Paskutinę Kuzminskų stovyklos dieną treneriai įteikdavo jauniesiems žaidėjams simbolinius apdovanojimus. Vienas iš prizų buvo skiriamas pavyzdingiausiam stovyklos žaidėjui, kuris buvo darbščiausias ir labiausiai atsižvelgdavo į trenerių pastabas.
„Tai buvo jis“, – šyptelėjo Mindaugas Kuzminskas, kalbėdamas apie Mareką Blaževičių.
„Labai gerai jį atsimenu. Labai“, – šypsosi Saulius Kuzminskas.
Vilniaus „Ryto“ jaunimo programoje dirbęs buvęs centras po pirmos stovyklos treniruotės susėdo su dar dviem treneriais Povilu Čukinu bei Pauliumi Budėnu – pirmuoju Mareko Blaževičiaus treneriu, ir pasakė: „Iš šito tikrai bus krepšininkas.“
Marekas tada buvo kiek kitoks nei dabar. Plastiškesnis, mobilesnis, gal net labiau sunkusis kraštas su metimu iš distancijos nei centras. Jis vengdavo kontakto ir daugiau žaisdavo atsitraukęs nuo krepšio. Bet jaunuolis jau tada iš bendraamžių išsiskyrė ne tik savo talentu.
„Jis jiems buvo kaip tėtis. Visa jo darbo etika buvo aukščiausiame lygyje. Marekas visus padrąsindavo, paragindavo, o dirbdavo dar daugiau nei kiti. Jis buvo grynai kaip treneris aikštėje, nors dažniausiai tokiais būna įžaidėjai. Jis jiems buvo kaip tėtis – pavyzdys“, – 15min pasakojo S.Kuzminskas.
Po ketverių metų tas pavyzdingas vaikis teiks dokumentus NBA naujokų biržai. Jam dar niekas nepiešia įspūdingos ateities NBA. Niekas nelygina jo perspektyvų su geriausiais šalies aukštaūgiais Domantu Saboniu ar Jonu Valančiūnu. Tačiau 2019–2020 m. sezoną intriguojantis Lietuvos krepšinio talentas, apie kurį turite sužinoti daugiau, žibėjo.
Pirmas žingsnis NBA link
2020-ųjų balandį M.Blaževičius sėdėjo savo namuose Vilniuje, kai ką tik pasirašė dokumentus, kurie jau buvo pakeliui į NBA biurą.
Labai realu, kad Marekas vėliau pasinaudos NBA taisykle ir atsiims paraišką dalyvauti naujokų biržoje. 18-metis galbūt dar per jaunas ir per mažai pažįstamas NBA skautams, kad šie ryžtųsi jau dabar kviesti 207 cm ūgio centrą į stipriausią krepšinio lygą pasaulyje. Bet tai pirmasis formalumas, kai M.Blaževičiaus pavardė atsidūrė NBA sąrašuose.
„18-metis Lietuvos aukštaūgis Marekas Blaževičius eina į 2020-ųjų NBA naujokų biržą. Turėjo keletą galingų rungtynių „Ryto“ komandoje“, – žinią apie M.Blaževičiaus pateiktą paraišką dalyvauti NBA naujokų biržoje praėjusią savaitę pranešė garsus ESPN žurnalistas Jonathanas Givony.
„Tadas (Tadas Bulotas, M.Blaževičiaus agentas, – aut.) atsiuntė dokumentą, paprašė, kad pasirašyčiau, ir viskas. Dabar esame susikaupę į kitus dalykus“, – jaunasis krepšininkas pasakoja, lyg nieko nebūtų nutikę.
Kokie kiti dalykai dabar svarbesni nei pirmas žingsnis NBA svajonės link?
„Ruošiuosi naujam sezonui, bet ir Tadas daug prie to dirba – bendrauja su kitais klubais, su „Rytu“, o ir be manęs jis turi daug darbų, – priduria aukštaūgis. – Žinojome, kad taip bus, todėl papildomų jausmų nebuvo. Gavau popieriuką, pasirašėme ir per daug negalvojau.
Yra dabar ir kitų reikalų, tad stengiuosi to nesureikšminti. Juk sustojęs visas pasaulis. Jei vyktų NBA sezonas, aš pats dar žaisčiau, galbūt į Vilnių važinėtų skautai, stebėtų mane, tai gal tie jausmai būtų kitokie. Bet kai visas pasaulis sustojęs dėl koronaviruso, tai neatrodo taip svarbu.“
M.Blaževičius ir jo stovykla seniai planavo šį biurokratinį formalumą, bet joks popieriukas nebūtų nukeliavęs į NBA biurą, jeigu jaunasis krepšininkas nebūtų sužaidęs gero sezono.
18-metis LKL čempionate rinko vid. po 7 taškus ir 3,3 atkovoto kamuolio per 12 žaidimo minučių. Per 5 paskutines LKL sezono rungtynes jo vidurkis siekė net 12,6 taško bei 6,2 atkovoto kamuolio. 18 taškų jis buvo įmetęs į Kauno „Žalgirio“ krepšį. Europos taurėje per tiek pat laiko M.Blaževičius rinko vid. 4,1 taško ir po 3 atkovotus kamuolius.
