Šarūnui Jasikevičiui, Linui Kleizai, Jonui Valančiūnui ar Jonui Kazlauskui galbūt atitekdavo antraštės, bet Lietuvos rinktinėje buvo žmonių, kurie kartu su komanda keliavo dar ilgiau.
L.Kunigėlis praleido trylika nepamirštamų vasarų dirbdamas svarbiausios mūsų šalies sporto komandos atstovu ryšiams su žiniasklaida, bet keturioliktosios gali nebebūti – spalio mėnesį 44 metų uteniškis netikėtai atsisveikino su Lietuvos krepšinio federacija.
L.Kunigėlis nenutolo nuo krepšinio – jis ir toliau komentuoja svarbiausių LKL komandų rungtynes televizijoje ir įšoko į naujas FIBA Čempionų lygos TV koordinatoriaus Lietuvoje pareigas.
Per tiek metų su Lietuvos rinktine suaugusiu L.Kunigėliu kalbėjomės apie komandos skrydžius ir nuopolius, jo asmeninius ir žiniasklaidos ryšius su žaidėjais bei treneriais.
– Linai, kokia buvo Lietuvos krepšinio rinktinės aplinka 2004 metais, kai pirmą kartą patekote į nacionalinės komandos vidų?
– Man nereikėjo prisistatyti: sveiki, esu Linas Kunigėlis, dabar darysime taip ir anaip. Su dauguma rinktinės žmonių buvau pažįstamas gal dešimt metų – buvau ir šventęs, ir liūdėjęs drauge.
1994 metais pradėjau dirbti krepšinio komentatoriumi, tad labai daug laiko praleisdavau bendraudamas su žaidėjais, kurie tuo metu buvo jauni ir perspektyvūs. Ta karta vėliau užaugo iki rinktinės lygio – pradedant jau subrendusiu Artūru Karnišovu, baigiant jaunaisiais Sauliumi Štombergu, Mindaugu Žukausku, Dainiumi Adomaičiu, Eurelijumi Žukausku ir kitais. Taip pat ir treneriai – Antanas Sireika jau tada buvo LKL senbuvis, o su Jonu Kazlausku pravažinėjome daug laiko, kai jis treniravo Kauno „Žalgirį“.
Lietuvos rinktinėje radau žaidėjus ir trenerius, kuriuos pažinojau n metų. Su „Žalgirio“ auksine karta, kuri triumfavo R.Saportos taurės turnyre ir Eurolygoje, buvau šventęs pergales ir gavęs velnių už tą patį nuo J.Kazlausko. Su tais vyrais bendraudavome ne tik sporto temomis. Su Dariumi Maskoliūnu kartu važiuodavome žvejoti, su kitais susitikdavome per gimtadienius.
Ryšiai buvo tvirti, tik darbo pobūdis pasikeitė. Domėjausi, kokia tvarka būdavo NBA klubuose – tuo metu padėdavo Šarūnas Marčiulionis, aktyviai veikęs Lietuvos krepšinyje. Per jį užmezgiau draugiškus santykius su Donnie Nelsonu ir kitais NBA žmonėmis.
Kita vertus, jei pažįsti vienuolika rinktinės narių ir ateina dvyliktasis, jam jau nebelieka kito kelio, kaip prisitaikyti ir susipažinti. O rinktinėje taip jau būdavo – jei kas nors pakeldavo save į žvaigždes, kiti greitai nuleisdavo atgal ant žemės.
– Kuri su rinktine praleistų vasarų įsiminė labiausiai?
– Neišrasiu dviračio pasakęs, jog visos sėkmingos vasaros yra velniškai malonios ir brangios. Galbūt išskirčiau 2010 metų pasaulio čempionatą, į kurį Kęstučio Kemzūros komanda išvyko be ypatingų tikslų ir be superžvaigždžių, galbūt išskyrus Liną Kleizą, kuris tose pirmenybėse rungtyniavo nerealiai.
