M.Kalnietis gali drąsiai nustumti gilyn į užmarštį tas 147 dienas, paeiliui praleistas be krepšinio rungtynių, nors kasdien buvo sveikas, geros sportinės formos, pasirengęs žengti į aikštę.
Beveik penkis mėnesius trukęs krepšinio varžybų badas lieka tik prastu sapnu, kai pavyko išardyti sutartį su Milano „Olimpia“ ir pasirašyti sutartį su Vilerbano ASVEL.
Madų sostinėje praėjusį sezoną krepšinio užribyje trenerio Simone Pianigiani įkalintas 31 metų kaunietis pagaliau laisvas, sulaukęs Tony Parkerio skambučio.
Keturis kartus NBA čempionas prancūzas ir pats išgyveno jaudinančią vasarą, po 17 metų palikęs „San Antonio Spurs“ ir persikėlęs į „Charlotte Hornets“, ieškodamas daugiau žaidimo laiko. 36 metų prancūzas tęsia NBA krepšininko karjerą, bet kartu buria ir Vilerbano ASVEL komandą, kurią nori pakelti į aukštesnį lygį.
ASVEL savininkas ir prezidentas T.Parkeris ir ASVEL viceprezidentas – dar viena Prancūzijos krepšinio žvaigždė Nicola Batumas planuoja po metų su Vilerbano ekipa įžengti į Eurolygą, šį sezoną pabandant patriukšmauti jaunesnės Eurolygos sesers – Europos taurės turnyre.
Buvęs T.Parkerio ir N.Batumo varžovas iš Lietuvos rinktinės dabar turėtų padėti įsibėgėti Vilerbano ekipai, kuri praėjusį sezoną liko šešta Prancūzijos lygoje ir nepateko į Europos taurės ketvirtfinalį.
Apie Prancūzijoje laukiančius iššūkius, pokalbius su T.Parkeriu ir ilgas tamsias dienas Milane 24sek kalbėjosi su M.Kalniečiu. Dėl užsitęsusių skyrybų su Milano „Olimpia“ ilgai ir kantriai tylėjęs Lietuvos rinktinės įžaidėjas prabilo atvirai ir aiškiai.
– Mantai, ką pasiūlė Tony Parkeris, kad priviliotų į savo komandą? – 24sek paklausė M.Kalniečio.
– Dabar man svarbiausia buvo komanda, kurioje būčiau laukiamas ir reikalingas. T.Parkeris buvo pirmasis, kuris man paskambino ir pradėjo konkrečiai kalbėti.
Jis pasakė, kad nori mane matyti komandoje ir manęs laukia. Papasakojo apie klubą, apie mano vaidmenį. Tai man tikrai patiko.
Reikia pripažinti, kad daug įspūdingų pasiūlymų po tokio sezono ir negalėjau tikėtis. Net girdėjau atsiliepimų, kad kai kurios komandos į mane žvelgia atsargiai ir nenori rizikuoti, nes Milane sėdėjau pusę metų, kad neva nebesu alkanas krepšinio, nebenoriu žaisti.
Džiaugiuosi, kad atsirado komanda, kuri manimi patikėjo. Patikėjo, kad aš tikrai noriu žaisti.
– Kokią įtaką ASVEL klubui turi T.Parkeris?
– Dar nežinau, bet ASVEL dėmesys buvo labai malonus. Kalbėjau su T.Parkeriu, susirašiau žinutėmis su Nicola Batumu.
Smagu, kad ir jie, ir vyriausiasis treneris, paskambino ir pasakė, kad aš esu jų taikinys Nr.1.
– Į kokius tikslus taikysitės su Vilerbano klubu?
– Apie konkrečius tikslus pasirašant sutartį nekalbėjome, tiesiog yra aišku, kad klubas nori augti, nes nuo 2019 metų planuoja žaisti Eurolygoje. Normalu, kad klubas žvelgia į perspektyvą ir po truputį dėlioja sudėtį link Eurolygos.
Kaip sakė T.Parkeris, jie nori surinkti daugiau patyrusių žaidėjų, kurie yra matę Eurolygos, tad aš tikriausiai nebūsiu toks vienintelis. Klubo modelis keičiasi, jie nori burti komandą ne tik iš prancūzų ir amerikiečių, o pakviesti daugiau žaidėjų, kurie yra sukaupę tarptautinės patirties Europos pirmenybėse ar Europos klubų varžybose.