Vos 18-os M.Blaževičius tapo patikimu „Ryto“ ramsčiu baudos aikštelėje. Didindamas fizinę jėgą, savo fiziškumu jis bandė nenusileisti labiau patyrusiems ir tvirtesniems aukštaūgiams. Jis pridėjo agresijos po lanku, atvėrė naujų atakos tęsinių gudriai užsiimdamas pozicijas po krepšiu, išplėtė aikštę metimais iš distancijos ir didžiule energija įnešdavo į žaidimą naujų spalvų.
NBA naujokų biržos deklaracija buvo kaip gero sezono įvertinimo antspaudas.
„Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad įrodžiau sau ir kitiems, jog galiu žaisti krepšinį. Tai nebuvo tik dvi paskutinės ketvirtojo kėlinio minutės, bet ir rimtas žaidimo laikas svarbiose rungtynėse, – 15min pasakojo M.Blaževičius. – Įrodžiau sau, kad atsigavau po rimtos traumos, nebejaučiu jos pasekmių ir kopdamas karjeros laiptais lipu į priekį. Man ir mano artimiesiems tai vienas didelis žingsnis į priekį ir viso to kelio pradžia.“
Ką reikėjo įrodyti sau, jaunam dvyliktokui, kuris dar tik žengė į pilnametystės teritoriją?
„Buvo gan sunku, nes praėjusį sezoną visai nežaidžiau. Buvo čiurnos traumos, problemos su nugara. Nesėkmingas jaunimo Eurolygos turnyras, kur vėl patyriau traumą. Visos tos problemos susidėjo. Nesimėgavau krepšiniu. Nebuvo malonumo, kaifo. Tos nesėkmės iškilo iš visur“, – pripažįsta vilnietis.
Prieš ketverius metus M.Blaževičiaus gyvenimas atrodė gerokai paprastesnis. „Ryto“ centras su nuoširdžia šypsena prisimena tą lengvabūdišką paauglystę.
Prisiminimai jį grąžina į tas krepšinio treniruotes, į kurias 14–15 metų ateidavo neišsimiegojęs. Tuos „Rimi“ kebabus ir paninius, kuriais galvodavo pasistiprinsiąs su bičiuliais po treniruočių.
Prieš keletą dienų instagramas M.Blaževičiui išmetė priminimą apie 2018-ųjų Europos jaunimo krepšinio lygos (EYBL) finalą. Tada prieš lemiamas kovas M.Blaževičius su bendražygiais pasidarė linksmą fotografiją. Instagramui atsukus laikrodį, jaunuoliai susirašė ir pasidalijo nostalgiškais prisiminimais apie smagų laiką ir visišką atsipalaidavimą.
„Pasidarom nuotrauką prieš rungtynes, pažvengiam ir laimim finalą. Kaip tada viskas buvo linksma ir kaip viskas pasikeitė... Tada neįvertinome tokios laisvės“, – šypsosi aukštaūgis.
Sparčiai kylanti krepšininko karjera vertė Mareką greičiau suaugti.
15–16 metų prisistatęs į Vilniaus „Ryto“ dublerių rikiuotę, jis ten sutiko jau 4–5 metais vyresnius vyrukus, kurie jau baigė mokyklas, studijavo universitetuose. Kai jiems galvoje buvo sesija ir rimti egzaminai, tai Marekui ant nosies kabėjo tik vadinamasis PUPP'as – pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas.
„Kai pagalvoji, tai iš tikro juokinga, kaip jie mane kentėjo su mano vaikiškumu. Bet tas didelis skirtumas man padėjo užaugti ir pakeisti požiūrį. Anksti patekau į suaugusiųjų pasaulį“, – prisimena M.Blaževičius.
Paprašiau Mareko išskirti svarbiausius įvykius, kurie jį skyrė nuo nieko neįpareigojančios stovyklos pas Saulių Kuzminską ir Povilą Čukiną, iki momento, kai su Tadu Bulotu jiedu siuntė dokumentus į NBA biurą.
Pirmiausia, tai 2017-ųjų šešiolikmečių Europos čempionatas, kuriame jaunuolis rinko vid. po 16 taškų, net 10,6 atkovoto kamuolio (vid. 5 puolime), 1,6 bloko ir 17,3 naudingumo balų per rungtynes. Būtent tada Mareko pavardė sublizgėjo Lietuvos krepšinyje, o po pasirodymo Podgoricoje ėmė plaukti viliojantys pasiūlymai iš tokių organizacijų kaip „Barcelona“, Stambulo „Fenerbahče“ ar Pirėjo „Olympiakos“.
Po to – žingsnis į Nacionalinę krepšinio lygą. Ką tik atšventęs 16-ąjį gimtadienį, Marekas prisistatys antrajame pagal pajėgumą Lietuvos krepšinio divizione 11 taškų pasirodymu, o vėliau rinks vid. 6,4 taško ir 3,8 atkovoto kamuolio per rungtynes ir apšils kojas suaugusiųjų krepšinyje.
2018-ųjų pavasarį jis pajus tos praktikos vaisius apglėbdamas jaunimo Eurolygos trofėjų Belgrade. Net ir Kauno „Žalgirio“ sirgaliams finale plojant „Ryto“ kompanijai, ši su M.Blaževičiumi bei D.Sirvydžiu priešakyje taps geriausia Europoje.
Jau po kelių dienų jis pateks į Artūro Javtoko stovyklą, kurioje pasidės tvirtą pamatą savo sportininko vertybėms ir tobulėjimui.
Marekas dar išskirs gautą šansą debiutuoti LKL, kur jis po triumfo Eurolygoje vos 17-os įridens 13 taškų į Prienų „Skycop“ krepšį.
