2020–2021 metų sezoną tuo metu 34-erių Mantas Kalnietis užbaigė tapdamas naudingiausiu VTB Jungtinės lygos krepšininku, sulaukė gimtojo klubo Kauno „Žalgirio“ dvejų metų kontrakto, bet tai nevirto svajonių sugrįžimu namo.
Ilgamečio rinktinės kapitono taip ir neapleido dar Rusijoje patirta čiurnos trauma, kankinusi jį visą sezoną ir užbaigusi jo karjerą nacionalinėje komandoje, o vasario mėnesį – paguldžiusi ir po chirurgo skalpeliu.
„Kai po rungtynių su „Šiauliais“ mėtėme visi Paulių Jankūną į viršų ir sveikinome, vėliau rūbinėje sėdėjau ir galvojau, ar nebus taip, kad paskutines rungtynes sužaidėme dviese. Man kirbėjo tokios mintys“, – 15min prisipažino Mantas Kalnietis.
Vis dėlto vasarą reabilitacijai paskyręs ir visai dėl karjeros pabaigos rinktinėje nesigailėjęs krepšininkas ramia širdimi stebėjo Kazio Maksvyčio komandos žaidimą Vokietijoje, per tą laiką išsilaižęs visus negalavimus ir pasiruošęs antram po sugrįžimo sezonui „Žalgiryje“, kuris gali būti ir ne paskutinis.
„Dabar esu lėtesnis nei buvau prieš dvejus metus dar prieš traumą, bet nebeturiu jokių šansų tuo teisintis, nes man čiurnos nebeskauda. Yra kaip yra. Koks esu žaidėjas, toks esu. Svarbiausia, kad žaidžiu be pašalinių dirgiklių, – 15min pasakojo M.Kalnietis. – Šansų, kad po sezono baigsiu karjerą, tikrai nemažai. Prieš šį sezoną aš sau keliu du tikslus. Pirmas dalykas – būti sveikam, antras – mėgautis žaidimu. Jei būsiu sveikas ir mėgausiuosi žaidimu, tikrai neabejoju, kad savo vaidmenį atliksiu ir padėsiu pagrindiniams žaidėjams. Jei viskas taip susiklostys, tai kodėl nepratęsus karjeros ir toliau? Bet tikslaus atsakymo šiuo metu tikrai neturiu.“
Pasiruošimo etapą su Kauno „Žalgiriu“, kuris praėjusį sezoną patyrė neregėtą nuopuolį, praėjęs M.Kalnietis pastebėjo vieną kardinalų skirtumą, kuris turėtų komandai atnešti didelę naudą.
„Jausmas dėl komandos neblogas, bet nesinori apie tai kalbėti, nes rugpjūtį ir rugsėjį mes visi labai gražūs ir faini, kol neprasideda rimtos ir oficialios rungtynės, – sakė šilto ir šalto per karjerą matęs M.Kalnietis. – Treniruotės tikrai geros, kovingos, matyti, kad mes turime daugiau atletiškumo ir vyksta didesnė kova. Per treniruotes būna geras mordabojus (muštynės – aut. past.). Galvoju, kad pas visus žaidėjus atsirado fiziškumo gynyboje. Manau, kad mūsų gynyba šįmet bus nepalyginamai geresnė. Apie tai kalbėjo ir treneriai. Puolimo talentu Europos nenustebinsime, bet darbu gynyboje galime kabintis ir duoti kovą.“
15min portale – ilgas ir išsamus pokalbis su Kauno „Žalgirio“ krepšininku Mantu Kalniečiu – apie mintis dėl karjeros pabaigos, išgydytą čiurną, Lietuvos rinktinės pasirodymą Europos čempionate, Kazio Maksvyčio situaciją, Kauno „Žalgirį“ ir kiekvieną šios komandos naujoką.
– Kaip sekėsi stebėti Lietuvos rinktinės žaidimą iš sirgaliaus pozicijos? Ramus ar emocingas žiūrovas esate?
– Aš ramesnis. Beveik visas rungtynes žiūrėjau namuose arba Ispanijoje, kai ten viešėjome su „Žalgiriu“.
