Apie pirmą kartą rinktinėje 2006-aisiais:
Jau ketinome grįžti iš dvidešimtmečių Europos čempionato, kur pralaimėjome ketvirtfinalyje prancūzams. Rimas Kurtinaitis buvo vyr. treneris, bet jis, berods, jau anksčiau turėjo važiuoti į klubą, todėl prie manęs priėjo jo asistentas Romualdas Petronis ir sakė: „Jus abu su Martynu Pociumi Antanas Sireika kviečia į vyrų rinktinės stovyklą.“ Man buvo šokas. Nu važiuojam!
Įsivaizduoji, kad nuvažiuosi, pasižiūrėsi pro kampą ir viskas. Bet nuvažiuoji, dalyvauji treniruotėse, formelė po U20 čempionato dar kaip ir viskas normaliai, gerai.
Nėra ką kalbėti apie lygių skirtumą, bet eini eini, žiūri, atkabino Pocių, iš įžaidėjų atsisakė žaisti Šarūnas Jasikevičius, Vidas Ginevičius turėjo nelaimę šeimoje ir žiūri, kad užsirašau įžaidėju – nes automatiškai jų ten reikia (juokiasi.).
Visai neblogai susiklostė draugiškos rungtynės ir spaudos konferencijoje treneris Sireika sako – jis važiuoja. Buvo stipru. Buvo labai stipru.
Pamenu, Macijauskas buvo grįžęs iš NBA. Galvodavau, ko jis ten pyksta aikštėje? Bet kai po 10 metų pasižiūrėjau, ką aš ten dariau, tai supratau, ko jis ten pyksta. Žmonės dviese jį gaudo, tas iš užtvarų bėgioja, atsilaisvina, o aš tuo metu kitoj pusėj šoku su tuo kamuoliu. Tada supratau, kodėl pyksta (šypsosi.).
Tada važiavau į čempionatą ne iš gero gyvenimo. Aš dėkingas treneriui Sireikai už visą tempimą už ausų, bet kai pakalbu su krepšinio žmonėmis, tais laikais, jei tik parodydavai kažkokias pastangas, buvo daug lengviau iškilti nei prie dabartinės sistemos, pavyzdžiui, kaip „Žalgiryje“. Konkurencija jaunų žaidėjų tarpe dabar didesnė.
Apie nepamirštamas pirmojo čempionato istorijas:
Važiuodamas į čempionatą Kaune uždirbdavau 1000 litų. Važinėjau su tokia mašina, kad Robis (Robertas Javtokas) pamatęs sakė, jog į bulių kautynes su tokia nevažiuotų (juokiasi.). Pamenu, nuvažiavome į Korėją, leidžiuosi apsimiegojęs liftu žemyn pusryčiauti, liftas sustoja ir įeina juodaodis. Aš toks atsibundu, susipurtau – Dwyane'as Wade'as lifte su manimi.
Nusileidžiu, Songaila kalbasi su Bradu Milleriu: „Jaunas, ateik čia, nueik, nupirksi man telefono kortelę.“ Kortelės kaina – 5 doleriai. Jis man duoda šimtą, aš nuperku, atnešu, sako, grąžą pasilik. Man tai buvo beveik pusė mėnesinės algos (juokiasi.). Gerai, sakau, čia galima gyventi (juokiasi.).
Apie 2007-2009 m., kai rinktinėje liko už G.Gusto, M.Prekevičiaus, A.Mažučio ir A.Jomanto nugaros:
Tuo metu buvo nuoskauda, nes manęs tada net nepabandė (2007-2008 m.). Bet po to, kai pasižiūrėjau, kaip aš žaidžiau, supratau, kodėl manęs ten nebuvo.
Vėliau 2009-aisiais buvo skalpuojamas treneris Butautas, kai pirmu įžaidėju ėmė Mažutį, Jomantą. Čempionato pabaigoje jis išleido mane, aš sužaidžiau, tai treneriui dėl to vėliau buvo dar blogiau. Bet realiai, aš rinktinėje pradėjau duoti naudą tik nuo 2010-ųjų.
