Pirmuose dviejuose mačuose nusileidusios Ispanijai (58:72) ir Slovakijai (79:85), lietuvės iškovojo net penkias pergales iš eilės – prieš Vengriją (72:66), Švediją (70:68), Rusiją (78:74), Kroatiją (83:64) ir Serbiją (73:72).
Dvikova su Serbija buvo žūtbūtinė – pralaimėjusi ją, Lietuvos komanda būtų keliavusi namo. Bet lietuvės laimėjo. O serbės, taip pat prasmukusios pro atkrintamąsias varžybas, daugiau neklupo ir netikėtai tapo Europos čempionėmis bei iškovojo vienintelį tiesioginį kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
Lietuva taip pat galėjo priartėti prie Rio de Žaneiro – reikėjo patekti į penketuką ir taip gauti galimybę pakovoti olimpiniame atrankos turnyre. Tačiau atkrintamosiose varžybose lietuvės pralaimėjo visus tris mačus. Pirmiausia – ketvirtfinalio dvikovą su Baltarusija (66:68). Po to – turnyro dėl 5–8 vietų pusfinalį turkėms (57:66). O rungtynėse dėl septintosios vietos mūsų šalies ekipą 89:77 pranoko Juodkalnijos krepšininkės.
Akistatoje su baltarusėmis Lietuvos rinktinė neteko pagrindinės vidurio puolėjos Gintarės Petronytės. Dar viena šios pozicijos krepšininkė Kristina Alminaitė sužaidė tik vienerias rungtynes, o vėliau iškeliavo į Baku, kur prisidėjo prie Europos žaidynėse kovojusios gatvės krepšinio nacionalinės komandos.
Kelialapius į olimpines atrankos varžybas iškovojo finale serbėms 68:76 pralaimėjusios prancūzės, mačą dėl bronzos 74:58 laimėjusios ispanės, joms nusileidusios baltarusės ir penktąją vietą užėmusios turkės. Lemiamame mūšyje Turkijos komanda po pratęsimo 68:66 parklupdė ruses, likusias be galimybės keliauti į Rio de Žaneirą.
Apie pasibaigusį Europos čempionatą kalbėjomės su vyriausiuoju rinktinės treneriu Mantu Šerniumi.
– Kaip vertinate čempionatą ir pasirodymą jame?
– Europos čempionatas šiek tiek išsikreipė: buvau nustebęs, kad tiek Europos šalių savo rinktinėse turi amerikiečių krepšininkių. Nuvylė, kad daugumai jų tenka pagrindinis vaidmuo komandose, tai šiek tiek keičia visą Europos krepšinio pasaulį. Europos čempionatas tampa tarsi šalių klubų kova, o ne rinktinių čempionatu.
Antra, nuvylė teisėjų darbas. Pražangos buvo traktuojamos labai nevienodai, ypač pirmoje čempionato dalyje. Kuo toliau, tuo teisėjavimo lygis buvo geresnis. Mano komanda turėjo prie to prisitaikyti: per pasirengimą buvo vienaip, čia atvažiavus – kitaip. Manau, kad keletas šalių iš čempionato iškrito vien dėl to, kad neprisitaikė prie to, kaip buvo skiriamos pražangos.
Taip pat pastebėjau, kad Europos čempionatas Vengrijoje nebuvo išreklamuotas. Žaidėme gana tuščiose salėse, jose būdavo tylu, todėl komandos galėdavo lengvai susikalbėti. Lietuva dėl to turėjo pranašumą: rinktinės, kuriose žaidė užsienietės, tarpusavyje privalėjo kalbėtis angliškai, o mes galėjome šnekėtis lietuviškai. Todėl daugumos šalių skautai buvo sutrikę – laukdavo ženklų, o mes kalbėdavome lietuviškai.
Apskritai sąlygos čempionate buvo labai geros – ir maistas, ir organizavimas.
Komandos pasirodymu esu patenkintas. Negailėjome jėgų ir laimėjome rungtynes prieš tikrai stipresnes varžoves. Žaidėjos buvo labai atsidavusios ir komandai pralaimint man, kaip treneriui, neteko daug kištis į jų žaidimą – merginos, vedamos noro, energijos, žaidybinio pykčio, sugebėdavo pasivyti varžoves ir jas nugalėti. Tokios akimirkos džiugina. Kiek žaidėjos atiduoda savo energijos, tiek ir man yra noro joms padėti.