Jausmas buvo keistas. Pasiruošimo etape buvo visiškai dzin, nereagavau, bet kažkiek čempionato bijojau. Normalu, kadangi tiek metų rinktinėje žaidžiau. Galvojau, kaip jausiuosi, kai viskas vyks? Bet nieko, žiūrėjau ir tiek.
Ir ačiū Dievui. Labai džiaugiuosi, jog nebuvo taip, kad labai gailėčiausi dėl sprendimo baigti karjerą ar išgyvenčiau. Aš natūraliai tai paleidau ir viskas.
– Ar nemanote, jog kiek pasikarščiavote priimdamas sprendimą baigti karjerą rinktinėje dar žiemą?
– Ne, tikrai ne. Jei būčiau sveikas, galbūt galėčiau kažką padėti, bet norint tęsti karjerą man reikėjo laisvos vasaros ir laiko išsilaižyti žaizdas. Su savo tuometine koja ir dideliu krūviu birželį bei liepos mėnesiais aš tikrai nebūčiau galėjęs padėti.
Manau, kad braukti brūkšnį atėjo labai geras laikas.
– O kaip jums scenarijus metus laiko pailsėti nuo rinktinės, išsilaižyti žaizdas ir 37-erių metų važiuoti į pasaulio čempionatą? Rudy Fernandezas įrodinėjo Europos čempionate, kad toks amžius dar nėra riba žaisti efektyviai ir efektingai.
– Rudy buvo pavyzdys. Bet aš taip jau darau gyvenime, jei visiškai dėl kažko nesu apsisprendęs, garsiai nekalbu. Būtų nerimta, jei praneščiau apie karjeros pabaigą, o tuomet pakeisčiau nuomonę.
Mano kelionė rinktinėje buvo neįtikėtina, kuria visą gyvenimą džiaugsiuosi ir prisiminsiu, bet ji baigėsi. Atgal tikrai nebesigręšiu.
– Kaip manote, ko Lietuvos rinktinei pritrūko iki sėkmingo rezultato Vokietijoje?
– Čempionato metu šia tema nedaviau nė vieno interviu, tai ir dabar apie kalbėti ir spėlioti kažko nesinori. Aš mėgstu komentuoti apie tai, kur pats esu.
Galima padaryti kažkokias bendras išvadas, bet nebūnant komandos viduje ir nežinant daugybės dalykų, susitarimų prieš kiekvienas rungtynes, labai lengva yra nusišnekėti. Aš nesiimu vertinti.
– Kiek sudėtingoje situacijoje šiuo metu yra Kazys Maksvytis? Atrodo, kad krepšinio visuomenė Lietuvoje dalijasi į dvi dalis – vieni kalba apie tęstinumą ir tikėjimą, kiti – nepasiektą rezultatą ir būtinybę prisiimti atsakomybę.
– Į žmogaus galvą neįlįsi. Nors nebuvau treneris, bet aš prisimenu blogus čempionatus ir jausmą po jų. Be abejo, treneriui atsakomybės ir spaudimo yra dar daugiau.
Kaziui labai pravartu dabar yra grįžti į darbus. Užsimiršimo periodas greičiau praeina, kai turi kažkokius tikslus ir važiuoji pirmyn. Nėra nieko blogiau nei sėdėti, liūdėti ir save graužti. Jau kaip yra, taip yra.
– Federacija išreiškė palaikymą, o kokį sprendimą priims pats Kazys?
– Kiekvienas žmogus savo niuansus sprendžia pats, kaip jis mato situaciją. Net neabejoju, kad jis ir savo kaltės įžvelgia. Kiek buvau rinktinėje, visi treneriai buvo adekvatūs ir atsakomybės nesipurtė.
Mano manymu, sveikintina ir labai gerai yra tai, kad Kazys nieko per daug nekomentavo. Jis susigyvens, pagalvos ir nuspręs.
– Ar Jonas Valančiūnas neskambino jums pasibėdavoti, kad jam daugiau niekas kamuolio virš lanko nebeužkabina?