Apie komandą, kokios dar nebuvo turėjęs (2010 m.):
Rinktinėje mes nesame visi geriausi draugai, tačiau joje visada suprantame, ko atvažiavome ir už ką žaidžiame. Bet 2010-aisiais nereikėjo net susijungti – ateini ir jautiesi kaip namie. Ir visi ne tai, kad dirbtinai, bet visi kartu, visi bendrai. Taip sulipome...
Turėjome L.Kleizą, kuris metė po 20 taškų, ir mes visi padėjome jam tai daryti. Ir jis gerai jaučiasi, nes jam patinka tai daryti, ir mums gerai, nes laimime. Jei jam būtų nesisekę, gal ta chemija būtų lūžusi, tačiau čempionatas jam buvo geras, nes jis labai savimi pasitikėjo. Ir komandai duodavo tų patarimų, ir buvo tos teigiamos nuotaikos, o visi kiti be problemų aplinkui vykdė tą vaidmenį.
Tiek aikštėje, tiek už jos ribų aš tokios komandos dar nesu turėjęs.
Apie skaudžiausias rungtynes rinktinėje (2011 m., Makedonija):
Nesusitvarkėme su tuo spaudimu. Gal veikė ir tai, kad makedonai atrodė kaip parankiausi varžovai ketvirtfinalyje. Žaidėme „Žalgirio“ arenoje, vyko savotiškas jos atidarymas, visas ažiotažas... Tai buvo turbūt skaudžiausios rungtynės gyvenime. Bent už rinktinę tai tikrai.
Po rungtynių buvo kaip gedulinga vakarienė. Niekas netarė net žodžio. Vaistų prisipumpavome, kad bent kelias valandas pamiegotume. Viešbutyje buvome vieni, bet darbuotojai net bijojo kalbėti.
Apie natūralizuotą žaidėją rinktinėje:
Nežinau, aš būčiau prieš. Tikrai nenorėčiau. Man būtų labai keista ir liūdna, jei žmogus, nemokantis lietuviškai, negimęs Lietuvoje ir nežinantis, kaip čia kas vyksta, atsirastų komandoje ir mums reikėtų pradėti kalbėti angliškai.
Kaip ir pasakoja kitų rinktinių žaidėjai, ir tas vienas natūralizuotas žaidėjas jaučiasi kažkiek kaip raupsuotas, nes žaidžia dėl paso, dėl tų kažkokių kontraktų. Visi aplinkui suvokia, kad jis žaidžia tikrai ne iš meilės tėvynei ir tie žaidėjai pyksta, kad jis dar užima kažkieno vietą... Man tai neskanus prieskonis.
Apie ploną liniją tarp fiasko ir šlovės 2013-ųjų Europos čempionate:
Pirmiausia, tada paskutinėse grupės varžybose nenormaliai iš centro mėtė Teletovičius. Atsimenu, kad tą mačą galėjome pralaimėti 9-10 taškų. Tada pradedi skaičiuoti, galvoti, kad gali pralaimėti, išeina kvaila situacija. Dar tas Teletovičius pataikė nesąmoningus metimus. Bet patraukė Kleiza, išėjome iš tos grupės ir jau kitame etape nukrito įtampa.
Bet nebuvo blogai. Niekad nededi į krūmus – jei yra šansų, tai kabiniesi. Jautėsi įtampa aikštėje, spaudimas, kad neturime teisės klysti, bet kažko ypatingo tai nieko – ėjome, kovojome ir gale Linas patraukė.
Krepšinyje yra labai plona linija. Vienas metimas ir viena gynyba gali tave nunešti į dvi skirtingas emocijų puses.
Apie sunkiausią traumą karjeroje (2014 m.):
Skaudėjo žiauriai, bet negalvojau, kad taip blogai. Bet kol nuėjau iki gydytojo Trumpicko, jau pamačiau jo veidą, kad čia batai. Į viršų kaulas išsikišęs... Supratau, kad čempionato nebėra, bet nesupratau, kiek ilgai tai užtruks. Buvo žiauriai skaudu, nes tada prieš čempionatą labai stipriai jaučiausi. Tada kaip tik buvau NBA peržiūrose, buvo susidomėjimo. Ir pasiruošime čempionatui buvau patenkintas savimi, kaip čia viskas eina. Bet vienas epizodas ir grįžti toli atgal.
