2006-ieji metai Mantui Kalniečiui įstrigs visam gyvenimui.
Pirmiausia jis sulaukė Antano Sireikos kvietimo į pagrindinę Kauno „Žalgirio“ komandą, o po pusmečio – ir į pasaulio čempionatą, kadangi poilsio vasarą pasiėmė pagrindinis rinktinės dirigentas Šarūnas Jasikevičius.
Nacionalinė vyrų komanda Japonijoje neperžengė ketvirtfinalio barjero, tačiau per pusmetį M.Kalnietis nuo perspektyvaus, bet mažai kam žinomo NKL krepšininko tapo ryškiausiu jaunuoju krepšininku šalyje.
Š.Jasikevičiui sugrįžus į rinktinę, M.Kalnietis į pagrindinį Ramūno Butauto diriguojamos komandos dvyliktuką neprasimušė dvi vasaras paeiliui, galiausiai vėl kvietimo sulaukęs 2009-aisiais.
Turnyras Lenkijoje įvardijamas kaip tragedija, bet po metų – istorinis rezultatas pasaulio čempionate Turkijoje. Šis čempionatas Kalnui tapo tramplinu į Lietuvos krepšinio metraščius. Nepakeičiamu įžaidėju virtęs kaunietis tapo neatsiejama dviejų sidabrinių žygių Europos čempionatuose dalimi bei vienu geriausių rinktinės krepšininku istorijoje.
„Reikia pripažinti, jog Mantas buvo vienas geriausių Lietuvos rinktinės žaidėjų – visada užsivedęs ir visada norėdavęs žaisti. Rinktinės siela. Jis turėjo tikrai gerą karjerą, daug davė rinktinei ir Lietuvai, stipriai prisidėjo prie pergalių. Vienas geriausių rinktinės žaidėjų, – 15min laidoje PIKENROLAS kalbėjo Linas Kleiza. – Mes kartu pradėjome žaisti rinktinėje 2006-aisiais metais žymiajame pasaulio čempionate Japonijoje (šypteli). Po to čempionato tikrai negalvojau, jog Mantas tiek metų žais rinktinėje. Tikrai įspūdinga karjera. Lietuva už tokį atsidavimą turėtų padėkoti.“
Nuo pirmojo Lietuvos rinktinės marškinėlių užsivilkimo iki paskutinio – 15 metų. Pagal šį pasiekimą M.Kalnietis šalies istorijoje dalijasi pirmąja vieta su Šarūnu Jasikevičiumi ir Kšištofu Lavrinovičiumi.
Per šį laikotarpį M.Kalnietis sužaidė dešimtyje turnyrų (3 vieta istorijoje), ant parketo išbėgo 95 mačų (4 vieta), pelnė 950 taškų (6 vieta) ir atliko 484 rezultatyvius perdavimus (1 vieta).
Ilgainiui įžaidėjas įtvirtino save kaip centrine rinktinės figūra, nepakeičiamu krepšininku, kuris rungtyniaudavo daugiausiai bei sulaukdavo didžiausio vyriausiojo trenerio pasitikėjimo.
„Ir dėl to, jog rinktinėje buvo įžaidėjų deficitas, ir dėl spaudimo, jog rinktinė visada privalo laimėti viską. Mantas visada turėdavo daug žaidybinio laiko, nes už jo nebūdavo kito įžaidėjo. Jis visada gaudavo savo 35 minutes ir turėdavo pakankamai laiko įeiti į formą. Visi mes jį žinojome ir klausydavome, todėl jam būdavo žymiai lengviau rinktinėje nei klube“, – PIKENROLO laidoje kalbėjo kitas M.Kalniečio buvęs bendražygis rinktinėje ir Kauno „Žalgirio“ ekipoje Jonas Mačiulis.
