Šarūnui Jasikevičiui, Linui Kleizai, Jonui Valančiūnui ar Jonui Kazlauskui galbūt atitekdavo antraštės, bet Lietuvos rinktinėje buvo žmonių, kurie kartu su komanda keliavo dar ilgiau.
L.Kunigėlis praleido trylika nepamirštamų vasarų dirbdamas svarbiausios mūsų šalies sporto komandos atstovu ryšiams su žiniasklaida, bet keturioliktosios gali nebebūti – spalio mėnesį 44 metų uteniškis netikėtai atsisveikino su Lietuvos krepšinio federacija.
L.Kunigėlis nenutolo nuo krepšinio – jis ir toliau komentuoja svarbiausių LKL komandų rungtynes televizijoje ir įšoko į naujas FIBA Čempionų lygos TV koordinatoriaus Lietuvoje pareigas.
Per tiek metų su Lietuvos rinktine suaugusiu L.Kunigėliu kalbėjomės apie komandos skrydžius ir nuopolius, jo asmeninius ir žiniasklaidos ryšius su žaidėjais bei treneriais.
Pirmąją pokalbio dalį skaitykite čia.
– Linai, jums dirbant rinktinėje praėjo kelios žaidėjų kartos – su kuriais lengviausia sutarti?
– Natūralu, jog tai daugiau mano kartos žmonės. Nuo 45 metų D.Maskoliūno iki 40-mečio Š.Jasikevičiaus. Nežinau, ar visa tai dėl to, kad buvau greta jų pergalių su „Žalgiriu“ ir Lietuvos rinktinėje, ar prisidėjo ir tai, jog užaugome panašiu laikmečiu, iškentę dalį gyvenimo sovietinėje sistemoje. Bendraujant su šios kartos vyrais nekyla klausimų, kai kalbi apie kapitoną Tenkešą.
Bendraujant su šios kartos vyrais nekyla klausimų, kai kalbi apie kapitoną Tenkešą.
Tačiau jei apie kapitoną Tenkešą užsimeni kokiam Rokui Giedraičiui, jam tai nesako nieko (juokiasi, – red.).
Tačiau man patinka ir dabartinė karta. Kartais vyresni rinktinės nariai diskutuoja apie socialinių medijų blogį, bet aš į tai žvelgiu paprastai – pasaulis keičiasi. Nevertinkime to kaip blogio, nes paverkšlenimai ant peties, kad esą mūsų laikais būdavo geriau, nieko nepakeis. Nauja karta turi savų privalumų – ji yra prakutusi ir imli, daug greičiau susigaudo naujose technologijose.
Vienintelė didelė problema – kai kurie jaunesni žaidėjai kreipiasi į mane „jūs“. Bandžiau šią bėdą išspręsti jau kelerius metus, bet ne su visais lengva. Jie – išauklėti ir kultūringi žmonės. Su tokiu Artūru Gudaičiu iki šiol kovojame šiuo klausimu (šypsosi, – red.).
– Ar pasitaiko žaidėjų, kurie bandytų savaip pakreipti bendravimo taisykles?
– Pats visada stengdavausi sužinoti, kokiomis taisyklėmis gyvena krepšininkai klubuose. Pavyzdžiui, – Jonas Mačiulis. Jis yra labai supratingas ir dažnai diskutuodavome, kaip yra Madrido „Real“. Tačiau perkėlus bendravimo taisykles į Lietuvą, galėtų kiltų bėdų.
Kiekvienas turi savitų įpročių. Jonui Valančiūnui apie interviu reikia pranešti išvakarėse, paskui priminti likus dviems valandoms, ir darsyk – likus 15 minučių iki interviu. Jonas toks yra – galvoje sukasi daug dalykų, normalu, kad ką nors pamiršta.
Mindaugas Kuzminskas mėgsta bendrauti, prie jo gali prieiti likus pusvalandžiui iki suplanuoto interviu ir, atsiprašęs, apie tai pranešti. Jei neturi svarbių reikalų, jis nesiožiuos ir nepriekaištaus, kad nepasakiau apie tai vakar.
– Tačiau iškart po rungtynių emocijų būna daugiau. Pamenu, sykį jums teko net truputį pasistumdyti su Donatu Motiejūnu.
– Tai buvo 2013 metų Europos čempionate Slovėnijoje. Nereikia pamiršti, kad žaidėjas į bendravimo su žurnalistais zoną ateina praėjus maždaug 20 sekundžių po rungtynių. Ten ir ne tokių dalykų gali nutikti, nes įtampa, emocijos, adrenalinas būna pašokę maksimaliai. Pabandžiau Donatą sustabdyti. Jis nesustojo, bet aš nepajutau jokio nepatogumo.
Pabandžiau Donatą sustabdyti. Jis nesustojo, bet aš nepajutau jokio nepatogumo.