Apie ašaras po 2015-ųjų Europos čempionato finalo:
Nežinau, kas ten buvo. Buvo gaila, žiauriai apmaudu, jog antras finalas ir be jokių šansų. Pereini visą tą nesąmonę grupės varžybose, tiek iškenti, kovoji, prasimuši iki finalo, bet bum, ir pagavo ispanai mus tais laikais ant naujo bajerio.
Buvo labai pikta ir liūdna, kad antrą finalą neišnaudojai progos tapti Europos čempionu. Gal susidėjo ir tie visi traumos reikalai. Bet labiausiai buvo liūdna, kad tokia proga gali nebepasikartoti.
Apie griūtį Rio (2016 m.):
Galima prisimąstyti visokių teorijų. Gal pagrindiniai žaidėjai žaidė per ilgai, gal ispanai mums taip davė per pasitikėjimą, kad jį praradome. Bet nežinau, čia aš jau pritempinėju.
Po to dar pralaimėjome kroatams, australams. Bet prieš ketvirtfinalį niekada nesijauti ramus. Ar tu gerai žaidi, ar prastai, vienos rungtynės, kas ten žino – eini tikėdamas, kad gali laimėti. Bet nei ten, nei ten... Abu ketvirtfinaliai olimpinėse buvo pralaimėti.
Apie Jono Kazlausko erą:
Kaip ją vertinti? Laimėjome du sidabro medalius Europos čempionate, pasaulio čempionate buvome ketvertuke. Olimpinėse nepasisekė, bet žiūrint į tą ketverių metų ciklą, rezultatai geri. Gerai vertinčiau tą laikotarpį, nes o kaip kitaip?
Taip, mes krepšinio valstybė, mylime žaidimą, bet individualiai žaidėjų neturime tiek... Dabar jau jaunesni talentingesni. O mes, vyresni, kaip nuo plūgo – einame, žaidžiame, daužomės, kovojame, bet technika ir dideliu meistriškumu per daug niekada neišsiskyrėme.
Kiti klausinėja, ką jūs ten turit? Porą NBA žaidėjų, o visi tokie... (juokiasi.) Vienas driblinguoja, kitas daužosi, trečias provokuoja – kas jums yra? Kaip jūs po to laimit? (juokiasi.) Sakau, ką žinau – einam ir, matyt, labiau už kitus norime.
Apie Dainių Adomaitį:
Pas jį labai aišku, ko mes norime. Jei prie Kazlausko buvo daug improvizacijos ir mano žaidimo du prieš du, čia daug daugiau aiškumo, ką norime gauti iš vienos ar kitos situacijos. Prasidėjo silpnybių ieškojimas varžovų žaidime. Turime akcentus, ką norime padaryti vienoje ar kitoje situacijoje.
J.Kazlauskas smarkiai pasitikėjo mano ir J.Valančiūno žaidimu du prieš du ir iš jo galėjau kurti situacijas kitiems. O čia aš turiu kiek kitokias užduotis.
Apie Dainiaus Adomaičio kritikus:
Yra tam tikra banda, kuriai turbūt niekas daugiau neįdomu, kaip tik treneris kaltas už tą ar aną. Bet, mano supratimu, kol kas buvo tik vienas čempionatas – 2017-ųjų, kuriame, taip, susimovėme aštuntfinalyje su Graikija. Bet kad Lietuva taip eitų ramiai grupėje ir be nervų žiūrėtų grupės etapą, buvo jau seniai. Todėl aš nesuprantu, kodėl yra toks pamišimas.
Apie 2019-ųjų pasaulio čempionato Lietuvos rinktinę:
Labiausiai reikia prisitaikyti, kaip išnaudoti Valančiūną ir Sabonį, kai jie yra aikštėje. Tai iššūkis jiems ir mums. Svarbiausia rasti balansą. Taip, jie varomoji jėga, turi gauti daug kamuolių, bet tuo pačiu negalime žaisti statiškai, grūsti kamuolius po krepšiu ir sugriauti judėjimą bei išsidėstymą, taip tikintis, kad jie mus išgelbės. Taip, jie trauks, bet turime padaryti viską, kad žaidimas būtų įvairiapusiškas.
Daugiau įdomių M.Kalniečio istorijų klausykite krepšinio podkaste „urBONUSas“:
