Pirmasis etapas 2008-2010 m. buvo stebuklingas, kai treneris su Vilniaus klubu laimėjo penkis svarbius titulus: dusyk tapo LKL čempionu, LKF taurės turnyro nugalėtoju ir Europos taurės varžybų čempionu.
Antrasis etapas nebuvo toks sklandus nuo tada, kai 2017 metų vasarį jis sutiko grįžti į Vilniaus klubą, jame pakeitęs Tomą Pačėsą, bet radęs nesubalansuotą ekipą.
LKL bronzos medaliai pernai ir sidabro šiemet vargu ar verčia didžiuotis 58 metų tituluotą trenerį, kuriam įpėdinio „Lietuvos rytas“ ėmė dairytis dar nesibaigus sezonui.
Lietuvos rinktinės treneris Dainius Adomaitis turėtų perimti komandos vairą šią vasarą.
Šis keitimas nebūtų pritrenkęs, jei gandai apie permainas nebūtų pasklidę į viešumą dar per LKL pusfinalio seriją, kai R.Kurtinaičio vyrai grūmėsi su Klaipėdos „Neptūnu“.
Nepaisant sukrėtimo, R.Kurtinaičio vadovaujama komanda ištraukė pusfinalio seriją ir solidžiai žaidė finale, kur 1:4 nusileido „Žalgiriui“, sužaidusi gražių ir rezultatyvių rungtynių bei pasiekusi pirmą pergalę LKL finale nuo 2011 metų.
Žinoma, R.Kurtinaitis norėjo daugiau. Ir jam gerai sekėsi šioje finalo serijoje, kurioje „Lietuvos rytas“ per visus mačus davė gerą kovą trečiai Eurolygos komandai.
„Žalgirio“ rūbinėje paslėpti šampano buteliai pirmadienio vakarą galėjo būti ir neiššauti, nes „Lietuvos rytas“ pirmavo keturiais taškais įpusėjus trečiajam kėliniui, o likus septynioms minutėms rezultatas dar buvo lygus (61:61).
„Aš dėkingas komandai už kovą, nors meistriškumas ir pasijaučia rungtynių pabaigoje. Tačiau mes kovėmės“, – sakė R.Kurtinaitis.
– Treneri, kaip vertinate visą sezoną, kuriame buvo ir trys pergalės prieš „Žalgirį“, ir prastesnių rungtynių? – 24sek paklausė R.Kurtinaičio.
– Komanda nepatampa per sezoną. Aštuoni nauji žaidėjai turėjo prisitrinti vienas prie kito, buvo daug traumų, lūžių. Dar nemačiau, kad vienoje komandoje tiek lūžių būtų. Po mėnesį ar pusantro kai kurie praleido.
Bet galiausiai tapome komanda. Turėjome sunkią pergalę su „Neptūnu“, turėjome kovą su „Žalgiriu“, bet niekas nepasakytų, kad nekovojome.
O visas sezonas buvo įvairus. Kaip sako Antanas Sireika, nesvarbu koks esi rudenį, svarbu, kaip žaidi gegužę ar birželį.
– Ką galvojate apie būsimas permainas komandoje ir savo ateitį?
– Aš esu polevoj komandir (kovos lauko vadas). Sprendimai priklauso ne nuo manęs, o nuo vadovų.
Aš dirbau iki pabaigos. Atidirbau, ir tiek.
– Ką ketinate daryti toliau? Ieškosite kito klubo?
– Turbūt ieškosiu. Dabar iki tol negalvojau, dirbau klube. Mano kontraktas baigėsi, jis nepratęstas. Lauksiu kitų pasiūlymų.
– Ko labiausiai gaila kalbant apie šį sezoną?
– Aš nematau, ko gailėtis. Aišku, gaila, kai neįvykdai kokio uždavinio, kad nevykusiai sužaidėme su „Zenit“, su Italijos klubu. Gaila, kad turint pajėgią komandą, tai įrodėme žaisdami su „Neptūnu“ ir „Žalgiriu“, viduryje sezono ne viskas sekėsi.
Gerai, kad kovojome iki pabaigos ir pabaigoje atrodėme geriau. Finale komanda norėjo labiau nei aš, bet nepavyko.
– Prieš metus įvyko daug permainų klube, ką galvojate apie klubo organizacijos pertvarkymus šį sezoną?
– Nežinau, sunku spręsti. Vasarą buvo daug nesklandumų, kol situacija stabilizavosi. Nežinojome tada, kas bus prezidentas, kas bus dalininkai, buvo tvarkomi dokumentai. Aš žiūrėjau, kaip sukomplektuoti komandą, paskui atėjo Linas Kleiza, tapo lengviau.
Aišku, padarėme klaidų, bet aš jas priimu sau, nes klubas nepaėmė nė vieno žaidėjo be mano žinios, du paskui teko atleisti.
Sunku vertinti, bet pritraukėme daugiau žiūrovų, ypač tai parodė finalai. Manau, kad klubas yra gerame kelyje. Jei bus pergalių, bus gerai, jei ne – bus problemų.