Jis prisimins sunkią nugaros traumą, kuri jo nenužudė, o padarė dar stipresniu. „Daug ko išmokau ir gavau gerą gyvenimo pamoką“, – sako M.Blaževičius, dėl nugaros spazmų nežaidęs beveik 7 mėnesius.
Ir, be abejo, šis 2019–2020 m. krepšinio sezonas, kuris galbūt nutrūko anksčiau laiko, bet nenutraukė greito M.Blaževičiaus progreso.
Tik viena, kas lydės jį šiuo keliu svajonių link, yra savybės, kokias galima rodyti kaip pavyzdį krepšinio vadovėliuose jauniesiems krepšininkams.
Idealus auklėtinis
8.00–8:45 matematika
8:55–9:40 lietuvių kalba
9:50–10:35 fizika
10:50–11:35 geografija
12:00–12:45 istorija
12:55–13:40 anglų kalba
13:50–14:35 technologijos
Kažkaip panašiai atrodo įprastas moksleivio pamokų tvarkaraštis, minučių tikslumu suplanuojantis paauglio pusdienį. Mareko atveju jis buvo sujauktas kaip mokinio kambarys.
Rytinė treniruotė Vilniaus klube buvo tik pasirenkamoji – privalomas pratybas D.Adomaitis rengdavo vakarais. Bet Marekas po pirmų pamokų lekia į „Ryto“ areną ir mankštinasi su pačiais darbščiausiais. Po treniruotės – atgal į mokyklą, kur jį veža komandos draugai arba taksi automobilis. Dienotvarkėje dar būna įrašyta štanginė su smarkiu prisėdimu prie pietų stalo. Vėl pamokos, vakarinė treniruotė ir namų darbai kitai dienai mokykloje.
Mareko mama prašė sūnaus išlaikyti lygį ne tik krepšinio aikštėje, bet ir mokyklos suole. Jeigu pažymių knygelėje atsirasdavo ketvertas arba penketas, mama gąsdindavo neišleisti į treniruotę. Bet nėra spynos, kurios Marekas neišlaužtų, kad patektų į krepšinio salę.
Sezono metu aukštaūgis individualiai darbuojasi su Dainiaus Adomaičio asistentu Uviu Helmaniu. 47-erių latvis padarė karjerą kaip tritaškius mėtantis sunkusis krašto puolėjas. 206 cm ūgio buvęs krepšininkas prieš 15 metų Eurolygoje šaudė iš toli 47 procentų taiklumu.
„Tai labai nuoširdus žmogus, visada su juo atvirai bendrauju. Jis duoda ne tik krepšinio, bet ir gyvenimiškų patarimų. Dažnai pasikalbame apie jo karjerą, ką jis darė. Visada pajuokaujame. Jis žino mane kaip nuluptą – jau iš veido išraiškos pasakys, kaip jaučiuosi“, – 15min pasakoja Marekas.
Sykį D.Adomaitis nepakėlė M.Blaževičiaus nuo suolo „Top 16“ etapo rungtynėse su Stambulo „Galatasaray“. „Rytas“ šventė pergalę, tačiau krepšininkas kiek krimtosi, kad negalėjo padėti komandai aikštėje.
Po rungtynių grįžęs namo Marekas telefone rado žinutę. „Einam rytoj padirbėti“, – rašė Uvis Helmanis.
M.Blaževičius būtų buvęs nieko prieš pailsėti, tačiau jis iš tų žmonių, kuris neatsisakys padirbėti papildomai. Ypač, jei kviečia treneris.
Ta treniruotė per laisvadienį buvo fantastiška.
„Jis man ir nuotaiką pakėlė, ir labai puikiai padirbėjom, – šypsosi M.Blaževičius. – Nuo to laiko dirbdavom per kiekvieną laisvadienį: ant metimų, judesių. Esu jam dėkingas už tą laisvą laiką, kurį jis man skyrė.“
M.Blaževičius su U.Helmaniu tapo gerais treniruočių partneriais.
Jie detaliai susiplanuodavo darbą prieš ar po D.Adomaičio komandinių treniruočių. Latvis siųsdavo žaidėjui videoanalizes su patarimais, kur stovėti, kaip judėti ir ką daryti. Marekas dar papildomai dirbdavo su fizinio rengimo treneriais, nuolat dirbo pagal individualią programą.
Tai jaunuolis, kurio niekada nereikėjo varyti į salę – nebent stabdyti.
U.Helmanis smarkiai užsiėmė Mareko metimu. „Ryto“ treneriai tiki, kad netolimoje ateityje M.Blaževičius bus žaidėjas, kuris atakuos krepšį ir iš trijų taškų zonos.
Pastarąjį sezoną latvis norėjo atsispirti nuo metimų iš vidutinio nuotolio. Jaunuolis nuo sezono pradžios ėmė mesti paprastus metimus iš artimos distancijos. Žaidėjui jie pasirodė negražūs, o iš šono atrodė keistai.
Bet Uvis šypsojosi ir ragino jaunąjį treniruočių kompanioną: „Tu tik mesk, o vėliau man dar padėkosi.“
Sausį Marekas sumetė 7 dvitaškius iš 9 į Kauno „Žalgirio“ krepšį ir surinko 18 taškų. Paskutinėse LKL sezono rungtynėse su Kėdainių „Nevėžiu“ jis pataikė pirmąjį savo tritaškį profesionalo karjeroje.
