Kapitono raištis M.Kalnietį įpareigoja sutelkti komandą ir palaikyti gerą ryšį tarp žaidėjų ir trenerių, bet į tas pareigas neįeina teisėjo darbas.
Tad nacionalinės komandos senbuvis nesiruošia taukštelti plaktuku per stalą ir konstatuoti, kas kaltas įsikarščiavusiame D.Motiejūno ir D.Adomaičio konflikte.
Tačiau M.Kalnietis supranta, kad tai jau nebe tik krepšininko ir trenerio reikalas. Kol Lietuvos krepšinio galvos sukištos smėlyje, kapitonas nusprendė pasisakyti.
Tai neeilinio talento žmogus ir tokie Lietuvoje nesimėto. Bet yra tos ribos, kai turi aukotis ir komanda yra svarbiau nei vienas talentingiausių žaidėjų.
Pirmą kartą taip skambiai kapitonas įsikišo prieš 2017-ųjų Europos krepšinio čempionatą, kai į žiniasklaidą nutekėjo informacija apie įtemptą nacionalinės komandos susirinkimą, kurio pagrindinė tema sukosi apie Donatą Motiejūną ir jo neįsipaišymą į bendrą rinktinės paveikslą.
M.Kalnietis patvirtino, kad turėjo aštresnį ir piktesnį pokalbį su D.Motiejūnu, tačiau pabrėžė, jog po jo tarp judviejų neliko jokių nuoskaudų. Anaiptol, M.Kalniečiui pasirodė, jog tas susirinkimas pakeitė D.Motiejūną į gerąją pusę.
Tačiau kai nusileido liūdna Europos krepšinio čempionato uždanga, visiems palikusi įvairiausių nuoskaudų, vėliau D.Adomaičio ir D.Motiejūno istorijoje pritrūko aiškios SMS žinutės.
Vyrų nesutarimai staiga tapo visuomenės reikalu ir savotišku realybės šou, kuriame reikia pasirinkti vieną teisingą pusę.
M.Kalnietis interviu 24sek pabandė pateikti komandos narių konfliktą per kapitono prizmę.
– Mantai, kaip rinktinės žaidėjai vertina tai, kas vyksta tarp Dainiaus Adomaičio ir Donato Motiejūno? – 24sek paklausė D.Motiejūno.
– Pirmiausia reikia pabrėžti, kad žaidėjus renkasi treneris. Jis atsakingas už galutinį rezultatą ir prisiima didžiausią atsakomybę.
Žaidėjų nuomonė nėra tokia, kad Motiejūnas mums yra kažkoks blogis ar kažkas panašaus. Visi puikiai supranta, kad Donatas yra vienas talentingiausių Lietuvos krepšininkų. Bet norisi, kad savo energiją ir talentą jis nukreiptų teisinga linkme.
Toks ir būtų žaidėjų prašymas: ar jis gali susiimti ir susitvarkyti bei dirbti dėl to paties tikslo – vardan tos Lietuvos.
– Kas blogai su Donatu Motiejūnu?
– Negaliu sakyti, kad blogai. Kiekvienas žmogus yra skirtingo charakterio ir kiekvienas turime savų niuansų. Tiesiog kartais tie dalykai išplaukia, bet kad ir kaip būtų sunku, negali savęs iškelti aukščiau komandos. O kartais taip pasitaikydavo.
Jau nebe paslaptis, kad prieš 2017-ųjų Europos čempionatą rinktinėje turėjome susirinkimą. Kaip kapitonas, turėjau Donatui priekaištų. Rinktinėje dar niekada nesame priekaištavę dėl žaidimo. Niekada nepriekaištaujame, jeigu kažkuris nesužaidžia vieno ar kito čempionato. Dėl to nėra jokių problemų. Problema, kai žaidėjai pradeda elgtis ne taip, kaip pridera rinktinėje.
Su mažomis pertraukomis rinktinėje žaidžiu jau 15 metų. Esu žaidęs ir su tokiais žaidėjais kaip, pavyzdžiui, Mindaugas Žukauskas, Šarūnas Jasikevičius, Rimantas Kaukėnas, turbūt mano geriausiu kapitonu Robertu Javtoku. Ir tie žmonės daugiau mažiau sustatė rinktinės vertybių ir principų pamatą. Mes tą visada supratome ir stengėmės laikytis tos krypties.
Dėl Donato talento viskas akivaizdu – čia net nėra jokios kalbos. Jis mums yra labai svarbus žaidėjas. Bet yra tas vienas dalykas.
– O kokiose situacijose išlenda Donato problemos dėl rinktinės vertybių?
– Pirma, turiu geru žodžiu atsiliepti apie Donato darbo etiką. Ji turbūt viena geriausių rinktinėje. Nėra kalbos – man turbūt pačiam toli gražu iki tokios.