– Prieš T.Parkerį esate žaidęs ne vieną svarbų mačą, ar pažinojote jį asmeniškai?
– Draugysčių nebuvo, tik prieš rungtynes pasisveikindavome – asmeniškai nepažinojau.
– Ar keista, kai į savo klubą kviečia krepšininkas, kuris pats dar žaidžia krepšinį?
– Šiek tiek. Tačiau taip net paprasčiau. Įprastai prieš pokalbį su klubo prezidentu įsivaizduoji, kad tai bus garbingo stoto solidus vyras, vilkintis prabangų kostiumą ir ryšintis kaklaraištį. Visad galvoji, kaip čia dabar reikės su tokiu kalbėtis.
Šiuo atveju viskas buvo paprasčiau, nes bendrauji tarsi su draugu. Nereikia papildomų bendravimo įmantrybių, nėra paslėptų minčių.
Galbūt todėl su ASVEL greitai sutarėme dėl sutarties, ilgiau užtruko tik išspręsti visus reikalus su Milano klubu.
– Ar galite prisiminti, kas vis dėlto įvyko, kad buvote atskirtas nuo Milano komandos praėjusio sezono visą antrąją pusę?
– Jei atvirai – iki šiol neįsivaizduoju. Juk nebuvo jokio konflikto.
Tiesa, dar prieš praėjusį sezoną atvažiuojant į Milaną lydėjo kažkoks keistas jausmas, lyg kažkas būtų ne taip. Iš pradžių treneris man pranešė, kad žaisiu tik Eurolygoje, bet neregistruos manęs Italijos lygos rungtynėms. Turėjau pripažinti, kad klubas turi daugiau legionierių, nei galima registruoti Italijos lygoje, tad kažkaip susitaikiau. Juo labiau kad žadėjo, kad lapkritį padėtis keisis.
Toliau bandžiau kalbėtis su treneriu, klausti: galbūt kažką darau negerai?
Kai atėjo vasario pabaiga, treneris pareiškė: „Gali važiuoti kur nori.“
Tačiau neišgirdau jokio atsakymo. Iš pradžių jis pažadėjo, kad žaisiu lapkritį. Kai atėjo lapkritis, pasakė, kad daugiau žaisiu sausį. Kai atėjo sausis, prakalbo apie vasario pabaigą.
O kai atėjo vasario pabaiga, pareiškė: „Gali važiuoti kur nori.“
Tačiau vasario pabaiga yra toks metas, kai nelabai turi kur važiuoti. Sezono viduryje keisti komandą nebūna labai paprasta. Pats buvau tai jau patyręs, kai į Milano komandą atvykau sezono viduryje (2016 metų sausį „Olimpia“ išpirko M.Kalnietį iš Kauno „Žalgirio“) – tokiais atvejais sudėtinga prisitaikyti prie kitų žaidėjų, prie komandinio žaidimo. O pastarąjį sezoną aš dar buvau mažai rungtyniavęs.
Be to, reikėjo pasirūpinti Italijoje gyvenusia šeima – parvežti į Lietuvą vaikus. Todėl nusprendžiau pakentėti kelis mėnesius.
– Jautėte priešiškumą iš S.Pianigiani pusės?
– Su treneriu neturėjau jokių santykių, absoliučiai jokio ryšio. Nors nė karto nebuvome susipykę, treneris man melavo.
Aišku, atėjus vasariui jau ir pats nevaikščiojau išsišiepęs, nes nuolatinis laukimas ir neištesėti pažadai erzino.
Bendrauti nustojome, o netrukus treneris mane visiškai nurašė nuo komandos. Jis galėjo tai padaryti, nes turėjo legionierių pasirinkimą. Daugiau reikėtų klausti trenerio – mano paties visi bandymai kalbėtis atsimušė į sieną.
Nors nė karto nebuvome susipykę, treneris man melavo.
– Ką sakė kiti klubo vadovai?