Tiesiog paskui su juo susitarėme dėl tam tikros tvarkos – kada jis kalbės, o kada bus paliktas ramybėje. Kai laikaisi taisyklių, tokių nesusipratimų nebelieka.
Ir su Jonu Mačiuliu yra panašiai nutikę darbiniais klausimais 2007 metais, su Linu Kleiza – 2009 metais. Bet dabar esame puikūs bičiuliai. Pastebėjau, kad po tokių kibirkščių emocinėje audroje paskui su žmonėmis susiguli puikūs santykiai. Aš pradedu juos geriau suprasti, o jie – mane.
Tiesa, pastaruoju metu, kiek teko išgirsti ir iš žurnalistų, ir iš žaidėjų, bendravimas pasiekė gerą lygį. Žinoma, jei nepasitaiko kokių užsakomųjų rašinių dėl politinių reikalų, arba informacija pateikiama neprofesionaliai. Tada kyla bėdų. Pavyzdžiui, J.Valančiūną siutina antraštėse pernelyg dažnai naudojamas jo vardas. Man nepatinka kryptis, kuria žengia interneto žiniasklaida, susitelkusi į antraštes, nes jos generuoja paspaudimus. Suprantu Joną, bet visa, ką galiu pasakyti – gyvenimas nėra teisingas.
- Šarūnas Jasikevičius yra labai įdomus pašnekovas, bet su juo bendraujant žurnalistai irgi negali būti ramūs, ar ne?
– Tiesiog negaliu jo tampyti kiekvieną dieną, nes rinktinėje yra ir daug kitų žmonių, kurie turi teisę pasisakyti. Mano santykiai su Šaru irgi žiauriai geri nuo senų laikų – jis dar žaidė Amerikoje, kai paties Šaro nepažinojau, tik jo tėvą, kuris vadovavo tuometinei „Kaustos“ salei Kaune. Vėliau stengdavausi pasverti ir Š.Jasikevičiui parinkti tokius pašnekovus, kurie tikrai verti to interviu.
– Su kuriais žaidėjais sutarti dėl interviu būdavo mažiausiai rūpesčių?
– Savanorių būrio iki šiol nėra (šypsosi, – red.), nes laisvo laiko žaidėjai neturi tiek, kiek kitiems atrodo iš pirmo žvilgsnio. Krepšininkai supranta, kad tai yra jų darbo dalis, kaip ir gerai žaisti krepšinį. Nekalbių priešiškų žaidėjų nepasitaikė, bet kai kurie tiesiog šneka mažai.
Pavyzdžiui, Lukas Lekavičius kalba nedaug. Jonas Kazlauskas pirmą kartą rinktinėje net klausė jo: „Kaip, Lukai, gali vadovauti komandos žaidimui aikštėje, jei nieko nesakai?“. Aš pats stengdavausi nestumti žmonių į tą zoną, kur jie jaučiasi nepatogiai. Kita vertus, primindavau: „Kuo geriau žaisi, tuo labiau turėsi išmokti kalbėti. Nebūna taip, kad aukščiausios klasės žaidėjai nebendrautų su žiniasklaida. Lukas nusišypsodavo savo paslaptinga šypsena, bet vėlgi nieko nesakydavo. Tačiau galiausiai ir jis prasilaužė.
Jei prisimintume, kaip kalbėdavo žaidėjai pirmaisiais LKL sezonais, ir kaip jie patobulėjo po kokių dešimties metų, neįmanoma net lyginti. Visi prasilaužia, juk nėra sudėtinga – ne raketas gaminame.
– Kuris iš dabartinių žaidėjų turi Dievo dovaną kalbėti?
– Broliai Lavrinovičiai yra unikalūs. Ypač, kai abu yra vienoje vietoje. Taip pat Robinis (Robertas Javtokas), Kalnas (Mantas Kalnietis), Jonas Valančiūnas, Doncė (Donatas Motiejūnas). Šiais metais man labai patiko Marius Grigonis – mąstantis jaunuolis. Vaidas Kariniauskas ir Edgaras Ulanovas – ramesni, bet tai nereiškia, kad negali kalbėti. Tiesiog gal neturėjo progų pasireikšti.
– Broliai Lavrinovičiai turbūt sugebėdavo labiausiai pralinksminti ir pačios rinktinės narius?
– Broliai išskirtiniai, nes nežinodavai, kurioje vietoje ir kokiu laiku iš jų ateis koks „bajeris“.
Broliai išskirtiniai, nes nežinodavai, kurioje vietoje ir kokiu laiku iš jų ateis koks „bajeris“.
Jų pokštai ir trenerius dažnai prajuokindavo.
