M.Kalnietis šią savaitę pradėjo dvyliktą vasarą su Lietuvos rinktine, kurios pagrindiniu įžaidėju laikomas visą pastarąjį dešimtmetį ir turėtų toks būti rugpjūčio 31 dieną prasidėsiančiame pasaulio krepšinio čempionate Kinijoje.
Ten rinktinės senbuviui sueis 33 metai ir jis nebando slėpti šių skaičių, net ir tada, kai viename klausimų nelabai taktiškai užstringame ištarę, jog karjera krypsta link pabaigos.
„Nebijok to sakyti!“ – paragino jis, kai po grūsties pirmadienio vidurdienį Palangos viešbutyje renkantis visai rinktinei prisėdome ramesniam pokalbiui.
Patirtis, laimėti medaliai su rinktine (pasaulio čempionato bronza ir du sidabro apdovanojimai Europos pirmenybėse), skaudžios pamokos ir nelaimingi atsitikimai (peties trauma prieš 2014 m. pasaulio čempionatą) jam leidžia matyti daugiau, klausytis jo – įdomiau.
M.Kalnietis į rinktinę atvyko trumpiausiai pailsėjęs iš visų, nes sezonas jam baigėsi tik birželio 23-iosios vakarą, kai su Vilerbano ASVEL jis laimėjo lemiamą mačą dėl Prancūzijos čempiono titulo ir plikas klausėsi klubo prezidento Tony Parkerio žodžių.
Po sėkmingo sezono Prancūzijoje M.Kalnietis keičia komandą ir dar nėra tikras, kur pradės kitą sezoną, bet artimiausią mėnesį jam bus svarbesnių reikalų.
– Mantai, buvo keista, kai visi baigė sezoną, o jūs vis dar žaidėte?
– Psichologiškai nebuvo lengvas sezonas, šeima išvažiavo dar prieš mėnesį, nes turėjo savų planų, o aš Prancūzijoje likau vienas. Neslėpsiu: nors Prancūzijoje su klubu viskas buvo gerai, man labai trūko bendravimo. Žaidžiant Krasnodare buvo dar trys lietuviai, Milane prisidėjo Artūras Gudaitis ir Kuzia (Mindaugas Kuzminskas). Visas socialinis ratas buvo platesnis. Juokavau, kad Prancūzijoje eidavau vakarieniauti į „Starbucks“, kur pažerdavau trupinių, kad bent žvirbliai atskristų (juokiasi).
Sezono pabaigoje, kai visi draugai siuntė nuotraukas iš švenčių ar atostogų, kai visi yra atsipalaidavę, o pats kramtai varžovų derinius, – buvo nelengva. Tačiau esu patenkintas ir dėkingas komandai, kuri patikėjo manimi po sezono Milane, kur nežaidžiau.
– Tony Parkeris, ASVEL prezidentas, šiltai apkabino jus po paskutinio laimėto mačo Prancūzijoje, bet netrukus įvyko skyrybos.
– Labai sunku pasakyti, ką galvojo komanda. Mačiau spaudoje antraštes, kad klubas atsisveikino su manimi. Tačiau juk ir aš turiu savų norų. Nenoriu daug plėstis, bet sezono viduryje buvo pasiūlymų iš rimtesnių komandų.
Galbūt galvojant apie naują sezoną ir aš turiu kitų lūkesčių? Esu žiauriai dėkingas ASVEL klubui už tai, kas buvo, bet aš kito sezono paveikslą mačiau kiek kitokį. Tad man didelio noro likti nebuvo. Galbūt ir jie turėjo savo viziją, tad visai normalu, kad nei vieni, nei kiti neparodė didelio noro tęsti bendradarbiavimą.
– Kiek Tony Parkeris dalyvauja komandos valdyme?
– Kai baigėsi NBA sezonas, jis grįžo į Prancūziją ir tikrai jautėsi jo ranka – jis domisi, pats yra teigiamas žmogus ir didelis pavyzdys, kaip reikia gyventi toliau būnant NBA čempionu. Jis stovi ant žemės ir kalbant su juo nepasakytum, kad jis kažkoks kitoks. Po rungtynių jis žino, kada pakalbėti ir ką pasakyti. Labai jaučia, kada turi pasirodyti, kada – ne. Manau, kad baigęs karjerą jis toliau augins Vilerbano klubą, nes jo įvaizdis ir vardas Prancūzijoje yra nežmoniško dydžio.