„Jau prieš rungtynes su „Žalgiriu“ buvau pataikęs keletą metimų iš distancijos, bet po to mačo Kaune įgavau pasitikėjimą, – pripažino M.Blaževičius. – Treneris buvo teisus. Didelis jam ačiū.“
Didelį ačiū jis taria ir Dainiui Adomaičiui.
Vilniaus „Ryto“ strategas įvertino 18-mečio darbštumą, energiją ir imlumą. Tai vienas auklėtinių, kuriam nereikia dažnai kartoti tų pačių dalykų – jis sugeria informaciją kaip kempinė.
Jis toks gudrus, kad kartais naudojasi tuo gudrumu kažkur prilaikydamas varžovą už marškinėlių, kažkur bakstelėdamas alkūne, kažkur primindamas koją. Kažkur ieškodamas trumpesnio kelio jis iš jaunatviškumo padaro klaidą. Tačiau D.Adomaitis ir trenerių štabas moko aukštaūgį atsisakyti šių gudrybių, kad įdėtų daugiau jėgų ir technikos į esminius krepšinio komponentus.
Treniruotėse davęs į kaulus kitiems centrams, Europos taurės „Top 16“ varžybose 18-metis gaudavo pasireikšti jau po 16 minučių per rungtynes.
„Manau, treneris Adomaitis man davė daug ką, – 15min pasakojo M.Blaževičius. – Jis labai daug bendrauja su žaidėjais. Ir ne tik apie krepšinį – su juo gali pasikalbėti apie gyvenimą, paklausti, kaip sekasi. O jis tavęs paklaus, kaip reikalai mokykloje, ką planuoju studijuoti. Man tai paliko įspūdį.
Man dar didelį įspūdį paliko jo atsidavimas darbui ir Vilniui. Po pralaimėtų rungtynes jis neišsimiegojęs ateidavo į treniruotę ir bandydavo iš mūsų ištraukti nuomonę, kodėl galėjome pralaimėti.
Su laiku gavau šansą ir kiekvienose rungtynėse jis iš manęs reikalaudavo dar daugiau. Gal kartais rungtynėse susierzindavau, supykdavau, bet grįžęs namo suprasdavau, kad treneris man nori tik geriausio.“
Akis atvėrusi pažintis
Pasaulis Marekui Blaževičiui atvėrė akis.
Pirmą kartą išvykęs į tarptautines „Jordan Brand Classic“ ir „Basketball Without Borders“ stovyklas, vilnietis pamatė, kad vien žaisti krepšinį – gerai, bet to neužtenka norint tapti aukščiausio lygio krepšininku. Reikia įdėti žymiai daugiau darbo nei kiti.
Atėjęs į suaugusiųjų krepšinį Marekas greitai pamatė visai kitokią darbo etiką. Jis pastebėjo, kaip kai kurie žaidėjai aria parketą dėl to šanso tapti vienu iš milijono.
M.Blaževičiaus suvokimas apie darbą krepšinyje iki tol buvo formuojamas bendros Lietuvos krepšinio sistemos. Treniruotė tiesiai po mokyklos, sportas, krepšinio pasižaidimas ir visi linksmi skirstosi namo. Papildomo darbo suvokimas buvo visai kitoks nei dabar – vaikai paprasčiausiai neturėjo žinių, ką dar galima daryti. Visi raumenų tempimai, atsistatymas po krūvių, fizinės treniruotės, štanginė – tai buvo kitas pasaulis.
„Kaip mokydavo pagal senąją mokyklą, sakydavo, kad štanginės nereikia – nustosim augti ir viskas“, – dabar šypsosi M.Blaževičius.
Kartą jo agentas Tadas Bulotas nuvežė Mareką Blaževičių pas Artūrą Javtoką. Edukologą, kuris gan anksti baigęs krepšininko karjerą visu kūnu ir galva panėrė į žmogaus fiziologiją ir treniravimo metodikas.
Tai nutiko iškart po 2018-ųjų jaunimo Eurolygos finalo išgertuvių skandalo, kai į žiniasklaidą nutekėjo informacija apie nubaustus „Lietuvos ryto“ jaunimo komandos krepšininkus, kurie po triumfo Belgrade vartojo alkoholį. Basketnews.lt publikacijoje buvo rašoma, kad tame pričiuptųjų krepšininkų sąraše buvo ir Marekas Blaževičius.
Artūras Javtokas – griežtas, reiklus ir gan grėsmingos išvaizdos aukštaūgis. Ne veltui jį aikštėje vadindavo „Terminatoriumi“. Ant parketo vidurio puolėjas kartais buvo metamas lyg koks samdomas žudikas nukenksminti varžovų lyderius baudos aikštelėje.
T.Bulotas vežė Mareką pas Artūrą ruošdamas jį vasarai. Vyrai sutarė, kad krepšininkui reikia stiprinti kūną, nes centras tuomet turėjo problemų su keliu, jam ryškiai trūko fizinės jėgos.
„Agentas man pasakė, kad Artūras tam yra tinkamiausias žmogus“, – prisiminė M.Blaževičius.
