„Žaidėme baisiau, nei baisiai. Priekinė linija dar kovojo pakenčiamai, o pirmi ir antri numeriai žaidė tragiškai. Panevėžio komanda yra stipresnė už mus. Kad laimėtumėme prieš juos, turėjome sužaisti idealiai“, – apie pralaimėjimą Panevėžio „Lietkabeliui“ pasakojo E.Nickus.
„Negaliu sakyti, kad nenorėjome kautis, nes laimėjome „lentą“, tačiau padarėme 22 klaidas. Varžovai padarė tik 7. Komanda gali laimėti tada, kai yra dvasinga. Pavyzdys – Prienų krepšininkai, kuriems vidutiniškai yra trisdešimt ketveri metai, trisdešimt treji ar trisdešimt metų – tai žmonės, kurie perėję viską ir kurie žino, kad kiekvienas mačas lemia jų ateitį.
Jauni žaidėjai to nesupranta. Mes pasidžiaugiame, kai jie kartais gerai sužaidžia. Tačiau jie turi tą daryti stabiliai. Kalbu ne tik apie savo komandą. Kalbu apskritai.
Su dabartiniais žaidėjais reikia labai daug dirbti, tačiau dabar tokių krepšininkų Lietuvoje, kurie iš tikrųjų norėtų „prasimušti“ į užsienį, į Eurolygą, nelabai ir yra. Kuris žaidėjas turi tikslą žaisti „Panathinaikos“, „Efes Pilsen“ ar dar kažkur?
Kiek jaunų žvaigždžių turime, į kurias žmones eitų pažiūrėti? Ar mes turime tokį žaidėją kaip „Lietuvos rytas“ turėjo Joną Valančiūną?
Man gyvenime pasisekė, kad aš pradėjau dirbti su tokiais vaikinais kaip Voldemaras Chomičius ir kiti tų metų žaidėjai. Aš iš jų irgi daug ko išmokau.
Mes, lietuviai, laimime Europos čempionatus ir panašiai, o už 8 milijonus dolerių perka ne mūsų jaunimą, o kroatą Dario Šaričių. Galime tik pasvajoti, kad už lietuvius tiek mokėtų. Įdomu, ar už 8 milijonus dolerių mano komandą kas nors nupirktų? Kartu su manim...“, – svarstė E.Nickus.