Ta komanda žaidė labai žavų krepšinį ir tuo buvo viena patraukliausių pasaulyje. Ir paskui, kai kalbėdavausi su rinktinės senbuviais, ne vienas yra pasakęs: nors rinktinėje visada tvyro ypatinga atmosfera, 2010 metais ji buvo ypatinga tarp ypatingų.
Kita vertus, ne visada pergalės yra svarbiausios. Įstrigo 2014 metais pasaulio čempionatas, kai mače dėl bronzos jau buvome pačiupę prancūzus už gerklės, pirmavome 7–8 taškais, bet pralaimėjome. Kai po visko ramiai susėdi, kai galima užsisakyti alaus ar ko nors stipresnio ir iš širdies pasikalbėti – tokie dalykai irgi tvirtai sulipdo komandą. Nors tuo metu viskas atrodo liūdnai lyg pasaulio pabaiga, praeina šiek tiek laiko, išgeriama šiek tiek stikliukų ir viskas išsirikiuoja į savas vietas.
– Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse po pralaimėjimo Ispanijai 50 taškų skirtumu pareiškėte, kad tai antrasis Lietuvos rinktinės mačas, kurio nieku gyvu nežiūrėsite dar kartą. Ar pirmasis buvo 2011 metų ketvirtfinalis su Makedonija?
– Ne. Tai buvo 2004 m. olimpinių žaidynių pusfinalis su Italija. Aš iki šiol manau, kad tai buvo šansas laimėti auksą.
2004 m. olimpinių žaidynių pusfinalis su Italija. Aš iki šiol manau, kad tai buvo šansas laimėti auksą.
Sutinku, kad finale su Argentina būtų buvę labai sunku, tačiau aš įsitikinęs, kad būtume laimėję – tada žaidėme labai gerai.
Be tų pralaimėjimo italams priežasčių, kurios aprašomos Šarūno Jasikevičiaus knygoje, buvo dar viena. Organizatoriai sukeitė pusfinalio porų rungtynių eilę. Iš pradžių mes turėjome žaisti su italais, o tik paskui Argentina su JAV. Tačiau tvarkaraštis buvo pakeistas ir mes atvažiavome į areną kaip tik tada, kai argentiniečiai šventė pergalę prieš amerikiečius. Todėl pasąmonėje ėmė suktis mintys ne apie mačą su italais, o apie galimą finalą su Argentina. Tai buvo svarbi priežastis, nulėmusi tragediją pusfinalyje.
– Ar pats keisčiausias turnyras buvo 2012 m. Karakase, kur komandai ruoštis rungtynėms trukdė Venesuelos režimo tankai?
– Sportine prasme man keisčiausias buvo 2009 m. Europos čempionatas Lenkijoje. Juokingiausia, kad prieš tas pirmenybes Vilniuje sutriuškinome ispanus – matyt, visi pradėjo galvoti, kad Lenkijoje nelabai turėsime ką veikti iki finalo. Bet Vroclave ir Lodzėje buvome greitai nuraminti.
O tai, kas nutiko Karakase, – tokia patirtis būna tik sykį gyvenime. Nors mano kartos žmonės jau yra gyvenę tokioje sistemoje, tad kartais net suprasdavome jų motyvus – prieš gerus 20 metų mūsų pačių valstybėje vykdavo panašių dalykų. Bet vis tiek organizacine ir emocine prasme Karakasas buvo totali egzotika.
– Karakase pats pagarsėjote, pergalingų rungtynių pabaigoje palinkėjęs organizatoriams užsikrušti. Ar teko šį žodį pavartoti paskui?
– Ir dabar esu įsitikinęs, kad nieko blogo nepadariau – tai buvo tik išpūstas burbulas. Pamenu, kad mums grįžus namo iš Venesuelos ir vėl susitikus Palangoje Linas Kleiza mane išvydęs pasakė: „O, mūsų pagrindinė žvaigždė ateina.“
Bet pats žodis juk legalus, turi 11–12 reikšmių. Jei tiktų tam tikromis aplinkybėmis, vėl jį drąsiai pavartočiau. Gyvenime kalbant su draugais kartais išsprūsta ir stipresnių žodžių. Tačiau šis kažkodėl visiems įstrigo. Jei neklystu, youtubėje šis įvykis surinko per milijoną peržiūrų. Žinoma, nepasiekiau to Pietų Korėjos reperio (Park Jae-Sango, sukūrusio hitą „Gangnam Style“) lygio, bet vis tiek neblogai.