– Kalbėjau su jais, bet galutinis žodis priklauso treneriui. Tikrai neturiu priekaištų klubo vadovams, nes treneriui atskyrus mane nuo komandos, kiti su manimi elgėsi normaliai. Nebuvo išsidirbinėjimų, kad turėčiau treniruotis 7 valandą ryte ar panašiai, kad atsikratytų.
Man skyrė fizinio rengimo trenerį, kuris padėjo treniruotis individualiai, mane ramino, bet normalu, kad ir jiems reikia žiūrėti ne į mane, o rūpintis komanda ir jos rezultatais.
– Milano komandos rezultatai tuo metu buvo prasti.
– Būtent. Jei komanda būtų kovojusi dėl pirmų vietų Eurolygoje, gal būčiau sėdėjęs ramiau, bet dabar buvo keista.
Įprastai aš stengiuosi įžiūrėti savo klaidas, tikrai nekaltinu vienos pusės. Tačiau šioje padėtyje nesupratau, kodėl negaliu padėti komandai. Nežinojau, ką galvoja treneris, nes atsimušdavau į sieną.
– Kokia buvo jūsų dienotvarkė, kai negalėjote žaisti, o tik treniruotis?
– Viskas paprasta: turėjau šešias dienas treniruočių ir vieną laisvadienį. Individualios treniruotės su asistentais ar fizinio rengimo treneriu vis sukosi, jose buvo daug rutinos, bet aš tikiuosi, kad taip šį tą gavau. Bent jau neleidau sau kirmyti. Tikiuosi įrodyti, kad tos treniruotės buvo vertingos.
Bent jau neleidau sau kirmyti. Tikiuosi įrodyti, kad tos treniruotės buvo vertingos.
– Viduje tikriausiai buvo baisiai sunku, žinant, kaip mėgstate kovoti ir žaisti.
– Žiauriai sunku. Net namuose pajaučiau, kad tai prie vaikų prisikabinu be reikalo, tai dar kas nors – nervų tikrai buvo daug.
Kažkaip bandžiau tvarkytis su savimi. Pakeisti nieko negalėjau, tik stengiausi save raminti ir išgyventi sunkiausias dienas. Esu dėkingas klubui, kad išleido mane kelioms dienoms į Lietuvą, išleido į Eurolygos finalo ketvertą palaikyti Kauno „Žalgirio“.
Kai aplink mane užplaukdavo tamsesnis debesys, bent jau klubas elgėsi gražiai.
– Komandos draugai – Mindaugas Kuzminskas ir Artūras Gudaitis – negalėjo nieko padėti, ar ne?
– Tikrai ne. Iš kai kurių komandos draugų jaučiau palaikymą, matydavau, kad kai kurie džiaugdavosi, kai dar trumpai pasirodydavau aikštėje. Tačiau komandoje viską valdo treneris.
– Ar pavasario pradžioje nebeturėjote galimybių pereiti į kitą komandą?
– Matote, pasiūlymų buvo anksčiau, bet tuomet Milano klubas dar prašė manęs likti ir sakė, kad būsiu reikalingas. Nors dar praėjusį rudenį perklausiau: ar tikrai būsiu reikalingas? Mačiau, kad gynėjų komanda turi daug.
Kovo mėnesį buvo pasiūlymas iš Bolonijos komandos („Fortituto“), bet ji žaidė antrojoje Italijos lygoje.
Ir dėl vaikų, ir dėl savęs nusprendžiau pakentėti, treniruotis individualiai ir išspausti ką nors naudinga.
Dabar jau esu laimingas. Kartais dar išlenda nuoskaudų ir pabandau pasiguosti, kaip dabar (šypsosi), bet stengiuosi nebegalvoti apie praeitį, o daugiau žiūrėti į priekį.
– Kokiomis sąlygomis pavyko nutraukti sutartį su Milano klubu?
– Sutarta, kad pusę sumos mokės Prancūzijos klubas, o kitą pusę – už sutarties nutraukimą sumokės Milanas.
Su Milanu sutartis nutraukta, pasirašyta nauja su ASVEL. Galiausiai finansiškai nenukentėjau.
– Sakėte, kad atėjus vasariui kiti klubai atsargiai vertino jūsų galimybes, tačiau yra viena komanda, kuri jus pažįsta labai gerai. Ar vasarą vyko pokalbiai su Kauno „Žalgiriu“?