– Tai kad užkabina (šypteli). Stengiausi kartais susirašyti viena kita žinute, bet kai pralaimėjimų daug, nesinorėjo lįsti. Žiūrėjau atsitraukęs ir daviau jiems žaisti. Žinau, kad patarėjų ir taip būna daug.
– Kaip ir paminėjote, dėmesio rinktinei ir patarėjų yra tikrai daug. Rekordinis skaičius žurnalistų čempionate, gausybė laidų, apžvalgų, tekstų... Ar tai sukuria didelį spaudimą komandai, kiek jai pavyksta nuo to atsiriboti bei koncentruotis tik į darbą ir pagrindinį tikslą? Ir ar kritiški žurnalistų žodžiai neužrūstina žaidėjų?
– Viskas priklauso nuo žmonių supratimo. Jei kažkokioje tinklalaidėje išgirstu argumentuotą kritiką, aš priimu tai normaliai. Jei adekvačiai save vertini, supranti, kad kalbama teisingai ar neteisingai, tai nėra dėl ko pykti. Negi turėčiau pykti, kad kažkoks žurnalistas praėjusį sezoną sakė, kad aš netempiu lygio? Taip, galbūt jis nežino kažkokių detalių, bet jis mato žaidimą, vertina ir jam taip atrodo. Tai yra normalu.
Būna, kad pats kažką pasakau ir pagalvoju, ar tai nėra blogai. Bet jei pasako piktai ir nesureaguoji, tai gal ir kitas žmogus turėtų neįsižeisti.
Kalbant apie spaudimą, kai aš žaisdavau, dauguma žaidėjų atsisijodavo, kokias naujienas žiūrėti, ką skaityti. Kai kurie krepšinio naujienų visai neskaitydavo. Jei informacijos daug, tave tai apkrauna, tuomet neskaityk ir tinklalaidžių nežiūrėk. Tikrai galima nuo to atsiriboti.
– Nors nebuvote komandos viduje, bet iš sirgaliaus pozicijos – kokį įspūdį paliko Domanto Sabonio ir Jono Valančiūno duetas aikštelėje? Kiek tikite šio projekto efektyvumu ir gebėjimu pasiekti dideles pergales?
– Sudėtingas klausimas. Būna momentų, kad tai veikia, o kartais atrodo, kad baudos aikštelė yra užkimšta.
Pamenu, kaip buvo 2019-aisiais metais. Jei Edgaras Ulanovas bandydavo centruoti, baudos aikštelėje būdavo išvis ankšta. Šįkart Jonas bandė mesti iš toli, bet būdavo ir abejonių.
Nežinau, atrodo, kad teisybė kažkur per vidurį.
Kita vertus, turint tokias dvi žvaigždes, sudėtinga būtų išlaviruoti jiems žaidžiant tik atskirai. Mūsų pliusas kartais pavirsta į minusą. Situacija labai slidi.
– O kokį įspūdį jums paliko jus pakeitusio įžaidėjo Roko Jokubaičio debiutas?
– Manau, kad pirmas mačas su Slovėnija buvo tiesiog perdegimas, o vėliau, atsižvelgus į Roko amžių ir varžovų pajėgumą, viskas buvo labai solidu.
Jam vos 21-eri metai, kiekvienas čempionatas duoda neįkainojamos patirties. Net neabejoju, kad su tokiu Roko charakteriu kiekvienais metais bus tik geriau ir geriau.
– Ispanijos rinktinė iškovojo titulą, o pagrindiniu kalviu tapo natūralizuotas amerikietis Lorenzo Brownas. Kokie jūsų pamąstymai apie tai?
– Aš visada save laikiau patriotu. Pritariu tam graikų žurnalistui, kuris rašė, kad geriau žaisti su Luku Lekavičiumi ir važiuoti anksčiau namo, negu su L.Brownu ir laimėti titulą. Ši frazė man įstrigo.
Geriau su savais. Taigi yra kaip yra. Prie valstybės vėliavos importinių prekių pirkimas rinktinėje man nesiderina.
– O kaip dėl užsieniečių trenerių rinktinėse?