Komandos draugų pagarbą ir pasitikėjimą dėl atsidavimo ir natūralios lyderystės užsitarnavęs M.Kalnietis 2017-aisiais metais, kai karjerą nacionalinėje komandoje užbaigė Robertas Javtokas, buvo paskirtas šalies rinktinės kapitonu.
„Yra žmonės, kurie natūraliai sutverti būti kapitonais. Mano geriausias matytas kapitonas – Robis. Šis vaidmuo jam buvo labai natūralus. Didžiulis pasiaukojimas – žaisdavo ir sveikas, ir traumuotas, ir išsuktomis kojomis, ir skilusiais kaulais. Geriausias kapitonas! Logiška, kad dabar po M.Kalniečio atėjo Jono Valančiūno eilė, nes tai yra vyriausias, daugiausiai patirties ir titulų turintis žaidėjas“, – sakė L.Kleiza.
„Kapitonas, kaip buvo su Mantu ar Robiu, turi aikštelėje rodyti pavyzdį savo darbu, o ne tik kalbomis. Skauda ar neskauda, sveikas ar traumuotis, Robis eidavo į aikštę sukandęs dantis ir rodydavo pavyzdį kitiems, o paskui jį eidavo likę žaidėjai. Negali apsimetinėti, kai matai, jog žmogus aria išsuktomis čiurnomis. Taip pat buvo ir su Mantu. Dabar reikės Jonui perimti šį vaidmenį ir daryti tą patį“, – teigė J.Mačiulis.
Apie karjeros rinktinėje Mantas Kalnietis pranešė neįprastu metu – viduryje klubinio sezono. Į Kauno „Žalgirį“ po penkerių metų sugrįžusį ir dvejų metų sutartį sudariusį atakų generolą vis stabdo čiurnos problemos, atsiradusios dar praėjusio sezono Krasnodaro „Lokomotiv“ ekipoje pabaigoje.
„Mane nustebino, kad jis karjerą pabaigė dabar. Būtų normalu atsisveikinti po olimpinės atrankos, o jeigu tęsi, tai tęsi iki kito čempionato“, – stebėjosi J.Mačiulis.
„Aš irgi šito nesupratau. Galima ir jį suprasti – sunkus sezonas, trauma... Tikrai daug jėgų reikalaujantis sezonas. Matyt, jog atsirado daug klausimų pačiam. Po tokio sezono dar žaisti vasarą... Turbūt reiktų karjerą ir išvis baigti. Nežinau, kokie jo planai toliau, – sakė L.Kleiza. – Bet Mantą ateityje tikrai įsivaizduoju treneriu.“
„Man labiausiai įsiminė Manto dainų popuri rūbinėje. Kartais nelabai patikdavo, bet vis tiek klausydavome“, – juokdamasis prisiminimais dalijosi J.Mačiulis.
Manto Kalniečio šlageriai rinktinės rūbinėje nebeskambės. O ir senoji karta jau baigia pasitraukti. Labiausiai patyrusiais dabartiniais vedliais tapo Mindaugas Kuzminskas ir Jonas Valančiūnas.
„Atėjo laikas kartų kaitai. Tas pats buvo ir prieš 2010-uosius metus, kai iš mūsų niekas nieko nesitikėjo. Buvo jauna ir alkana rinktinė. Šios rinktinės jauna vadinti neišeina, yra patyrusių žaidėjų, kaip Jonas Valančiūnas, bet atėjo ir šios kartos eilė ką nors laimėti. Dabar jie žais be mūsų kartos atstovų, kai karjerą baigė ir Mantas. Jis buvo paskutinis žmogus, – kalbėjo L.Kleiza. – Dabartinė rinktinės karta, kuri buvo labai perspektyvi, turi kažką pati laimėti bei įrodyti save vyrų rinktinėje. Manau, kad ši rinktinė gali būti labai gera.“
„Jau sakiau, kad ši rinktinė laimės medalius Europos čempionate. Ir dabar tą patį dar kartą pakartoju“, – pridėjo J.Mačiulis.