– 2010 m. čempionate Turkijoje prisidėjote prie motyvacinio klipo, paremto filmo „300 spartiečių“ kadrais, kūrimo, 2011 metais – prie kino filmo apie Lietuvos rinktinę „Mes už Lietuvą!“. Kokiais dar nematomais darbais didžiuojatės?
– Nematomi darbai ir lieka nematomais. Aš pats dar sušmėžuoju viešumoje ir kartais atrodo, kad daug darau. Bet rinktinėje yra žmonių, kurie atlieka daugiau nematomo darbo – tai kineziterapeutai, medikai, rinktinės administratorius. Šie žmonės atiduoda daug daugiau jėgų.
Mano pareiga buvo užtikrinti, kad tarp rinktinės žaidėjų ir žiniasklaidos atstovų būtų užmegzti tokie ryšiai, kokie padėtų ir vieniems, ir kitiems atlikti savo darbus. Taip pat rūpindavausi federacijos įsipareigojimais rėmėjams – reikėdavo suderinti reklamų filmavimą su užsakovais, filmavimo grupe, kad žaidėjai nesijaustų sugaišę laiko, nes už žaidimą rinktinėje juk negauna jokio atlygio.
– Dirbote su A.Sireika, Ramūnu Butautu, K.Kemzūra, J.Kazlausku. Kuris iš trenerių dažniausiai klausdavo patarimo, ką ir kaip pasakyti per spaudą visuomenei?
– Iki tokių dalykų neprieidavome. Su visais buvome pažįstami nuo kokių 1993 metų. Kai ateina žmogus, su kuriuo yra tekę žvejoti, o gal net pabaliavoti, tyčia rengtis pokalbiams nereikėdavo.
Kai ateina žmogus, su kuriuo yra tekę žvejoti, o gal net pabaliavoti, tyčia rengtis pokalbiams nereikėdavo.
Jei pasisukdavo tema, galėdavau priminti, jog laukia spaudos konferencija, kokie galėtų būti klausimai ir atsakymai. Tačiau atmintinių niekam nereikėdavo.
Visi rinktinės trenerių lygį pasiekę žmonės yra savaime išmintingi ir komunikabilūs, bendravę su įvairaus rango žmonėmis, politikais, verslininkais, šou verslo žmonėmis. Nė vienam nedrebėdavo rankos. Galbūt tik vieni greičiau pagaudavo esmę, o kitiems padėdavau rasti kryptį.
– J.Kazlauskas mėgdavo sakyti, jog neskaito spaudos, bet būdavo gana priekabus žiniasklaidos atstovams. Ar apie tai diskutuodavote?
– Nežinau, ar jis pats skaitydavo, ar kas nors parengdavo spaudos santrauką, bet faktas yra toks, kad jis reiklus ne tik sau, bet ir kitiems. Man ši būdo savybė patinka, nes jis nenutylėdavo tam tikrų ne visai teisingų dalykų. Galbūt ir jo santykiai su kai kuriais žiniasklaidos atstovais nebūdavo tobuliausi. Jonas norėdavo, kad ir žurnalistai į pokalbį ateitų pasirengę, paruošę namų darbus, kaip jis sakydavo.
– Gerai pažįstate Dainių Adomaitį. Kaip naujasis Lietuvos rinktinės treneris bendraus su žiniasklaida?
– Manau, kad žurnalistams bus vienas malonumas su juo dirbti, o visuomenei – jo klausytis. Šis žmogus turi gerų oratorinių gebėjimų, puikiai valdo lietuvių kalbą, teisingai sudėlioja akcentus.
Svarbiausia, kad rezultatai būtų geri, nes jei jie yra prasti, nepadeda joks oratorinis menas.
Antrą interviu su L.Kunigėliu dalį 24sek skaitykite sekmadienį.