Bet kai jam kažkas nepasiseka ar kažką, nereikia savo kūno kalba ar komentarais kažko rodyti. Nenoriu leistis į detales, nes tai jau vidiniai dalykai. Bet mums reikia atsidavimo vienam tikslui. Mūsų netenkina, kai tai tampa trukdžiu bendram rezultatui.
– Jeigu asmeniškai kalbėjote su Donatu apie jo problemas – tiek komandos susirinkime prieš čempionatą, tiek galbūt privačiuose pokalbiuose, kodėl jis vis tiek neprisitaikė dėl bendro rinktinės tikslo?
– Sunku pasakyti. Nenoriu būti teisėjas ir vertinti, kaip jam atrodo. Juk yra visokiausių žmonių. Kiekvienas norime būti svarbiausiu, gražiausiu ir matomiausiu, bet yra taip, kaip yra.
Dažniausiai tie žmonės atvažiuoja į rinktinę ir supranta, kad turi paslinkti ego į antrą planą, kad būtų gerai visai komandai. Donatui tai ne visada pavykdavo. Manau, čia yra pagrindinė bėda.
O ką jis galvoja, aš nežinau – neįlįsi į galvą.
Jeigu norisi parodyti, kad nori atstovauti rinktinei, nemėtai marškinėlių per langą komandos, kurią treniruoja rinktinės treneris.
– Ar tas rimtas pokalbis prieš čempionatą buvo vienintelis įtemptas nutikimas su Donatu Motiejūnu?
– Jis turėjo tų problemėlių jau nuo labai seniai, tad tai nebuvo kažkoks pirmas ar vienintelis įvykis. Viskas tiesiog dėjosi, dėjosi ir susidėjo į vieną krūvą.
Bet aš tikrai nesiruošiu teisti Donato. Pavyzdžiui, dėl to susirašinėjimo su treneriu skandalo. Negaliu komentuoti, ko nežinau. Bet aš ir visa komanda ne vieną vasarą esame gyvenę kartu ir žinome, kaip ten būna.
Talentas nėra svarbiausias dalykas. Tas pats Šaras – žmogus, kuris Lietuvoje dabar galėtų tapti prezidentu, visada akcentuoja rūbinę ir žaidėjų charakterį.
Dėl Donato talento viskas akivaizdu – čia net nėra jokios kalbos. Jis mums yra labai svarbus žaidėjas. Bet yra tas vienas dalykas.
– Pastarąjį pusmetį didžiausia įtampa tarp D.Adomaičio ir D.Motiejūno atsirado dėl susirašinėjimo skandalo. O ar čempionate tarp trenerio ir žaidėjo buvo kokių nors kibirkščių?
– Nežinau, nemanau. Gal čempionato metu buvo kažkokios nuoskaudos, bet per pasiruošimą viskas buvo tvarkingai ir draugiškai. Atrodė, kad jie visai neblogai sutarė.
Tad man tai net kelia nuostabą. Taip, su Donatu turėjome tą piktesnį ir aštresnį pokalbį, bet jam nejaučiu jokių asmeninių nuoskaudų. Visiškai. Tiesiog vyriškai pasikalbėjome. Man net pasirodė, kad kuriam laikui jis buvo viską supratęs, padarė išvadas ir kažkiek pasikeitė.
Nežinau, kaip su juo bus ateityje – kvies ar nekvies, čia jau spręs treneris. Bet nematau problemų su juo dirbti. Tiesiog kaip rinktinės kapitonas, jaučiu atsakomybę pasakyti, jog Lietuvos rinktinė vadovaujasi svarbiomis vertybėmis ir kartais ne visada talentingiausi žaidėjai gali pritapti.
– Kaip šioje situacijoje galima rasti kompromisą?
– Labai geras klausimas. Turbūt vienai ar kitai pusei būtų sunku perlipti per save. Kita vertus, gal nereikėtų taip elgtis socialiniuose tinkluose.
Aš irgi nesu didžiausias „Ryto“ gerbėjas – man tai nėra smagiausia komanda, bet juk gerbi žmones. Todėl tokie nelabai į temą filmukai nepadeda taikytis.
Jeigu norisi parodyti, kad nori atstovauti rinktinei, nemėtai marškinėlių per langą komandos, kurią treniruoja rinktinės treneris. Tad gal pirmiausia reikėtų eiti ne susitaikymo, o bent jau neheitinimo keliu (juokiasi.). Nes iš trenerio pusės tokių dalykų nematyti.
Nors aš nenoriu palaikyti tik vienos ar kitos pusės, nes ne viską žinau.
Jei mes nebūsime vienas kumštis, mums nėra jokių šansų.
– Tokie konfliktai Lietuvos rinktinėje – tikra retenybė. Atrodo, kad anksčiau nacionalinėje komandoje sutapdavo visi charakteriai. Kaip anksčiau rinktinė tvarkydavosi su aikštingesniais charakteriais ir kodėl problemų kilo dabar?
