„Hoptrans-Sirenos“ LMKL čempionato finalo serijoje 3:1 įveikė Marijampolės „Sūduvą“. Trečiose finalo serijos rungtynėse būtent ši atakuojanti gynėja inicijavo spurtą, ketvirtajame kėlinyje pelnydama 18 taškų iš eilės ir priversdama komandą kovoti dėl pergalės. Tose rungtynėse S.Okockytei krepšys buvo baseino dydžio – žaidėja pelnė net 40 taškų. Tai ne tik jos asmeninis, bet ir LMKL sezono rekordas. Tiesa, tas rungtynes Garliavos ekipa pralaimėjo.
„Šis sezonas buvo geriausias per mano karjerą“, – šypsosi sezono uždarymo šventėje auksiniu medaliu pasidabinsianti krepšininkė.
24-erių S.Okockytė tapo ne tik komandos lydere, pagal du rodiklius – pelnytų taškų vidurkį (vidutiniškai 18,44 per rungtynes) ir pagal rezultatyvius perdavimus (4,12) ji buvo geriausia visoje LMKL.
„Ji buvo komandos vedlys. Buvo rungtynių, kai geriau sužaidė, buvo – kai blogiau. Bet mums reikėjo agresyvios, greitos žaidėjos, kuri gali ir apžaisti, ir pataikyti. Gal norėtųsi iš jos geresnės gynybos. Ji gerai puola, greita, nors dar trūksta stabilumo – apžaidžia viena prieš vieną, bet kartais prameta iš po krepšio, atrodo, vaikiškose situacijose“, – stipriąsias ir silpnąsias Santos puses dėstė treneris Linas Šalkus. Pati krepšininkė teigia, kad norėtų sumažinti per rungtynes daromų klaidų skaičių.
Tačiau dabar ne apie jas. Apie auksą. Aukso medaliai „Hoptrans-Sirenoms“ ypač brangūs – prieš šio sezono pradžią tokios jo baigties nebūtų numatęs ir geriausias orakulas. „Kaip sako mūsų treneris, auksinius medalius mes jau iškovojome tada, kai patekome į finalą. O šitie medaliai mums bus auksiniai su svarovskiais“, – džiaugsmo neslėpė krepšininkė.
Tad ir šventė, iškovojusios LMKL čempionių vardus, „sirenos“ nuoširdžiai – po triumfo savo namų aikštėje merginos susirinko Kauno „Medžiotojų užeigoje“, kur vakarojo iki paryčių – į namus išskirstė ketvirtą ryto. „Švęsime ir trečiadienį – trečiadienį oficiali dalis, bus medaliai ir tikrai labai laukiame“, – sakė S.Okockytė.
– Ar sezono pradžioje tikėjote, kad tapsite čempionėmis?
– Nebūčiau patikėjusi. Net nesvajojau žaisti finale. Bet įrodėme, ką galime, visiems „uždėjome“. Šaunuolė mūsų komanda.
– Reguliarųjį sezoną baigėte užimdamos 4-tą vietą. Koks sėkmės receptas, kuris atvedė į čempionišką viršūnę?
– Sėkmės receptas – agresyvi gynyba. Mes kilome į viršų po truputį, kol iškilome į aukštumas. Mes mokame gintis ir įrodėme, ką galime.
– Kada patikėjote, kad galite laimėti medalius?
- Patikėjome tada, kai Utenoje pirmas rungtynes pralaimėjome keliais taškais. Tada supratome, kad mes jas galime „pasiimti“ ir laimėti. Nuo to laiko mes kilome kaip komanda ir skynėme pergales. Kalbant apie „Sūduvą“, ji visą sezoną krito žemyn – gal pervargo merginos į sezono pabaigą. Paskutinėse rungtynėse atrodė labai pavargusios, matėsi, kad nori greičiau pabaigti sezoną.
– O koks jūsų komandos šviežumo receptas? Kaip išsaugojote jėgas?
- Gal iš pradžių treniruotės buvo lengvesnės. Aš pati asmeniškai ėjau pas fizinio rengimo trenerį, sakiau, kad man trūksta treniruočių, prašiau, kad eitų su manimi į maniežą padirbėti. Ir tai man asmeniškai davė naudos. Dviese eidavome – aš ir Rasa Žemantauskaitė-Matlašaitienė.
– Vienose rungtyse pelnėte 40 taškų. Turite treniruočių paslaptį?
- Tikrai ne, specialiai nesitreniruoju – treniruojamės visos vienodai. Tiesiog tąkart buvo mano diena – viską pataikiau ir jaučiau, kad galiu pataikyti. Prisiėmiau atsakomybę.
– Tapote komandos lydere. Ar sunki lyderės našta?
- Sunki. Treneris pasitiki, leidžia žaisti. Sunku, nes reikia komandą valdyti, sprendimus gerus priimti, buvo ir sunkių, ir gerų akimirkų, bet lydere būti tikrai sunku. Turbūt visą gyvenimą atsiminsiu šį sezoną.
– Kokia „Hoptrans-Sirenų“ komanda? Kuo ji išskirtinė?
– Su charakteriu, labai agresyvi. Išsiskiriame labai gera gynyba, ko nepasakyčiau apie kai kurias kitas komandas. Bendraujame ir po rungtynių. Buvo visko – ir pykome, ir verkėme, ir džiaugėmės, bet išlikome iki pat galo komanda. Sezono pabaigoje jau buvome viena nuo kitos pavargusios ir galvojome, kad tik greičiau pabaigtume jį.
– O koks treneris yra Linas Šalkus?
– Geras treneris, geras strategas. Kažką blogai padarysi, duos per ausį – ne paglostys, o kaip tik užrėks, supyks, kad darytume viską gerai.
– Griežta ranka nebaisi? Sakoma, kad su merginomis reikia švelniai...
– Sakoma, kad reikia švelniai, bet kartais tas pyktis gal ir į naudą. Kitaip pradedi žiūrėti į rungtynes. Jeigu ant tavęs šaukia, reiškia, reikia stengtis. Kažką blogai darai – taisyk savo klaidas. Jeigu glostytų – nebūtume čempionės.
– Kurios rungtynės buvo sunkiausios?
- Sunkiausia buvo žaisti su „Kibirkštimi“, nes tai jauna ir ambicinga komanda.
– Sezoną pradėjote Ispanijoje. Ko pritrūko, kad įsitvirtintumėte ten?
– Trūko žaidimo laiko, trenerio pasitikėjimo, ir tiek. Išleisdavo kelioms minutėms per kėlinį, jei nieko nepadarai – sėdi ant suolo. Taip ir išėjo.
– Sakėte, kad laukiate pasiūlymų iš užsienio klubų?
– Buvo keli, bet pasirinkau „Sirenas“, norėjau užbaigti šį sezoną Lietuvoje.
– O kitas sezonas? Kokie planai?
– Jokių planų, jokių minčių – noriu pailsėti nuo visko, atsigauti, o po to žiūrėsime.
– Bet liksite Lietuvoje ar norite žaisti užsieny?
– Norėčiau išvykti į užsienį ir gerai pasirodyti, kad nereikėtų grįžti į Lietuvą vidury sezono. Ten vis tiek aukštesnis lygis nei Lietuvoje, pačiai dar tikrai yra kur tobulėti. Norisi kilti laipteliais į viršų, nebūti vietoje.
– Dabar atostogos? Kur atostogausite?
- Išvykstu gegužės 4 d. į Londoną pas seses atostogų visai vasarai. Atostogausim, ilsėsiuos, važiuosim prie jūros...