Prieš brolius, dar „Žalgirio“ šlovės Eurolygoje laikais, tuo pasižymėdavo D.Maskoliūnas ir D.Adomaitis – tarp jų būdavo nelengva kitiems įsiterpti. Ir dabar su Švarcu (D.Maskoliūnu) sunku pasiginčyti – sakoma, kad jei įsivėlei į diskusiją su D.Maskoliūnu, geriau nebegaišk laiko ieškodamas argumentų smėlyje, nes tik greičiau į dugną nugrimsi – geriau nuleisk galvą ir patylėk.
Iš pastaraisiais metais žaidusių labiausiai išsiskyrė Jaska, Robinis, Kalnas ir Jankis (Paulius Jankūnas). JV (Jonas Valančiūnas) moka subtiliai pajuokauti. Jaunimas tikrai nepėsčias – ateitis gerose rankose.
– Kuris iš krepšininkų pačiam tapo geriausiu draugu?
– Vienos asmenybės išskirti negaliu. Yra didelis būrys žmonių, kaip yra rašęs vienas JAV žurnalistas knygoje apie Michaelą Jordaną, su kuriais norėtum bendrauti ir tęsti santykius už visų darbinių reikalų. Šarmingų žaidėjų ir trenerių yra labai daug. Jų suskaičiuočiau 10, 15, o gal ir 20.
Tarp jų yra labai įdomių asmenybių. Kartais mūsų požiūris į tam tikrus dalykus nesutampa, bet su jais galima diskutuoti ir jausti bendravimo džiaugsmą.
– Jūsų paties pareigos rinktinėje kartais primindavo kunigo – žinote daug paslapčių, bet komentuojant varžybas arba bendraujant su žiniasklaida, negalite visko išpasakoti. Dažnai tekdavo spręsti galvosūkį, ką pasakyti?
– Ne, viskas yra daug paprasčiau – jei kyla abejonė, nieko nesakau. Tada jokių dvasinių išgyvenimų nekyla. Kita vertus, kunigo arba psichologo vaidmenį rinktinėje labiau atlikdavo masažuotojai, kineziterapeutai ir gydytojai – tie žmonės, pas kuriuos krepšininkai ateina ir būna vienas prieš vieną.
– Arvydas Sabonis, nepaisant daug gerų žmogiškų savybių, nėra atviras ir konkretus pašnekovas, nors vadovauja krepšinio federacijai. Kaip tai vertinate?
– Žinau jo požiūrį į tam tikrus dalykus. Į viešumą jį traukdavau, kai situacija tapdavo neišvengiama. Tiesa, net ir tada toli gražu ne visada pavykdavo. Tačiau yra viena gera indėnų patarlė: neskubėk vertinti žmogaus, jei nepavaikščiojai tris vasaras su jo mokasinais.
Kartais pagalvodavau, kad jis galėtų bendrauti kitokiu stiliumi. Kita vertus, kai pamąstau, kiek apie jį yra prirašyta nesąmonių, galbūt jo vietoje būčiau dar labiau susierzinęs. Supratau, kad toks jo požiūris susiformavo per daug metų, todėl surengti pokalbį su juo ne visada būdavo paprasta.
– Kodėl vis dėlto išsiskyrė jūsų keliai?
– Matyt, atėjo laikas. Praėjo trylika metų – tiek ilgai nedirbau nė vienoje bendrovėje.
Tikiuosi, kad taip bus naudingiau man ir krepšinio federacijai. Išsiskyrėme džentelmeniškai – be pykčių.
– Kokios jūsų pareigos dabar FIBA Čempionų lygoje?
– Esu atsakingas už šių varžybų komunikaciją Lietuvoje. Padedu Klaipėdos „Neptūno“ ir Utenos „Juventus“ klubams, kurie debiutavo Čempionų lygoje, kad viskas vyktų sklandžiai, pirmiausia iš televizinės pusės – transliacijų kokybė, įvairios techninės detalės, santykiai tarp klubo ir televizijų. Reikalų sąrašas yra pakankamai ilgas.
Komentuosiu ir toliau krepšinio varžybas, tik negaliu komentuoti FIBA Čempionų lygos, todėl teko atsisakyti LRT pasiūlymo.
– Ar rungtynių komentavimas ir toliau lieka mylimu darbu ir užsiėmimu, nuo kurio neįmanoma užsikrušti?
– Dabar krūviai tikrai mažesni nei, pavyzdžiui, 1999-2000 metais, tad tai tikrai yra malonumas. Gaunu geras vietas salėje ir gerą galimybę susimatyti su draugais.
Jų – krepšininkų profesionalų dienotvarkė yra pakankamai įtempta, tad dažnai nepasimatytume. Komentuodamas varžybas dažniau juos sutinku, pabendrauju, sužinau kažką naujo.
Tai labiau malonumas, už kurį vis dar kažkiek moka pinigų.