– Per mano karjerą rinktinėje, nuo 2006-ųjų, buvo gal tik keletas aštresnių charakterių. Pavyzdžiui, Linas Kleiza ir Jonas Mačiulis turi aštresnį charakterį. Mano žmona pasakytų, kad aš irgi ne dovanėlė (šypsosi.). Bet čia natūralu – kiekvienas žmogus turi savų niuansų.
Bet su didžiausia pagarba jiems galiu pasakyti, kad tiek Linas, tiek Mačiulis niekada nestatydavo asmeninių interesų aukščiau komandos. Viskas būdavo vietoje ir laiku – nebuvo kažkokios peržengtos ribos.
– Kokie yra rinktinės žaidėjų santykiai su Donatu Motiejūnu?
– Nežinau, kas ir kiek su juo bendrauja. Jeigu kažkas norės pateikti savo nuomonę apie šią situaciją, tai jau jų reikalas. Tik galiu neįvardinant žmonių pasakyti, kad daugumos žaidėjų nuomonė praktiškai identiška.
Visiems liūdna, kad taip yra. Tai neeilinio talento žmogus ir tokie Lietuvoje nesimėto. Jeigu ieškome žmonių ir siekiame suteikti pilietybę Ignui Brazdeikiui, tai yra signalas, kad mums reikia žmonių. Mums reikia talentų.
Bet yra tos ribos, kai turi aukotis ir komanda yra svarbiau nei vienas talentingiausių žaidėjų. Juk turime aibę pavyzdžių, kai net ir susirenka visos žvaigždės, tų rinktinių rezultatai nėra patys geriausi.
Tai tikrai nereiškia, kad be Donato mes tikrai kažką laimėtume. Gal atvirkščiai. Bet jeigu komandoje yra kažkokie trikdžiai, mes tik iš talento nelaimėsime.
Jei mes nebūsime vienas kumštis, mums nėra jokių šansų. Nuo 2010-ųjų, kai pasikeitė Jasikevičiaus, Macijausko, Šiškausko ir kitų karta, tų talentų rinktinėje tikrai nebėra tiek daug. Viskas, ką esame laimėję, tai vieningumu ir komandiniu krepšiniu. Šitą galiu pasakyti šimtu procentų.
Tikrai norėčiau, kad federacija kažką pasakytų.
– Susidarė įspūdis, kad Donatas nesiklijavo ne tik rinktinės rūbinėje, bet ir aikštėje. Ar jam būdavo sunku įsilieti į komandą ir ant parketo?
– Dėl jo žaidimo neturiu problemų. Kiekvienas mūsų yra turėjęs prastesnių ar visokių atkarpų, tad žaidimo kokybė mane mažiausiai jaudina.
Labiausiai liūdna, jei žmogus praranda apetitą. Kai jeigu jam kažkas nepasiseka ar jei treneris nusprendžia jį pakeisti, savo kūno kalba ar išraiška jis parodo, jog jam gal tai ne visai įdomu, tai yra blogiausia.
Kalbame ne apie krepšinio detales – su jo talentu viskas tikrai išpildoma.
– Ar įsivaizduojate scenarijų, pagal kurį Donatas Motiejūnas žaistų artėjančiame pasaulio čempionate?
– Tai klausimas daugiausia jam pačiam. Mums Donato talentas labai reikalingas, bet, kaip jau minėjau, talentas negarantuoja gero komandinio rezultato.
Mano atsakomybė palaikyti gerą atsakomybę tarp trenerių ir žaidėjų, bet nesu tas žmogus, kuris komplektuoja komandą ir kuris yra atsakingas už galutinį rezultatą. Tai trenerio sprendimas. Kaip jie susitars – ir ar iš viso tarsis, tai čia jau jų reikalas.
Tik noriu pabrėžti, kad su Donatu neturiu jokių problemų. Bus rinktinėje jis ar ne, aš savo darbą darysiu vienodai.
Jeigu reikės ir matysiu, kad tokia komandos pozicija, galėsiu eiti ir į piktumus ar net konfliktą, jei tik to reikės geram komandos rezultatui. Juk mums nereikia gyventi kartu. Bet tos ribos rinktinėje negali būti peržengtos.
– Ar tai yra tik Dainiaus Adomaičio ir Donato Motiejūno reikalas, ar savo žodį galėtų tarti ir Lietuvos krepšinio federacija?
– Tikrai norėčiau, kad federacija kažką pasakytų. Nežinau, kokie federacijos lūkesčiai ir nuomonė, ką jie mąsto ir ką galvoja. Bet norėtųsi, kad rastume geriausią sprendimą ir kad kas nors irgi pareikštų nuomonę.
Nėra taip, kad aš dabar noriu visiškai užstoti trenerį. Bet kai aš jau tiek atgyvenęs ir matęs, dirbęs kartu, man šiek tiek gaila, kad vienam treneriui ant galvos kraunami tokie dalykai.
Nesiimu vertinti – dviejų žmonių konfliktuose niekada nėra vieno švento. Bet kartais susirado įspūdis, kad žmonėms atrodo, jog treneris yra vienas kalčiausias ir niekas kitas.