Visas pasaulis jį gerai žino, o Prancūzija lenkiasi po kojomis. Jo pasirodymas bet kokiame renginyje traukia dėmesį, jis traukia rėmėjus ir savo asmenybe ir žiniomis duoda labai didelę naudą klubo komercijai ir įvaizdžiui. Sezono pabaigoje ASVEL sudarė bendradarbiavimo sutartį su Liono „Olympique“ futbolo klubu, tad ir krepšinio komanda tikrai dar kils.
– T.Parkeris pernai prisidėjo pats, kad pakviestų jus į komandą. Ar jau tada buvote pažįstami?
– Ne, esame kelis kartus žaidę vienas prieš kitą, persimetę keliais sakiniais ir viskas. Kai jis praėjo mane kalbinti, aš buvau maloniai nustebęs. Su juo susikalbėti buvo labai paprasta. Ir po sezono jis man dėkojo, nes daug kas netikėjo, dalis manė, kad aš nebenoriu žaisti. Kitos komandos mąstė, kad po metų Milane aš esu sotus krepšiniu. Per epizodą toje nuotraukoje jis ir dėkojo man, kad įrodžiau, galintis žaisti ir galintis padėti komandai. Jis buvo dėkingas.
– Ar teisingai supratome, kad sezono metu turėjote kitų pasiūlymų, bet ASVEL neišleido jūsų?
– Taip ir buvo. Realiai turėjau vieną pasiūlymą. Nenoriu įvardinti komandos, nes ateitis sprendžiasi ir dabar, bet buvo atėjęs labai solidus pasiūlymas ne tik ten baigti šį sezoną, bet ir žaisti kitą. Nors ASVEL klubui buvo siūloma išpirka, jie atsisakė, nenorėjo manęs paleisti, o juos suprantu. Buvo logiška, nes tuo metu kovojome dėl patekimo į Europos taurės ketvirtfinalį.
– Kas dabar yra jūsų prioritetas renkantis klubą – Eurolyga, šeima, finansai, žinant, kad karjera krypsta...
– Nebijokite sakyti!
Iš tiesų tai yra visuma. Ieškau, kur yra daugiausia pliusų. Žvelgiu į miestą, kad ten būtų patogu gyventi šeimai, kad vaikams būtų tarptautinė mokykla. Tuo pačiu prioritetas yra ir mano vaidmeniui aikštėje. Nėra taip, kad svarbiausias yra vienas tikslas, pavyzdžiui, Eurolyga, o Europos taurės turnyro komanda jau netiktų. Nėra taip.
Svarbu bendra visuma, apimanti ne tik krepšinio komandą ir trenerį. Norisi gerai pasirinkti, nes esu nusvilęs kelis kartus. Todėl statydamas savo kito sezono viziją vertinu bent kelis dalykus iškart.
– Jei prisimintumėte jausmą krepšiniui po nelemto užpraėjusio sezono Milane, koks jis buvo?
– Tada meilė krepšiniui buvo sustiprėjusi, nes ilgai nervinausi sėdėdamas ir negalėdamas žaisti. Atrodė, kad galėčiau žaisti ir kažkiek sustatyti, patvarkyti Milano komandos žaidimą, bet neturėjau galimybės. Todėl pernai ir laukiau šanso žaisti krepšinį lyg išprotėjęs, labai norėjau padėti rinktinei per atrankos langus.
– Pastarasis Milano klubo sezonas tikriausiai parodo, kad jis nebuvo teisus – viskas subyrėjo ir šią vasarą viskas lipdoma iš naujo.
