„Žalgirio“ rūbinė šį sezoną retai buvo tokia niūri.
Axelis Toupane'as greitai užsimaukšlino gobtuvą ir vikriai kuitėsi, kad kuo greičiau dingtų iš mūšio vietos.
Didžiulėje Antano Kavaliausko rankoje suspaustas ledas kelio šaldymui tirpo ir varvėjo ant rausvų rūbinės grindų, bet centras susimąstęs žvilgčiojo į sienas ir lubas.
Visi sureikšmina, kad finalas aiškus. Finalas nėra aiškus ir jis bus atkaklus.
Kevinas Pangosas pasilenkęs maigė telefoną ir net nenorėjo pakelti galvos.
Kiti krepšininkai skubėjo skirstytis į dušą nuplauti to pralaimėjimo kartėlio.
Laidotuvių nuotaiką rūbinėje akimirkai išsklaidė nebent ant Vasilije Micičiaus vos neužgriuvęs žurnalistas, kai kažkuris žalgirietis eidamas į dušą durimis netyčia stumtelėjo tupintį kolegą.
Juoktis pratrūkęs Vasilije Micičius net pamiršo klausimą ir linksmai davė žurnalistui žaibą, tačiau netrukus mintimis sugrįžo prie pralaimėjimo.
„Jo, įdomios, įdomios rungtynės buvo, – krapštėsi galvą „Žalgirio“ snaiperis Artūras Milaknis, padaręs ilgą pauzę prieš savo rungtynių apibendrinimą. – Net nežinau, sakau... Ne taip išėjome, kaip turėtume išeiti. Lyg ir kalbėjome, lyg ir supratome, kad tai labai svarbios rungtynės. Ypač Vilniuje, kur bus visai kita komanda, bus viskas pakeista. Nebebus tiek daug lengvų, sunkių metimų ar derinių išpildymo. Ir viską reikės išplėšti. O mes to nedarėme.
Nebuvome pakankamai kieti, fiziški, kad jiems atsakytume.“
Jis užstrigo regzdamas sakinį visai kaip toliašaudė „Žalgirio“ artilerija po skrajojančio 59 procentų pasirodymo, Vilniuje užsikirtusi iki 16,7 proc. (3/18).
Pats A.Milaknis išmetė tik du tolimus metimus ir aikštę paliko be taškų, nors pirmajame finalo mače sužaidė vieną geriausių karjeros susitikimų – surinko 24 taškus ir pataikė 6 tritaškius iš 7.
„Jie grįžo prie gynybos, kuri buvo reguliariajame sezone. Jie atkirto tuos žaidėjus, kuriuos turėjo, o prie kitų stipriai rizikavo. Kažkur suabejodavome, kažkur nemetėme pasitikėdami ir tas jų planas veikė“, – paaiškino A.Milaknis.
Tačiau 31-erių žalgirietis pabrėžė ne „Lietuvos ryto“ puolimą, o „Žalgirio“ gynybą, kuri vėl leido įmesti vilniečiams per daug – vidutiniškai 82,5 taško per du pirmuosius mačus.
Daugiausiai problemų „Žalgirio“ gynybai pridarė „Lietuvos ryto“ trijulė: Loukas Mavrokefalidis (24 tšk.), Benas Madgenas (19 tšk.) ir Chrisas Krameris (13 tšk.) kartu pelnė 56 taškus.
„Atakavome po krepšiu, atakavome, bet ne puolime, o gynyboje ne tas buvo. Neišnaudojome bonuso situacijų. Labai nekokios rungtynės, – krimtosi A.Milaknis. – Kramerio metimai buvo tokie, kuriuos rizikavome. Tačiau jis labai daug ėjo į savo stiprią ranką, ko tikrai negalėjome leisti. Turėjome galimybę prasižengti, turėjome tą ir daryti, kad jis mestų iš šono. Bet nepadarėme tų dalykų iki galo. O kai pajauti ritmą, viską, tai ir tie metimai gale sukrenta.“
„Lietuvos rytas“ išlygino seriją iki keturių pergalių 1-1 ir sugrąžino intrigą.
„Nemanau, kad „Lietuvos rytas“ buvo kažkoks kitoks. Jie tik grįžo prie tos sistemos. Gal pirmame mače jie bandė kažką kitaip, tačiau šiame sugrįžo prie tos savo senesnės strategijos. Aišku, buvo ir didesnis jų noras, nes tikrai neatidavėme tiek... Visi sureikšmina, kad finalas aiškus. Finalas nėra aiškus ir jis bus atkaklus, – neabejoja A.Milaknis. – Neatsimenu komandos, kuri finale ateitų ir sakytų: imkit, pasiimkit tą titulą.
Reikia jį išsikovoti, išplėšti.“