– Galioja tas pats. Aš nenorėčiau, kad į rinktinę atvažiuotų svetimi žaidėjai ir rūbinėje būtų vartojama ne lietuvių kalba. Man tai nebebūtų rinktinė.
Ignas yra lietuvis, supranta lietuvių kalbą, tad viskas yra gerai. Kiekviena situacija yra skirtinga, reikia žiūrėti individualiai. Bet jei tiesiog nusiperki Lorenzo Browną ar kokį Smithą... Tikrai ne. Jeigu rinktinėje kalbama ne tos šalies kalba, man tai nėra rinktinė.
– Kokios rinktinės ir žaidėjai Europos čempionate paliko didžiausią įspūdį?
– Žinoma, Dončičiaus ir Antetokounmpo pasirodymai buvo nežmoniški. Pamenu, kai prieš kelerius metus mano kolegos Graikijos rinktinėje dviprasmiškai sutiko naujieną, kad Giannis žais. Jie skundėsi, kad žaisti su juo sudėtinga. Tai protingi, daug matę ir aukščiausiame lygyje žaidę žaidėjai. Jiems su Gianniu būdavo sudėtinga.
Rungtynių, kurias Graikija prieš Vokietiją pralaimėjo, nemačiau, nes tuo metu žaidėme patys, bet atrodo, kad Giannis pradėjo Europoje dominuoti taip, kaip ir NBA.
Tie du žingsniai ir perėjimas per pusę aikštelės... Tai atrodo nesuvokiamai. Žingsnių platumas atrodo iš kitos planetos, lyg žiūrėtum „Space Jam“ filmą.
Giannis man paliko didžiausią įspūdį, o geriausias pavyzdys ir didžiausia pagarba keliauja Rudy Fernandezui. Jį gali heitinti kiek nori, bet žmonės, kurie supranta krepšinį, mato dalykus, neužfiksuojamus protokole. Yra neįtikėtina, kaip jis viską ir laiku atlieka.
– Ar Ispanijos triumfas jūsų nesuerzino? Komanda išgyvena kartų kaitą, kitos rinktinės susivežė didžiausias žvaigždes, bet Ispanija ir vėl laimėjo.
– Kaip yra patarlė futbole, kad žaidžia visi, o galiausiai laimi vokiečiai, taip ir krepšinyje finale vėl pamatėme Ispaniją prieš Prancūziją (juokiasi). Ramiai, per aplinkui, atrodo, kad vieni nieko rimto, kiti irgi pusiau geri, bet abi rinktinės vis tiek pasiekė finalą.
Prieš čempionatą tikrai to nebūčiau nuspėjęs.
– Kaip jūsų čiurna atlaikė pasiruošimo sezonui etapą?
– Gerai atlaikė. Tikrai esu patenkintas, kaip viskas vyko. Liepos mėnesio antroje pusėje, po kasdienių pratimų jausdavau, kad viskas neblogai, bet nebuvau visiškai užtikrintas, nes krūviai vasaros metu ir pasiruošimo stovyklose labai stipriai skiriasi. Pasiruošime gavome tikrai stiprų krūvį, o koja tai atlaikė. Labai dėl to džiaugiuosi.
– Kiek čiurna jums trukdė žaisti ir gyventi praėjusį sezoną, apie kokį diskomfortą mes kalbame?
– Gyvenime ji visiškai netrukdė. Ir dabar nėra taip, kad viskas labai fainiai ir gerai. Pėda nesilanksto taip, kaip turėtų ir kaip buvo prieš traumą, bet bėgiojant ir apšylant man čiurnos nebeskauda, o tai yra pagrindinis skirtumas tarp dabartinės mano būsenos ir pernykštės. Diskomfortą ir maudimą jausdavau kiekviename žingsnyje. Šis jausmas krepšinyje ar apskritai sporte galiausiai tau persiduoda į galvą – pradedi priimti blogus sprendimus, galvoji daugiau apie skausmą. Būna toks užburtas ratas.
Dabar esu lėtesnis, nei buvau prieš dvejus metus dar prieš traumą, bet nebeturiu jokių šansų tuo teisintis, nes man čiurnos nebeskauda. Yra kaip yra. Koks esu žaidėjas, toks esu. Svarbiausia, kad žaidžiu be pašalinių dirgiklių.