– Nenorėčiau įvardinti, kad jie nebuvo teisūs. Aš pykau tik dėl trenerio (Simone Pianigiani), kuris buvo melagis. Aš juk tada sakiau: viskas yra normalu – jei kažkam netinka, aš galiu išvažiuoti, tik pasakykite. Bet man sakė: „ne, ne, ne, būsi reikalingas.“
Aišku, kad su tokiu biudžetu Milanas neturėtų likti už Eurolygos aštuoneto ir turėtų laimėti Italijos pirmenybes. Manau, kad naujas žingsnis – Ettore Messina atėjimas ne tik į trenerio, bet ir prezidento pozicijas, yra reikalingas. Jei ne kitą sezoną, tai dar kitą klubas tikrai pretenduos į Eurolygos finalo ketvertą ir bus stipri jėga. Jau dabar komandos komplektavimas atrodo logiškiau, nes žaidėjai renkasi pagal komandą, o ne asmeninę statistiką.
– Esate minėjęs, kad dar anksčiau su P.Jankūnu tarpusavyje dėliodavote galimą Lietuvos rinktinės dvyliktuką šių metų pasaulio čempionatui. Ar atvykęs į stovyklą išvydote tą sudėtį, kurią ir norėjote?
– Turbūt tik Artūras Gudaitis negalėjo atvykti dėl traumos, o kiti, ačiū Dievui, yra sveiki. Kaip susirinkime sakė Arvydas Sabonis, turime būti vieninga jėga, nes mūsų tikrai yra nedaug. Turime spausti maksimumą, nes jauni žaidėjai sparčiai tobulėja, jauni žalgiriečiai jau yra matę aukščiausio lygio kovų, žaidę Eurolygos finalo ketverte. Auga tie, kurie ir laikys komandą ateityje savo rankose.
Vaizdas toks, koks turėtų būti. Traumos sujaukė nedaug, o sudėtis yra tokia, kad lieka nedaug vietos spėlionėms.
– Atrodėte labai pasiilgęs rinktinės bendražygių, kai įžengėte į Palangos viešbutį.
– Aišku, kad pasiilgau, ypač po sezono Prancūzijoje, kur klube buvo grupė prancūzų ir grupė amerikiečių, o aš vienas toks centre (šypsosi).
Čia, aišku, kad bus smagu, nes turime papasakoti vieni kitiems istorijų, susikaupusių per sezoną. Bendravimo bus daug ir įdomaus. Gal todėl ir buvau toks išsišiepęs.
– Ar laukiate kapitono pareigų, kurioms komanda turėtų tikriausiai išrinkti jus?
– Nežinau, dar niekas nesprendė, bet kaip nuspręs, taip ir bus.
– Dažnai atrodydavo, kad įžaidėjo pozicija yra trapiausia Lietuvos rinktinėje, nes ir judu su Luku Lekavičiumi pastaraisiais metais nežaisdavote drauge. Dabar yra kitaip?
– Reikia pastuksenti į medį, kad vėl nebūtų jokių cirkų. Jau 2017 metais Lukas turėjo būti Europos čempionate, bet kontrolinėse rungtynėse patyrė traumą. Dabar viskas lyg ir normaliai. Tačiau nežinau, ar bendras paveikslas priklausys nuo atskirų pozicijų. Šiuolaikiniame krepšinyje žaidėjai tarp pozicijų stumdomi, galima užkišti vieną ar kitą spragą. Svarbiausia, kaip mums pavyks visą mechanizmą priversti dirbti sklandžiai.
Visi supranta, kad mūsų pagrindinis tikslas bus grūsti kamuolį po krepšiu, bet kartu net neabejoju, kad negalėsime tuo apsiriboti, nes tokiu atveju žaidimas taptų labai statiškas ir nuspėjamas. Taip, mūsų jėga bus ten, bet visi turės ką veikti.
– Ar sunku sukonstruoti žaidimą su dviem dideliais vidurio puolėjais vienu metu aikštėje, kai šiuolaikiniame krepšinyje tai matoma vis rečiau?
– Nemanau. Gal man įdomiau, kaip gynyboje spėsime paskui judresnius ketvirtuosius numerius, – tai dar reikės spręsti. Kita vertus, toje pozicijoje galėsime išnaudoti Domantą Sabonį, jei jis stovės prieš silpnesnį varžovą.