Pirmą kartą M.Blaževičius užsuko į A.Javtoko stovyklą tik apsižvalgyti ir pasikalbėti. Su treneriu jis persimetė keliais sakiniais. Iškart po vizito vilnietis dar turėjo grįžti į mokyklą, bet jau automobilyje Marekas pasakė T.Bulotui: „Gerai, aš čia dar sugrįšiu.“
M.Blaževičius pradėjo dirbti pagal A.Javtoko puoselėjamą „Anthropos“ metodiką, kuri padeda sureguliuoti ne tik kūną, bet ir mintis. Tai kaip abipusė kūno ir minčių sąveika, kai žinodamas, ką ir kodėl tai darai, sportuoji, semiesi žinių ir vienareikšmiškai eini tik į priekį. Ar tai būtum profesionalus sportininkas, ar eilinis biuro darbuotojas.
Bet ši metodika ne kiekvienam. Tam pritaria ir M.Blaževičius. Jis prisimena tuos kankinančius bėgimus aplink Žaliuosius ežerus per tam tikrą laiką, pilvo preso mušimą su kamuoliu. Žaidėjas sako, kad „minkštesnei“ asmenybei tokios treniruotės ir griežtai į lentynėles sudėliota rutina gali būti ne pakeliui.
„Tačiau kai žmones vienija tikslas ir noras dirbti, tai niekas nesutrukdys“, – linkteli galva Marekas.
Pirmadienį – laiptukai, antradienį – intensyvesnė treniruotė su svoriais staigumui, greičiui ir sprogstamajai jėgai, trečiadienį – atsistatymo diena, ketvirtadienį – raumenų pumpavimas, o penktadienį – „dasimušimas“, kaip pasakoja Marekas – sunkiausia savaitės treniruotė. Šeštadienį – prasibėgimas, sekmadienį – vienintelis laisvadienis per savaitę.
„Važiuojam tokiu ritmu ir didinam apsukas“, – pasakoja Marekas, nenustojęs dirbti net ir karantino laikotarpiu.
Nors krepšinis sustojo ir užsidarė visos salės, M.Blaževičiaus sporto ritmas tik suintensyvėjo.
„Įjungėm aukštesnę pavarą. Reikia tapti geresniu, nei buvai praėjusį sezoną, todėl turiu įdėti dar daugiau darbo, – pabrėžė M.Blaževičius. – Artūras kiekvieną dieną išspaudžia iš manęs maksimumą. Jis kiekvieną treniruotę kažkuo nustebina ir atranda pratimą, kuris būtų sunkiausias.
Svarbiausia, kad jis tau duoda suprasti, ką tu darai. Tau įdeda tai ir į galvą, ir į kūną. Dabar sportuojant suprantu, kam, kodėl skirtas ir reikalingas kiekvienas pratimas. Dėl to mano augimas tapo dar stipresnis. Turbūt tie dalykai leido suprasti, kad tiesiog turiu toliau dirbti ir viskas bus gerai.“
Tokiam gyvenimo būdui ir tokiam pasirinkimui nėra vietos klystkeliams. Ne visi jauni ir talentingi krepšininkai atsispiria pagundoms, kurios sunkiai dera su profesionaliu požiūriu į krepšinį. Bet M.Blaževičius nevažiuoja šunkeliais.
A.Javtokas nuolat seka M.Blaževičiaus tobulėjimą. Pirmiausia, jis stebi duomenis, kuriuos krepšininkas turi žymėtis po kiekvienos treniruotės: jos pobūdį, laiką, sudegintas kalorijas, pulsometro rodmenis.
Taip pat vyrai dažnai susiskambina ir bendrauja po kiekvienos treniruotės. A.Javtokas klausia, kaip jaučiasi, žiūri, kur būtų galima pareguliuoti krūvį, gal reikėtų daugiau pamiegoti, gal daugiau užvalgyti, išgerti mineralų.
A.Javtokas ypač atidžiai prižiūrėjo Mareką po nugaros operacijos. 2019-ųjų pavasarį Vokietijoje išoperuotas vidurio puolėjas nežaidė oficialių rungtynių beveik septynis mėnesius, tačiau sėkmingai reabilitavosi ir pralenkęs medikų prognozę grįžo į rikiuotę.
„Jis man kaip vyresnis brolis, kuris nuolat mane prižiūri“, – tikina Marekas.
Sureguliuotas darbas tapo Mareko dušu, pusryčiais ir dantų valymu. Jaunuolis taip susigyveno su sportu, kad dabar bando įprasminti kiekvieną užsiėmimą.
Antai vakaras prie kompiuterinių žaidimų draugų kompanijoje. Po vienos iš transliacijų, kurias Marekas pastaruoju metu daro su bičiuliu, „Ryto“ klubo vizualinės komunikacijos vadybininku Tomu Kukta, vyrukai skirstėsi kas sau.
Bičiuliai sušoko į automobilius ir traukė namo, kai Marekas apsiavė sportbačius ir žingsniavo namų link pėstute per kelis Vilniaus mikrorajonus. Jam tai buvo kaip krūvio atsistatymas po treniruotės.
„Marekas yra vienas tų jaunų žmonių, kuris juda į priekį neatsigręždamas atgal. Jis supranta, kad neša atsakomybę ne tik už savo asmeninį rezultatą, bet ir už visą jaunąją kartą, rodydamas jai pavyzdį, kaip kitaip galima siekti ir pasiekti. Kaip ėjimas į mokyklą ir knygų skaitymas duoda naudos aikštelėje, – 15min pasakojo A.Javtokas. – Tai kito lygio sportininkas su aukštu intelektu, kuris formuoja naują madą, naują požiūrį į sportą. Tokiems žmonėms vėliau ir baigus karjerą nekils klausimo, ką dabar veikti ir kaip per pažintis ieškoti darbo.“
„Jis naglas, kaip jaunas“
Lietuva jau mažiausiai porą metų neblogai žinojo šį augantį Lietuvos talentą, bet niekas kitas taip neišgarsins, kaip grumtynės su Kauno „Žalgiriu“.