– Ar praėjusio sezono pabaigoje buvote tikras, jog tęsite karjerą?
– Tikrai nebuvau ramus, kad tęsiu karjerą. Nenorėjau tokiu būdu visko užbaigti, ypač po tokio sėkmingo sezono Rusijoje situacija apsivertė 180 laipsnių kampu. Tikrai nežaidžiau taip, kaip galėjau, o tam buvo tam tikrų priežasčių, kodėl taip atsitiko.
Mintis apie galimą karjeros pabaigą galvoje kirbėjo. Kai po rungtynių su „Šiauliais“ mėtėme visi Paulių Jankūną į viršų ir sveikinome. Vėliau rūbinėje sėdėjau ir galvojau, ar nebus taip, kad paskutines rungtynes sužaidėme dviese. Tokių minčių buvo.
Bet labai greitai po sezono pradėjau reabilitaciją, visą vasarą ją tęsiau, o liepos pabaigoje prasidėjo šviesesnės dienos, kai bėgiojau, kažką dariau ir jaučiau, kad situacija pagerėjo.
– Paminėjote Paulių Jankūną. Ar nekelia šypsenos matant gerą bičiulį, kuris neseniai baigė ilgametę karjerą, dirbantį biure prie kompiuterio?
– Na, prie kompiuterio aš jo visiškai nematau, nes į biurą nevaikštau, bet Paulius ateina pas mus. Žinoma, būna keistų momentų. Mes savaitę praleidome Ispanijoje, kur po treniruočių visi suėjome į krūvą ir sudėjome rankas. Ten paprašiau Pauliaus, kad nešauktų „mes už „Žalgirį“ (juokiasi). Kažkiek keista, bet mūsų santykiai visiškai nepasikeitė. Jis turi naujų tikslų, mokosi... Jis vis dar yra Paulius Jankūnas, bet didžiulis pliusas tas, kad jis supranta esantis naujokas naujoje sferoje ir viską graužia nuo pradžiamokslio.
– Ar praėjusį sezoną, kuris buvo toks sudėtingas ir jums asmeniškai, ir komandai, nebuvo kilę minčių, kad galbūt nereikėjo grįžti į Kauno „Žalgirį“, o gal priimti Krasnodaro „Lokomotiv“ pasiūlymą ar keltis dar kitur?
– Kad neliksiu Rusijoje, buvo viskas aišku 100 proc. Ten buvo visos galimybės likti, bet jau po sezono pasakiau, kad atskirai nuo šeimos aš nebegyvensiu ir mes važiuosime kažkur kartu.
Kai atsirado „Žalgirio“ variantas, abejonių per daug nebuvo. Norėjosi stabilumo ir būti namuose visiems kartu.
Tikrai nesigailėjau ir nesigailiu grįžęs į „Žalgirį“. Man bet kur kitur būtų buvę labai sunku. Aš čia turėjau priežiūrą, turėjau gydytojus ir „Žalgiryje“, ir rinktinėje. Aš turėjau visą pagalbą ir operaciją. Jei būčiau legionierius, man būtų buvę dar sunkiau.
– Kiek šansų, jog šis sezonas jums bus paskutinis karjeroje?
– Šansų nemažai. Aš dar neapsisprendęs ir neturiu tikslaus atsakymo. Prieš šį sezoną aš sau keliu du tikslus. Pirmas dalykas – būti sveikam, antras – mėgautis žaidimu. Jei būsiu sveikas ir mėgausiuosi žaidimu, tikrai neabejoju, kad savo vaidmenį atliksiu ir padėsiu pagrindiniams žaidėjams.
Jei taip susiklostys, tai kodėl nepratęsus karjeros ir toliau?
Bet šiuo metu atsakymo neturiu – gali būti ir taip, ir taip.
– Kokį vaizdą apie šiuometinį Kauno „Žalgirį“ susidarėte per pasiruošimo etapą?
– Jausmas neblogas, bet nesinori apie tai kalbėti, nes rugpjūtį ir rugsėjį mes visi labai gražūs ir faini, kol neprasideda rimtos ir oficialios rungtynės.
