik buvo priimti visi šie sprendimai, kaip dideliam krepšinio gerbėjui man buvo pikta. Manau, Mindaugas Kačinas ir Vaidas Čepukaitis dabar kovos rinktinėje už tai, kad pagrindiniuose turnyruose galėtų žaisti Valančiūnas?
Linui turėjau dėl to daug klausimų. Man labai aiškiai buvo atsakyta su argumentais, nušviečiant situaciją giliau, kur padarytos klaidos iš abiejų pusių, kur yra kažkokie principai. Dabar man daug aiškiau.
Nėra malonu, kad negalės žaisti visi geriausi. Bet ilgainiui, tikiuosi, sistema pasiteisins. Futbole viskas veikia optimaliai. Tai suteikia vienodas galimybes visiems. Olandijai, kuri elitinė futbolo rinktinė, tą reikia įrodyti atrankoje. Ji stringa ir nepraeina jau dviejų atrankų, o nuo to tik įdomiau. Atsiskleidžia kitos komandos. Tai suteikia konkurenciją.
Tikiuosi, langų sistema pasiteisins, bet tam reikės dialogo iš abiejų organizacijų.
– Kas jums labiausiai įstrigs iš 2017-ųjų Europos čempionato?
L.Kunigėlis: Slovėnijos ir Latvijos rungtynės!
R.Vyšniauskas: Vienareikšmiškai! Nors buvau paauglys, pamenu, 2001 metais Stambule dėl trečios vietos žaidė jauni supertalentai Nowitzkis prieš Gasolį. Dirkas įmetė daugiau kaip 40 taškų, Pau – daugiau kaip 30, o laimėjo Ispanija. Tai buvo nerealus individualybių mūšis.
Kažką panašaus pamatėme čia: tai, ką darė Porzingis, ką darė Dončičius... Kartais atrodė, kad vyksta NBA atkrintamųjų varžybų rungtynės. Tai buvo nerealiai smagus reginys. Ir puikus įrodymas Europai, koks gali būti gražus krepšinis. Tai buvo nuostabus reginys.
L.Kunigėlis: Tokios rungtynės apskritai vyksta ne taip dažnai. Gali būti kartą per 5 metus, gali tekti laukti ir ilgiau. Tai buvo kažkas iš fantastikos. Kol kas!
Kitas dalykas, pagalvojau, tai pirmas čempionatas, kuriame absoliučiai neįvyko jokia sensacija, kur visi atsisėstų ir sakytų: blemba, va čia tai dėjo kažkas. Jokios sensacijos.
Iškrito trys olimpinių žaidynių dalyvės, kurios prieš metus buvo tarp 12 geriausių pasaulyje: Lietuva, Kroatija ir Prancūzija. Bet jos iškrito sutikusios savęs vertas komandas, kurios tąkart sužaidė geriau. Negaliu pasakyti, kad tai sensacija.
R.Vyšniauskas: Dar būtų, jeigu ispanai pralaimėtų Slovėnijai (pokalbis vyko prieš pat Ispanijos ir Slovėnijos rungtynes).
L.Kunigėlis: Na, pagal krepšinį, kokį demonstruoja slovėnai, tai gal bus netikėtumas, nes ispanai žygiuoja užtikrintai ir žvelgdami į sudėtį suprantame, kad tai ryškūs favoritai. Tai bus netikėtumas, skausmingas ispanams, bet sensacija to nepavadinčiau. Sensacija pavadinčiau Dončičių. Taip, kaip jis žaidžia, tai yra sensacija.
R.Vyšniauskas: Kalbant ne apie krepšinio pusę, Linui tai jau gal 75-as Europos čempionatas (šypsosi.)...
L.Kunigėlis: 76-as (juokiasi.).
R.Vyšniauskas: 76-as... Man, kaip komentatoriui, tai buvo pirmas čempionatas dirbant televizijoje. Viskas įdomu ir nauja. Įsimins Tel Avivas ir darbas čia. Tikiuosi, komentuosiu 76-is čempionatus.
L.Kunigėlis: Man dar įstrigo, kad Rytis yra didžiulis sporto maniakas. Mane žavėjo jo noras net ir nekomentuojant rungtynių važiuoti kartu su manimi, kad pasižiūrėtų krepšinį gyvai. Kadangi man tai jau 75-as čempionatas, aš gal likčiau kažkur ramesnėje aplinkoje ir įsijungčiau teliką (šypsosi.).
Čia kaip komplimentas, jums, kolega. Vertinkite tai! (juokiasi.)
– Kas laimės tą 76-ą Linui Kunigėliui čempionatą? (kalbėjome prieš Ispanijos ir Slovėnijos rungtynes. – red.)
L.Kunigėlis: Būdamas blaivaus proto ir racionaliai mąstantis žmogus, sakyčiau, turėtų laimėti ispanai. Bet žiauriai norėčiau, kad laimėtų slovėnai.
R.Vyšniauskas: Mano spėjimas prieš čempionatą buvo labai aiškus – ispanai laimės ir nepralaimės nė vienerių rungtynių. Tai ir laikausi tos nuomonės.