Tą 2020-ųjų sausio 26-ąją, kai 18-metis suvertė 18 taškų į žalgiriečių krepšį, prožektorių šviesos buvo nukreiptos į jaunąjį vilnietį.
Jis stūmė nuo savęs KC Riversą ir gavo velnių nuo „Žalgirio“ veteranų, kai aikštėje kilo susistumdymas.
Jaunuolis siuntė oro bučinius „Žalgirio“ sirgaliams, kurie laidė užgauliojančius šūkius bičiulio Ąžuolo Tubelio adresu.
Jis piktai stūmė Paulių Jankūną, kai „Žalgirio“ kapitonas pavojingai alkūne įvažiavo jam į kaklą.
„Jis naglas, kaip jaunas“, – prie teisėjų prisegti mikrofonai užfiksavo Dariaus Maskoliūno pastabą arbitrui Tomui Jasevičiui.
M.Blaževičius juokiasi prisiminęs tas karštas rungtynes su principiniais varžovais, po kurių jis tapo aršiausių „Žalgirio“ sirgalių taikiniu. Nors jis pritaria skambiems D.Maskoliūno žodžiams.
„Tiesiog niekada nenorėjau niekam nusileisti, – pasakoja vilnietis. – Turėjau tokį mentalitetą nuo mažens. Tėtis vis kartodavo: „niekam nenusileisk.“.“
Marekas prisimena savo pirmąjį trenerį Paulių Budėną, kuriam imponavo griežtesnė treniravimo filosofija. Jaunuolis pripažįsta, kad kai buvo mažas, buvo minkštesnio charakterio, tačiau tos griežtos pamokos jam labai padėjo užsiauginti skūrą.
„Aš visada buvau toks griežtesnis treneris, – 15min pasakoja P.Budėnas. – Pas mane treniruotėje turi būti tvarka tokia, kokia yra, ir viskas. O ne Mareko ar dar kažkieno tvarka. Daug rėkdavau, daug reikalaudavau, bet jis prisitaikė.“
Pirmasis Mareko treneris puikiai atsimena dieną, kai krepšininko tėveliai jį pirmą kartą atvedė į treniruotę antroje klasėje. Tai buvo rūpestingi tėvai, kurie į sūnų suinvestavo daug pinigų, laiko ir energijos.
Tada P.Budėnas dar dirbo Sostinės krepšinio mokykloje (SKM). Abu tėveliai buvo aukštaūgiai – 190 cm, gal net dar aukštesni. Aukštas buvo ir pats Marekas.
Tačiau jis darė tuos pačius pratimus kaip ir visi kiti. Buvo techniškas, paklusnus, darbštus, vėlyvesnio brendimo, bet imlus.
„Jis padarys viską nuo A iki Z. Iš tikrųjų, sakyčiau, kiekvieno trenerio svajonė, – pasakojo P.Budėnas, dabar dirbantis Vilniaus krepšinio mokykloje (VKM). – Marekas gal vizualiai gali pasirodyti minkštas, bet viduje jis tiesiog dega.“
Dabar Mareko Blaževičiaus nepastumdysi net ir pavojingiausioje priešo teritorijoje. Jis atstatęs krūtinę visada pastovės už save.
„Tiesiog dabar toks mano mentalitetas – aš tau nenusileisiu. Jeigu nori man įmesti, tai nebent per šiurkščią baudą. Man tai padeda judėti į priekį“, – paaiškino M.Blaževičius.
Marekas prisimena, kad net vienuoliktos klasės anglų pamokose per improvizuotus debatus jis iki pakelto balso gindavo savo poziciją kalbėdamas robotizacijos įtakai žmonių darbo vietoms temomis.
„Netgi tada būdavo, kad aš tau įrodysiu, nenusileisiu. Nuo mažens nemokėjau pralaimėti. Gan sunkiai priimu nesėkmes“, – pripažįsta M.Blaževičius.
Mareko bendražygiai „Ryto“ komandoje pripažįsta – jis tikrai „naglas“. Bet sveikai „naglas“ – krepšinyje tai komplimentas.
Marekas nori laimėti ne tik debatus anglų kalbos pamokoje, bet ir kiekvieną žaidimą treniruotėje. Dėl to jis kartais pasikarščiavęs kažkur numuš kamuolį, nepaduos jo. Bet jis žūtbūt turi išeiti kaip laimėtojas.
Kaip jaunas ir naglas Marekas gauna strėlių Lietuvos krepšinio lygos arenose.
Jis jau sulaukė reakcijos į savo spektaklį „Žalgirio“ arenoje. Lygos senbuviams, veteranams, kitų komandos lyderiams reikėjo nuraminti jaunąją „Ryto“ žiežirbą ir parodyti, kas čia bosas.
„Taip, jau tikrai sulaukiau pasipriešinimo. Mūsų gerbiamas Paulius Jankūnas... – šyptelėjo M.Blaževičius. – Jau per kitas rungtynes gavau atgal. Jis visada išlaukia savo momento (šypsosi.). Bet tokioje vietoje, kur tu net nesitiki.
Jis yra žmogus, kuris žino, kada reikia kokią alkūnę pakišti, kada kokią koją. Bet tai įspūdingas žaidėjas. Jis tuo savo charakteriu ir susikūrė tokią įspūdingą karjerą.