Treniruotės tikrai geros, kovingos, matyti, kad mes turime daugiau atletiškumo ir vyksta didesnė kova. Per treniruotes būna geras mordabojus (muštynės – aut. past.). Galvoju, kad pas visus žaidėjus atsirado fiziškumo gynyboje. Manau, kad mūsų gynyba šįmet bus nepalyginamai geresnė. Apie tai kalbėjo ir treneriai. Puolimo talentu Europos nenustebinsime, bet darbu gynyboje galime kabintis ir duoti kovą.
– Lyginant su praėjusiu sezonu, Kauno „Žalgiris“ turi aštuonis naujokus. Apžvelkime trumpai kiekvieną jų, pradėdami nuo Keenano Evanso. Kuo jis ypatingas?
– Jis turi potencialo būti mūsų lyderiu. Keenanas per pirmąsias dienas buvo ramesnis, uždaresnis, tai normalu, kai ateina žmogus į naują kolektyvą. Juk nepradėsi iškart rėkauti. Bet po truputį jis įsivažiuoja, įmeta vieną kitą bajerį, kalbamės vis daugiau. Atsiranda komandinis ryšys.
Keenanas stiprus ne tik puolime. Kai nori, jis gali puikiai spausti kamuolį, aktyviai gintis. Pradžioje trūko agresyvumo, bet Malagoje ar Madride jis įjungė aukštesnę pavarą. Taigi tas agresyvumas duoda vaisių.
– Dovydas Giedraitis vis dar atlieka reabilitaciją ir žaisti negali. Ką spėjote suprasti apie jį?
– Jis dirba su Sigitu Kavaliausku. Sunku kažką pasakyti dar, nes per savaitę persimetame sakiniu ar dviem, kadangi su mumis Dovis dar nedalyvauja.
Iš praėjusio sezono pusfinalio serijos su Panevėžio „Lietkabeliu“ man įsiminė du dalykai – spaudimas ir Luko dusinimas per visą aikštelę, kuomet Lukas turėjo reikalų organizuojant žaidimą, antra – aš matęs Dovio tėtį, o dabar matau sūnų, tai jis tikrai turi tą sulėtintą dvižingsnį. Genuose tai tikrai išlikę.
– Ar Ignas Brazdeikis pateisino jūsų keltus lūkesčius Europos čempionate?
– Aš visada buvau skeptiškas dėl iš Amerikos grįžusių žaidėjų. Daug NBA nežiūrėjau, tad turiu nukelti kepurę ir pripažinti, kad nesitikėjau, jog Ignas duos tiek, kiek davė Europos čempionate.
Ir dabar per kelias treniruotes „Žalgiryje“ matyti geras vaizdas. Kalbėjau su Pauliumi Jankūnu, kad pasas lietuviškas, bet matyti, kad augęs ne Lietuvoje. Tai žaidėjas, kurio vienas prieš vieną žaidimo įgūdžiai yra nelietuviški.
Paskutinis žaidėjas, kuris taipsusikurdavo metimą, buvo Linas Kleiza. Bet kada gali susikurti neblogą metimą, tik klausimas – įmes ar neįmes. Per kelias treniruotes teko pastebėti, kad Ignas gali per akimirką susikurti erdvės išsimesti metimą, kokį jis nori.
Akivaizdu, kad jis dar pratinasi prie FIBA taisyklių – užmintos tritaškio ar šoninės linijos, nesportinių pražangų traktavimas. Dar galime pridėti ekstra perdavimą, atrodo, kai įsiverži į vidų, belieka gražiai nusimesti kamuolį, bet jis eina į žaidėjų krūvą.
Viskas yra gerai – Ignas yra jaunas bachūras. Nereikia pamiršti, kad jis pirmą kartą žaidžia pagal FIBA taisykles. Jau dabar Igno tobulėjimas yra nerealus per tokį trumpą laiką.
Girdžiu labai normalius atgarsius, kad jis klausosi patarimų ir mokosi. Ignas yra imlus. Atrodo, kad jo laukia šviesi ateitis.
