Tai buvo antrosios Lietuvos rinktinės kontrolinės rungtynės po laimėto mačo su Dominikos Respublika, su ja lietuviai dar žais ir trečią, paskutinį mačą ketvirtadienį.
Akivaizdu, kad likus savaitei iki olimpinio atrankos turnyro lietuviai dar turi mokytis kaip studentai per naktis, nes susižaidimui erdvės yra plačios.
Per pirmąją rungtynių dalį D.Maskoliūno vyrai suklydo net 13 kartų, klydę ne tik dėl rusų naudoto spaudimo, bet labiau elementariose situacijose perduodami kamuolį.
Įžaidėjai rotavosi trise – pradėjus mačą po čiurnos traumos pasveikusiam Mantui Kalniečiui, jį keitė Rokas Jokubaitis, o šį – Lukas Lekavičius. Dalį mačo Lukas žaidė drauge su M.Kalniečiu, į atakuojančio gynėjo poziciją pasislinkus žemiausiam rinktinės nariui L.Lekavičiui.
Domantas Sabonis ir Jonas Valančiūnas pirmą kartą nuo 2019 metų pasirodė aikštėje drauge, kai po ilgosios pertraukos D.Maskoliūnas pagaliau NBA bokštus išleido nebe po vieną, o kartu.
Aukščiausių vyrų tandemas atrodė stipriai, Domantui pasislinkus į sunkiojo puolėjo poziciją. Nors per kelias minutes išvadas daryti sudėtinga, abiem žvaigždėms būnant kartu rezultatas nuo 2 taškų skirtumo pakilo iki 10.
Trečiajame kėlinyje perlaužę rungtynių eigą lietuviai surengė įspūdingų atakų, kurios rusams galėjo priminti danų futbolo fejerverkus tautiečiams Kopenhagos stadione pirmadienį.
Su J.Valančiūnu ir D.Saboniu aikštėje ketvirtajame kėlinyje, o paskui ir be jų, Lietuva jau atakavo taip, kad varžovams būtų pravertęs ir vartininkas, jei tik toks būtų krepšinyje.
„Imkit pavyzdį iš danų!“, – atskriejo patarimas iš tribūnų. Rusijos krepšininkai tokių dovanų, kaip futbolininkai Kopenhagos stadione pirmadienį, nedalino. Kita vertus, Marius Grigonis išgirdo patarimą ir iškart paleido kelias tritaškes bombas, padėjusias įgyti didžiausią persvarą rungtynių finiše.
Šis mačas buvo ypač svarbus M.Kalniečiui, kuris pelnė 5 taškus ir atliko 2 rezultatyvius perdavimus, bet dar svarbiau, kad pajautė žaidimo ritmą po ilgos pertraukos be krepšinio.
– Mantai, kaip jaučiatės, sugrįžęs į aikštę po pusantro mėnesio traumos gydymo?
– Sunkiai, labai sunkiai, ir kvėpavimo trūko, ir čiurna dar kaip medinė. Treneris turbūt teisingai pastebėjo, kad pradžioje norėjau per daug nuveikti.
– Čiurna dar kamuoja, ar tiesiog reikia gerinti sportinę formą?
– Dar turiu būti kantrus. Dar esu toli nuo to, koks buvau, kai baigiau sezoną. Komandos draugai ir treneriai tai supranta. Žingsnis po žingsnio, bet džiaugiuosi, kad po treniruočių kojos nebeskauda. Reikia dar laiko, bet, tikiuosi, kad galėsiu suteikti komandai ramybės.
Sportuoju dar tik 2-3 dienas, dažnas treniruočių ir rungtynių ritmas turėtų padėti grįžti į formą.
– Ko tikėjotės iš šių rungtynių ir kaip pavyko tai įvykdyti?
– Pirmasis uždavinys buvo užrašytas: „Nedarykite klaidų“. Tačiau pirmojoje pusėje suklydome 13 kartų, tad akivaizdu, kad to neįvykdėme. Bet žaidimo organizacija atėjo su ramybe, tad ir žaidimas tapo sklandesnis.
– Kaip jūsų akimis atrodė Domanto Sabonio ir Jono Valančiūno duetas vienu metu aikštėje?
– Nežinau, dar reikėtų paanalizuoti, bet per kontrolines rungtynes treneris išbando įvairius variantus. Žiūrėsime, kas mums geriausiai tinka ir ateityje, oficialiose rungtynėse, improvizacijos bus mažiau.
Aš buvau prisitaikęs prie to modelio 2019 metais, tad man didelio skirtumo nėra. Žaidimo modelis skiriasi, bet man tinka, svarbu susitvarkyti pačiam su savo žaidimu.
– Ar tokia įžaidėjų rotacija, kai pradedate rungtynes, paskui jus keičia Rokas Jokubaitis, o šį – Lukas Lekavičius – ar taip gali būti ir olimpiniame atrankos turnyre?
– Tai lems trenerio sprendimai. Gali būti įvairių rotacijų. Reikia suprasti, kad Lietuvos rinktinėje suolas žaidėjų yra ilgas, tai nebėra 5-6 metų atgal situacija, kai žaisdavo gal tik septyni žmonės. Tai nėra labai svarbu Svarbiau, kad būtų pergalė.
– Išgėrėte nemažai kavos su Martinu Schilleriu. Kodėl užtrukote, kol pasirašėte sutartį su Kauno „Žalgiriu“?
– Kad neilgai. Ne paslaptis, kad didžiausias klaustukas buvo Roko (Jokubaičio) situacija, todėl gal ir užtruko, nors šiaip namuose lengva susitarti.
– Ar Krasnodaro klubas bandė įsiterpti?
– Nebenoriu diskutuoti, kas buvo. Esu šiandien jau „Žalgirio“ žaidėjas. Šiandien jau teko bendrauti su Krasnodaro spauda, aš esu laimingas, kad teko ten rungtyniauti ir žaisti. Linkiu jiems sėkmės, būsiu jų sirgaliumi, tai liks mano antrasis miestas.
– Kiek džiugus sugrįžimas ir kaip reagavo šeima?
– Labiausiai ir džiaugėsi vaikai, jiems tai didžiausia šventė, nereikės eiti į užsienietišką mokyklą.
Aišku, pats nenoriu grįžti į Kauną vien tik baigti karjerą. Turiu ambicijų kažką padaryti, parodyti, kad galiu žaisti, kad artėjantys 35-ieji metai nėra riba. Tačiau realu, kad turbūt baigsiu karjerą ten, kur ir pradėjau.
– Ar M.Schilleris jau kalbėjo detaliau apie vaidmenį aikštėje?
– Labai giliai nekalbėjome, bet jūs puikiai suprantate, kad aš ateinu į Roko vietą. Panašus žaidimo braižas ir vaidmuo manęs ir laukia.
– Kaip jūsų geras bičiulis Paulius Jankūnas reagavo į žinią apie sugrįžimą į „Žalgirį“?
– Reagavo, bet paliksime tai paslaptyje tarp manęs ir Pauliaus (šypsosi).
