Natūralu, kad šiek tiek laiko I.Sargiūnui reikėjo: į Prienus jis atvyko po nemažai patirties atnešusių dvejų metų Nacionalinėje koledžų atletų asociacijoje (NCAA). Iš pradžių atstovavęs Džordžijos universitetui, po metų lietuvis jį paliko ir kėlėsi į Koloradą, tačiau negailestingos NCAA taisyklės neleido jam rungtyniauti visą 2019–2020 m. sezoną.
Sugrįžimas į Lietuvą I.Sargiūnui vėl grąžino krepšinio džiaugsmą ir pripildė jį noru įrodyti savo vertę.
Šį sezoną „Betsafe-LKL“ čempionate jis per 30 minučių fiksuoja 12,8 taško, 3,6 atkovoto kamuolio, 3,8 rezultatyvaus perdavimo ir 13,7 naudingumo balo statistiką. Tokie skaičiai leidžia jam būti rezultatyviausiu „Labas GAS“ ekipos žaidėju.
„Kai grįžau, nieko nesitikėjau, bet treniravausi ir gavau skambutį iš trenerio Manto Šerniaus – esu labai dėkingas, jog jis man suteikė šansą. Užsikabinau ir tęsiu darbus. Noro tuo metu turėjau, bet nežinojau, ar praeitą sezoną dar žaisiu, kur tai darysiu, jei išvis darysiu. Esu labai laimingas, kad galiausiai prisijungiau prie Prienų ekipos“, – LKL.lt svetainei sakė I.Sargiūnas.
– Šis sezonas Prienuose jums jau ne pirmas, čia kojas apšilote nuo Naujųjų metų. Kiek lengviau buvo sugrįžti į „Labas GAS“ gretas po vasaros, kai dalis dalykų čia jau buvo savi ir pažįstami?
– Kadangi prie komandos prisijungiau praeito sezono viduryje, tuomet kiek trūko laiko įsivažiuoti, vėl priprasti prie europietiško krepšinio. Šiais metais, kai jau esu pripratęs prie lietuviško žaidimo, yra lengviau, visas supratimas ir drąsa yra didesni – tai didžiausias skirtumas, lyginant šiuos du sezonus.
– Sakote, jog buvote atpratęs nuo europietiško krepšinio – prie ko labiausiai teko taikytis, sugrįžus iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV)?
– Pats žaidimo stilius, taktiniai manevrai, gynybinės schemos, puolimo deriniai, greičiai – tai yra skirtumai, su kuriais susidūriau.
– Jei mintimis grįžtume į vasarą, kas apskritai jus paskatino toliau tęsti karjerą būtent Prienuose?
– Gerai jaučiausi čia žaisdamas ir gyvendamas, gerai pažinojau trenerį Marių, su juo treniravomės ir individualiai po praeito sezono. Žinojau, kad komanda bus jauna, bus smagus darbo procesas su šiais žaidėjais ir treneriu.
– Mariui Leonavičiui tai pirmasis sezonas „Betsafe-LKL“, būnant vyriausiuoju treneriu. Kokiomis spalvomis jis atsiskleidė jums, kuomet perėmė šias naujas pareigas?
– Ką žinau, kad jo darbo etika nuo praeitų metų nepasikeitė, tai yra vienas iš daugiausiai dirbančių trenerių, kokius esu pažinojęs. Labai smagu dirbti su žingeidžiu ir daug siekiančiu specialistu, kuris nebijo komandai pasiūlyti žinių iš savo sukaupto bagažo. Smagu matyti jį, įterpiantį naujas taktikas ar niuansus. Džiaugiuosi, galėdamas žaisti pas jį.
– M.Leonavičius, kaip jau galėjome matyti spaudos konferencijose, yra atviras specialistas, nevengiantis pasakyti, ką galvoja apie visus – žaidėjus taip pat. Ar toks atvirumas padeda kasdienybėje, sprendžiant bėdas komandoje bei jos žaidime?
– Aš manau, kad tai yra gera savybė. Kaip bebūtų, ar gerai, ar blogai, jis tai pasako, nemanau, kad tai blogas dalykas, nes tiesmukiškumas – tik į naudą.
– Kol kas „Betsafe-LKL“ čempionate esate be pergalių – patyrėte 7 pralaimėjimus. Kaip sekasi emociškai išgyventi tokią nelengvą sezono pradžią?
– Toliau dirbame, žiūrime į darbo procesą, niekas nėra prarasta ir tikslai lieka tie patys. Žiūrime į priekį, nenuleidžiame galvų, tikime, jog su laiku ateis ir pergalės. Manau, kad su laiku susižaisime kaip komanda, po traumos grįš Pušica, tad su kiekvienu žingsniu būsime vis pajėgesni.
– „Citadele KMT“ turnyre jums sekasi geriau, ten iškovotos trys pergalės per penkis mačus. Ar jos padeda pasikelti nuotaiką bei pasitikėjimą tarp „Betsafe-LKL“ kovų?
– Taip, žinoma, kiekviena pergalė yra svarbi, nepriklausomai, koks tai turnyras. Rimtai žiūrime ir į „Betsafe-LKL“, ir į „Citadele KMT“ mačus. Tos pergalės tikrai duoda emocijų srautą bei motyvaciją toliau dirbti ir bandyti geriau sukovoti vietinėje lygoje.
– Esate vienas iš „Labas GAS“ ekipos vedlių – rezultatyviausias žaidėjas klube. Kaip sekasi tvarkytis su lyderio statusu ir su juo einančia atsakomybe?
– Žinau, kad turiu žaisti savo krepšinį ir atlikinėti sprendimus, kurie būtų kuo naudingesni komandai. Jaučiu, jog kartais tenka didesnė atsakomybė atliekant sprendimus, ypač rungtynių pradžioje, bet stengiuosi su tuo susigyventi, dirbti toliau ir padėti ekipai.
– Apskritai Prienų ekipa yra jauna, ar kartais nebūna keista, kuomet būdamas 22-ejų galite matyti, kaip aplink jus sukasi būrys dar jaunesnių žaidėjų?
– Tas tikrai yra įdomu ir tuo pačiu smagu. Kita vertus, yra ir sudėtingų momentų, kuomet komandoje visi yra jauni, nes nėra kažkokio vyresnio, patyrusio balso. Keista, dabar esame jauni kaip kokia koledžo komanda (Šypsosi). Smagu būti apsuptam jaunimo, kuris stengiasi ir rodo norą.
– Kalbant apie patyrusius žaidėjus, kurių trūksta: jei turėtumėte galimybę šalia savęs turėti bet kokį „Betsafe-LKL“ veteraną, kurį išsirinktumėte ir kuris atneštų daugiausiai naudos komandai savo patirtimi bei patarimais?
– Manyčiau, geriausias veteranas komandai galėtų būti Paulius Jankūnas. Jis kiekvienai komandai duotų daug patarimų ir pamokų. Kita vertus, bet koks veterano buvimas gali padėti ekipai, bet tuo pačiu tai nėra kažkokia būtinybė, galima bandyti išgauti norimą žaidimą ir būnant vien jauniems.
– Šį sezoną buvo galima pastebėti, kad nestokojate drąsos ir gal net sportinio įžūlumo aikštėje. Ar tai – etapo JAV įtaka, ar tokį charakterį turite jau seniai?
– Visą savo žaidybinę karjerą mėgdavau kalbėti su žaidėjais, kai esu aikštėje, mėgstu įsijausti, už aikštelės ribų esu ramesnis. Aš tiesiog mėgstu pakalbėti, taip motyvuoju save, gal tai kartais varžovams atrodo kaip įžūlumas, bet tame nėra jokių asmeniškumų. Visa tai – iš noro pasirodyti geriau ir užvesti save.
– Iš to, ką tenka matyti aikštėje, kokią išvadą galite daryti: ar „Betsafe-LKL“ žaidėjai stipriai reaguoja į kalbas ir juos galima taip išvesti iš kantrybės, ar dažniau jie yra linkę viską praleisti pro ausis?
– Būna žaidėjų, kurie susinervina ir neatsako nieko arba susinervina ir kažką pasako atgal. Būna visokių situacijų, visi vis kitaip reaguoja į tai. Aš anksčiau kalbėdavau dar daugiau, dabar stengiuosi tai sumažinti ir labiau susifokusuoti į krepšinį (juokiasi).
– Šį sezoną turėjote incidentą su treneriu Ramūnu Cvirka, gal galite daugiau papasakoti apie jį?
– Ten vėlgi nebuvo asmeniškumų (Juokiasi). Buvau užsivedęs, įmečiau tritaškį, prieš mane varžovai ėjo per užtvaros apačią, todėl save užvesdamas pasakiau: neikite per apačią. Tai buvo labiau paskatinimas sau nei replika treneriui. Cvirka į tai sureagavo, bet nesu tikras, ar jis tuo metu girdėjo, ką tiksliai pasakiau. Po rungtynių treneris manęs pasiteiravo, ką sakiau, buvo tokia įdomi situacija.
– Sakėte, kad šią savybę turite jau seniai, o kokių savybių jums pridėjo tie pora metų JAV?
– Iš tiesų pasidarė lengviau komunikuoti su žmonėmis, komandos draugais, treneriu – to išmokau JAV. Taip pat supratau, kad kalbėjimas aikštėje, treniruotėse, rungtynėse yra nežmoniškai svarbus dalykas, kiekvienas žaidėjas turi tai mokėti.
– Patirtis NCAA jums nebuvo lengva, ar į Lietuvą grįžote su didesniu alkiu krepšiniui ir noru įrodyti, ko esate vertas?
– Kai grįžau, nieko nesitikėjau, bet treniravausi ir gavau skambutį iš trenerio Manto Šerniaus – esu labai dėkingas, jog jis man suteikė šansą. Užsikabinau ir tęsiu darbus. Noro tuo metu turėjau, bet nežinojau, ar praeitą sezoną dar žaisiu, kur tai darysiu, jei darysiu. Esu labai laimingas, kad galiausiai prisijungiau prie Prienų ekipos.
– Šioje komandoje jaučiatės gerai, o kokie „Labas GAS“ rezultatai jums leistų jaustis Prienuose dar geriau?
– Manau, kad turime tikrai didelį potencialą. Turime dirbančius, talentingus žaidėjus, manau, laikui bėgant susilipdysime dar geriau ir pergales imsime pasiekti. O kaip seksis kilti aukštyn turnyro lentelėje, žiūrėsime jau po to.