– Šis klausimas visiems labai rūpi, visi iki šiol klausinėja, kaip aš čia dar nesu Kauno „Žalgiryje“.
Tačiau aš noriu pabrėžti, kad puikiai jaučiu, kai esu reikalingas Kauno klubui, o kada – ne. Neturiu jokių nuoskaudų, kad šįkart nesu reikalingas – kalbų nebuvo.
Taip, aš turiu draugų „Žalgiryje“ – Šarūnas Jasikevičius, ir Darius Maskoliūnas, ir Paulius Motiejūnas man daug padėjo aiškinantis, kaip galėčiau išsiskirti su Milano klubu, bet draugystė lieka draugyste. Jiems reikia dėlioti komandos žaidimą pagal savo planą, o aš tai visiškai suprantu.
Galiausiai ir man pačiam galbūt bus naudinga gauti daugiau žaidimo laiko kitur. Mano žaidimo stilius toks, kad geriau jaučiuosi, kai galiu žaisti daug.
Mūsų santykiai geri, aš labai palaikau „Žalgirį“ ir sveikinau juos Belgrade ir tapus LKL čempionais.
Kartais jaučiuosi lyg sūnus, išvažiavęs studijuoti į užsienį. Žinau, kad daug žmonių mane palaiko, kaip ir aš palaikau tuos žmones.
– Karjerą tęsite Prancūzijoje – kas pirmiausia šovė į galvą apie šią šalį, kai sužinojote, kad ten žaisite?
– Turbūt futbolas (juokiasi).
– Tai ir pasirinkote Prancūziją, nes tai yra dabartinių pasaulio futbolo čempionų šalis?
– Na, jie nebuvo mano favoritai (juokėsi M.Kalnietis, kuris yra didelis Vokietijos futbolo rinktinės sirgalius, – red.).
Jei rimtai, turiu pripažinti, kad net ir domėdamasis krepšinio rinka iki šiol niekada pernelyg negalvojau, kad galėčiau žaisti Prancūzijoje. Bus įdomu.
Žinau, kad lygoje visas krepšinis paremtas greičiu ir atletiškumu, fizinėmis savybėmis išsiskiria ir vietiniai, ir amerikiečiai krepšininkai. Smalsu pačiam, kaip pavyks prisiderinti.
– Galbūt ASVEL treneris Zvezdanas Mitrovičius, po sezono pakeitęs trenerio poste T.Parkerio brolį TJ Parkerį, paaiškino, kokį vaidmenį yra numatęs?
– Taip, mes kalbėjomės kelis kartus, jis labai ragino ateiti pas jį į komandą, nes man yra numatęs pagrindinio įžaidėjo vaidmenį. Treneris nori, kad padėčiau ir jauniems įžaidėjams, kurie žengia pirmuosius žingsnius tarptautiniame krepšinyje.
– Be to, finansinė tvarka Prancūzijos krepšinyje, tai, kad klubai laiku atsiskaito su žaidėjais, tikriausiai buvo ne paskutinėje vietoje?
– Žinoma, tai yra svarbu, bet šįkart man buvo svarbiau ne atlyginimas, o tai, kad būčiau reikalingas komandai, turėčiau vaidmenį ir įrodyčiau, kad tikrai esu alkanas krepšinio žaidėjas. O toliau viskas priklausys nuo manęs paties.
– Kada keliausite į Prancūziją ir kokias sąlygas ten turėsite?
– Dar tiksliai nežinau, bet tikriausiai rugpjūčio pradžioje vyksiu į treniruočių stovyklą, o vėliau rudenį turėtų atvykti ir visa šeima.
Tikriausiai gyvensiu Lione, nes ten yra tinkama vaikų mokykla. Atstumas tarp Vilerbano (150 tūkst. gyventojų) ir Liono (500 tūkst.) yra nedidelis, tad turėtume apsistoti didesniame mieste.
– Ar Prancūzijos klubas išleis į Lietuvos rinktinę per pasaulio čempionato atrankos „langus“?
– Tikiuosi, juo labiau kad ASVEL treneris Z.Mitrovičius ir pats treniruoja Juodkalnijos rinktinę. Girdėjau patvirtinimų, kad kliūčių išvykti į rinktinę neturėtų kilti.