Gal Domas ir nėra pats geriausias metikas, bet yra variantų, kai protingai sustačius nebūtina ketvirtąjį numerį laikyti toli nuo krepšio. Panašiai „Žalgiris“ žaidė praėjusį sezoną, kai naudojo šioje pozicijoje Antaną Kavaliauską. Nereikia, kad ketvirtasis numeris visada išplėstų žaidimą ir duotų daug erdvės penktam. Yra visokių schemų, kaip galima panaudoti abu didelius žmones arčiau krepšio.
– Jūsų trijulei – jums, Pauliui Jankūnui, Jonui Mačiuliui tai gali būti bene paskutinė vasara Lietuvos rinktinėje kartu. Pagalvojate apie tai?
– Dar pridėkite ir Renaldą Seibutį, nors jis ir nėra iš mūsų mokyklos (šyposi).
Su Pauliumi taip ir kalbėjome, kad laiko neaplenksi. Buvo traumų ir jis pats buvo pametęs pasitikėjimą. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu jis gerai sportavo ir viskas yra gerai.
Aišku, gali kalbėti ką nori, bet laikas eina. Žinome, kad nesėkmingai susiklosčius kita vasara visai gali būti tuščia (be olimpinių žaidynių). Apie tai daug nenorime kalbėti, bet realybė yra tokia, nuo kurios nepabėgsi.
– Kiek gąsdina padėtis pasaulio čempionate, kur laukia sudėtinga grupė (Kanada, Australija), sudėtingas antras etapas (Prancūzija, Vokietija) ir galimas ketvirtfinalis (su JAV)?
– Dabar tai dar atrodo tolima, o svarbiausia, kaip žaisime mes patys.
Aišku, po burtų buvo toks mažas prividuriavimas, kad gavome tokią grupę...
Aš pats taip gerai nežinau visų NBA žaidėjų, bet girdint, kad varžovų sudėtyje 17 NBA žaidėjų… Žinoma, per daug metų supratau, kad NBA vardai negarantuoja kokybiško krepšinio, bet vis tiek varžovų kandidatų sąrašai leidžia žinoti, kad turėsime rimtų reikalų.
– Kas tada bus Lietuvos rinktinės jėga?
– Aišku, kad tie du žmonės po krepšiais (Jonas Valančiūnas ir Domantas Sabonis). Bet negalime užsimerkę duoti visad kamuolį jiems ir laukti, kad jie griaus ir lauš vieni. Jie bus mūsų akcentas, bet ir prie jų vis prisidės kažkas kitas.
Ir Mindaugo Kuzminsko universalumas yra neišmatuojamas. Su laiku sudėliosime kabliukus, kaip galime kuo geriau pasiruošti.
– Ar treneris Dainius Adomaitis pasikeitė nuo tada, kai prieš dvejus metus debiutavo Lietuvos rinktinėje?
– Absoliučiai nepasikeitė. Kaip bendraudavome gerai, taip ir dabar viskas yra taip pat. Jis ir neturėjo keistis.
– Panašu, kad atmosfera rinktinėje turėtų būti labai gera. Kas, be jūsų, dar turėtų būti tais klijais, lipdančiais komandą aikštėje ir už jos ribų?
– Aš nenoriu prisiimti sau kažkokių nuopelnų, bet man pačiam svarbu, kad sugrįžo Paulius (Jankūnas). Jis ne tik lipdo gerą atmosferą, bet ir gynyboje su savo patirtimi žino, ką reikia pastumti, o ką patraukti.
Renaldas (Seibutis) irgi šioje vietoje dirba labai naudingą darbą. Augantys žaidėjai, kaip Ulė (Edgaras Ulanovas) ir Grigas (Marius Grigonis), jau senbuvis Kuzia (Mindaugas Kuzminskas). Taip pat ir Valančius (Jonas Valančiūnas) stengiasi būti pozityvus ir stengiasi suteikti geros energijos jaunesniems, nes dabar nėra tas, kuris kažkada atėjo į rinktinę iš Vilniaus „Perlo“. Visi po truputį duoda savo. Visi žino nerašytas taisykles Lietuvos rinktinėje ir problemų tikrai nebus.