Aš jam dėl to neturiu ko priekaištauti. Už aikštės ribų jam visa pagarba. Bet aikštėje kiekvienas kovoja už savo – laimėtojas tik vienas.“
Reakcijos jaunuolis sulaukė ne tik krepšinio aikštėje.
Jo socialinių tinklų anketas užplūdo žinutės su grasinimais. Neapykantos persmelkti sakiniai iš pradžių stebino jauną žaidėją, bet dabar jis viską skaito su šypsena.
„Tiesiog visi kartu iš jų pasijuokiame ir važiuojam toliau. Būna tikrai juokingų žinučių. Jeigu kas norėsite parašyti, žinokit, kad būsite išjuokti rūbinėje. Pirmyn“, – šypsosi M.Blaževičius.
Centras prisimena, kad didžiausia neapykantos banga jį užplūdo po svarbių jaunimo Eurolygos rungtynių Belgrade. M.Blaževičius pelnė 8 taškus, atkovojo 6 kamuolius ir atliko 6 rezultatyvius perdavimus, o „Ryto“ jaunimas nubloškė Belgrado „Mega Bemax“ 103:65.
Sykį, kai įmetė į varžovų krepšį, Marekas atsisuko į varžovų suolą ir leptelėjo: „Per lengva“. Iškart po rungtynių Marekas gavo maždaug 20 serbų žinučių su grasinimais nužudyti.
Jam kartais juokinga, kai net ir garbingo amžiaus žmones rašinėja tokias nesąmones. Bet visa neapykantos banga jį tik užkuria. Marekas net pripažįsta, kad jo žaidimui dar didesnį impulsą duoda rungtynės pilnoje varžovų arenoje.
„Dabar tai eilinė diena darbe. Tuo labiau, žaidžiant „Ryte“. Čia tokių žinučių gausi daug. Tai nėra mylimas Lietuvos klubas“, – surimtėja M.Blaževičius.
Superinis miestas
Marekas Blaževičius gimė ir augo Vilniuje. Jam tai pats šauniausias miestas.
Jis dievina vakarinius pasivaikščiojimus Senamiestyje. Parkus Vilniuje ir šalia jo, daugybę gražiausių vietovių, visokiausių ežerų, kurių čia sočiai aplink sostinę.
Nuo japoniškos iki argentinietiškos virtuvės. Nuo įvairiausio stiliaus skonio ir įvairiausio požiūrio žmonių. Įvairiausių tautų žmonių ir užsieniečių. Indų, brazilų ar afrikiečių, kurie kartais sustabdo gatvėje ir klausia, ar tu kartais nežaidi krepšinio.
„Žmonės čia labai laisvi ir man tai labai patinka. Vilniuje labai daug pozityvo ir geros energijos. Turime daug švenčių, miestas šviesus, labai gražus. Man tai superinis miestas, – kartoja M.Blaževičius. – Ko jame trūksta, tai nebent labai geros krepšinio komandos. Ir tai būtų tobulas miestas.“
Daug „Ryto“ sirgalių augo su Arvydo Macijausko, Roberto Javtoko, Andriaus Giedraičio, Ramūno Šiškausko, Andriaus Šležo, Roberto Štelmaherio, Simo Jasaičio, Chucko Eidsono, Stepono Babrausko, Mindaugo Lukauskio, Matthew Nielseno, Marijono Petravičiaus ir kitų legendinių rytiečių pergalėmis.
Penki LKL čempionų titulai, du Europos taurės trofėjai, penkios Lietuvos taurės, trys BBL titulai... Pastarąjį dešimtmetį apdulkėjusią „Ryto“ trofėjų lentyną papildė tik dvi KMT taurės, bet Vilnius anksčiau regėjo daug įspūdingų pergalių.
Bet Marekas buvo per mažas, kad pamatytų visą tą gražiausią klubo istorijos puslapį.
Pirmasis „Ryto“ prisiminimas jam siejasi su 2013-2014 m. sezono startu, kai pirmosiose Eurolygos rungtynėse Renaldas Seibutis po pratęsimo įmetė pergalingą metimą į Atėnų „Panathinaikos“ krepšį 84:83.
„Tada žaidėm Eurolygoje, prieš „Panathinaikos“ – „Siemens“ arenoje. Seibutis po driblingo paleido metimą nuo maždaug baudų metimo linijos. Tas metimas buvo fenomenas. Kitą dieną treniruotėje visi bandėme jį atkartoti“, – lyg R.Seibutis būtų pataikęs tą metimą vakar, pasakoja M.Blaževičius.
Tai buvo pirmos „Ryto“ rungtynės, kurias Marekas gyvai pamatė tribūnose. Jam tada buvo 12 metų.
Kai tik pačiam pradėjo sektis geriau žaisti krepšinį, Marekas ėmė dar daugiau domėtis žaidimu. Nugirsdavęs draugų pokalbius apie nežinomus žaidėjus ir nepažįstamas komandas, berniukas puolė ieškoti informacijos.
Jis dar dabar atsimena tą pirmąjį savo nusipirktą žurnalą, kuriame buvo surašyti „Žalgirio“ ir „Ryto“ žaidėjų pomėgiai, savybės.
„Tai buvo geriausia mano kelių litų investicija“, – dabar juokiasi M.Blaževičius.
Kadaise su didžiuliu susižavėjimu stebėjęs savo Vilniaus krepšinio herojus, dabar pats 18-metis vidurio puolėjas virsta viena didžiausių „Ryto“ komandos vilčių.
Su juo, Deividu Sirvydžiu, Ąžuolu Tubeliu ir Augustu Marčiulioniu sostinės krepšinio mėgėjai viliasi vėl sugrįžti į tuos pergalingus laikus.
Šie jaunuoliai, kaip ir Vilniaus jau pamilti senbuviai kaip Eimantas Bendžius ar Arnas Butkevičius, kiti jauni krepšininkai, galėtų versti naują puslapį apdulkėjusiuose „Ryto“ istorijos metraščiuose.
Tačiau tas šviesaus Vilniaus krepšinio ateities miražas gali ir telikti iliuzija. „Ryto“ vadovai turėtų daug ką pakeisti ir daug ką įrodyti, kad įgytų talentingų jaunuolių pasitikėjimą savo svarbiausius augimo metus patikėti šiai organizacijai.
D.Sirvydis jau pakeliui į NBA, o Ą.Tubelis bei A.Marčiulionis labai domisi galimybe netolimoje ateityje išbandyti jėgas NCAA.
Pats M.Blaževičius iki liepos mėnesio turi nuspręsti, ką daryti su savo dar metus galiojančiu kontraktu su „Rytu“. Jo sutartyje numatyta galimybė nusitraukti įsipareigojimus ir persikelti į kitą komandą.
Nors augo stebėdamas „Ryto“ žaidimą ir dabar atstovauja savo superinio miesto klubui, jis nėra tikras, ar tai nėra paskutiniai jo mėnesiai Vilniuje.
Vaikščiodamas savo mylimo miesto gatvėmis jis supranta, kad netrukus čia jo greitai niekas nebelaikys.
„Esu pasiruošęs kažkur išvažiuoti, jei man ten bus geriau, – atvirauja M.Blaževičius. – Čia, Vilniuje, palikčiau savo jausmus, bet žinočiau, kad bet kada galėsiu čia sugrįžti.“
Kas šiuo metu būtų geriausia jaunam „Ryto“ vidurio puolėjui?
„Stabilumas ir aiškumas klube, žaidimo laikas ir trenerio noras mane matyti komandoje. Man tai trys svarbiausi dalykai“, – tikina M.Blaževičius, akivaizdu, neabejingas tam, kas pastaraisiais metais vyko sostinės klubo organizacijoje.
Akivaizdu, M.Blaževičiui dabar skaudu kalbėti apie savo mylimos komandos situaciją. Būtent dėl to pirmo punkto jo trijų svarbiausių išvardytų dalykų sąraše, jam dabar neramu labiausiai.
„Taip, tas punktas kliūva. Dėl trenerio dar irgi neaišku. Jeigu liktų Dainius Adomaitis, būtų super, nes jis mane pažįsta, aš gerai žinau jo reikalavimus. Jeigu ateitų naujas treneris, tai tada kiltų labai daug naujų klausimų, – savo situaciją analizavo M.Blaževičius. – Kol kas iš tikro nieko nežinau, kas čia bus, ir iš dalies liūdna. Bet reikia laukti. Tikėkimės, bus prošvaisčių.“
Marekas Blaževičius davė interviu iškart po pirmojo dvyliktos klasės brandos egzamino. Tai buvo lietuvių kalbos įskaita.
9 val. 40 min. ryto jis prisijungė prie kompiuterio transliacijai nuotoliniu būdu. 18-metis prisistatė, kad yra iš Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazijos ir pradėjo egzaminą.
M.Blaževičius graužiasi, kad užsikirto ties posakiu „daugiatūkstantinė minia“. Bet abiturientas tikisi dešimtuko.
Marekas – geras mokinys. Turėjo šiek tiek problemų su mokytojais vienuoliktoje klasėje, bet kai šie suprato, kad jaunuolis siekia aukštumų krepšinyje ir nespjauna į mokslus, padėjo jam viską suderinti.
Jau mokslo metų pradžioje Marekas galėjo susigalvoti temą, kurią norėtų pristatyti egzamino vertintojams. Jis pasirinko Justino Marcinkevičiaus ir Vinco Kudirkos biografijas bei kaip tinkamos asmenybės gali teigiamai veikti žmonių gyvenimus.
Vilnietį įkvėpė J.Marcinkevičius ir V.Kudirkos atsidavimas Lietuvai, kaip jie įkvėpė paprastus žmones sukilti, atgauti nepriklausomybę ir nepalūžti.
„Apie Kudirkos svarbą Lietuvai tai net nėrą ką kalbėti – jis kaip literatūros GOAT“, – pasakodamas apie Lietuvos herojus, nuo krepšinio terminų nepabėga M.Blaževičius (GOAT – dažniausiai vadinamas geriausias visų laikų savo srities specialistas, pavyzdžiui, Michaelas Jordanas krepšinyje. – aut.).
Tuo tarpu J.Marcinkevičius jam įstrigo dėl savo kūrinio apie kunigaikštį, kai jam valdant Lietuvą, jis prie pilies pasodino medį ir žiūrėjo, kaip šis auga, galvodamas, kad tai Lietuva.
Panašiai mes, Lietuvos krepšinio fanatikai, dabar stebime M.Blaževičių ir kitus jaunus perspektyvius šalies žaidėjus. Nes tai jie yra mūsų Lietuvos krepšinio ateitis.