– Rinktinės žaidėjai jį kartais patraukdavo per dantį ir ragindavo su žiniasklaida kalbėti lietuviškai. Tas pats laukia ir „Žalgiryje“?
– Jis kartais bando šnekėti, viskas gerai (šypteli). Pamenu, kai jo vietoje kažkada buvo Domas Sabonis. Vasarą teko prasilenkti su rinktine treniruočių salėje. Anksčiau Domas buvo tylus ir ramus, o dabar priėjo ir sako: „Sveikas, Kalnai, pagaliau esu ne blogiausiai lietuviškai kalbantis žmogus rinktinėje“ (juokiasi). Ignas atėjo į tą vietą, o Domas atsivėrė ir pradėjo juokauti.
– Arnas Butkevičius iš FIBA Čempionų lygos komandos peršoko į Eurolygą. Nors šuolis didžiulis, bet toks Europos čempionatas tikriausiai abejones dėl šio žaidėjo tinkamumo sumažino? Jei jis gali sėkmingai gintis prieš rinktinių lyderius, sugebės tai atlikti ir Eurolygoje?
– Niekada nežinosi ateities, bet galvoju, kad Arnui gali būti paprasčiau. „Ryte“ jis buvo lyderis ir turėjo traukti vežimą, o čia niekas iš jo to nereikalauja, be to, treneris jį puikiai žino.
Viskas yra aišku, ko iš Arno reikalaujama – gynybos ir taiklaus metimo būnant laisvam, prakirsti pro galinę liniją ir atkovoti kamuolį. Labai aiškios ir specifinės užduotys. Matysime, kaip seksis ir ar atlaikys konkurenciją, nes jo pozicijoje dar gali žaisti Edgaras Ulanovas ir Ignas Brazdeikis.
Viskas Arno rankose, o šansų jis tikrai sulauks.
– Ar jau teko apie žvejybą pakalbėti su Rolandu Šmitu? Tikriausiai šis latvis lengvai įsiliejo į lietuvišką rūbinę?
– Jau teko kalbėti apie žvejybą. Jis man toks, kaip mes sakome, darbinis arklys, kaimietukas. Rolandas spinduliuoja jėga ir noru. Jį kartais reikia stabdyti. Nuoširdus žmogelis, kuris eis ir atiduos viską, ką gali.
Jis nesunkiai pritapo rūbinėje. Rolandas kartu su mumis žiūrėdavo Lietuvos rinktinės žaidimą.
– Kokią nuomonę spėjote susidaryti apie Kevarriusą Hayesą?
– Apie jį daug pasakyti dar negaliu, dar nesu jo visiškai perpratęs. Su vienais kontaktą pagauni, su kitais mažiau. Apie Kevarriusą, kaip žmogų, kažką pasakyti dar sudėtinga.
Aikštelėje jis turi užbaigimą virš lanko. Matyti, kad jam nėra labai patogu žaisti nugara. Jis bando išnaudoti savo stiprybes. Galbūt galės žaisti prieš switch-all gynybą.
– Ar Laurynas Birutis iš Ispanijos grįžo pasikeitęs?
– Atrodo užtikrintesnis, pamatęs pasaulio. Šįkart jis atvažiavo ne iš „Šiaulių“, žaidė ACB ir rinktinių languose. Suaugęs vyras, o ne žmogus iš dublerių ar „Šiaulių“.
Jis turi savo gynybines užduotis, puolime – laisvas nurollinti link krepšio.
– Ar 17-mečio Motiejaus Krivo potencialas gali siekti NBA?
– Motiejus turi viską, bet jam 17 metų ir jis dar eina į mokyklą, tad stebuklų tikėtis nereikia.
Dėl NBA nesu užtikrintas. Motiejaus atletiškumas nėra didžioji jo stiprybė. Jis turi galvą, turi metimą. Viskas gerai, dar reikia sustiprėti. Mano manymu, jis gali išaugti į labai solidų Eurolygos centrą, bet NBA dabar norima lengvų, šoklių ir gerai besiginančių centrų. Jis nelabai atitinka tokį profilį. Bet matysime, dar anksti kalbėti.
