Tas vaizdas dar dabar stovi akyse.
Lukas stabteli šalia aikštės vidurio. Pajudina koją. Susiraukia. Pakelia galvą ir žvelgia į Lietuvos rinktinės atsarginių suolą. Ten Dainius Adomaitis, susitelkęs į žaidimą, dalija nurodymus. Lukas kryžiuoja pirštus – prašo keitimo. Netrukus su gydytoju Vyteniu Trumpicku kulniuoja į rūbinę. Grįžta, bet tik trumpam.
Per apšilimą prieš trečiąjį kėlinį jo jau nebėra su komanda. Lukas pakeliui į ligoninę.
Dainius Adomaitis atsidusęs žengia į spaudos konferenciją. Islandija nugalėta 84:62, bet ne tai dabar trenerio galvoje. „Laukiam naujienų“, – kiek situacija rimta, negali pasakyti strategas.
Jau kelyje Šiauliai–Vilnius sužinome sunkiai prieš miegą virškinamą informaciją – lūžo padikaulis. Perkūnijos Lietuvoje trečiadienį nebuvo. Tačiau tokią sukėlė L.Lekavičiaus trauma.
Ir niekas nesitikėjo, kad žaibas smogs lygioje vietoje. Priešpaskutinėse pasiruošimo rungtynėse su „kažkokia Islandija“. Krepšinio primirštuose Šiauliuose. Jau paskelbus galutinį dvyliktuką.
Rinktinės nariai ant suolo, atrodė, irgi nesuprato situacijos rimtumo. Praeidami jie vis pašnekindavo rinktinės mažylį. Tik šis per komandos pasitarimą per minutės pertraukėlę prie jų jau nebepakilo nuo suolo.
L.Lekavičius nesiraitė iš skausmo. Galbūt todėl tai buvo taip netikėta. Visi buvome ramūs, kad pasitikrinęs koją tylusis rinktinės karys vėl sugrįš į aikštę savo pasiutusiems reidams.
Tačiau „Žaibas Makvynas“ priverstas stabtelėti.
L.Lekavičius nebuvo žaidėjas, ant kurio D.Adomaitis ruošėsi statyti žaidimą. Jis nebuvo toks svarbus rinktinės žaidimo schemoms, koks Mantas Kalnietis 2014-aisiais, kai smūgis į Ante Tomičių išnarino ir aikštės generolo petį, ir rinktinės žaidimo koncepciją.
Tai buvo Luko metas. Juk jis užaugo.
Lietuva nuo 2013-ųjų dar nebuvo tokia rami dėl įžaidėjų. Mes per šį penkmetį dar neturėjome Atėnų „Panathinaikos“ kalibro atstovo ant atsarginių suolo.
Išlaikęs Šaro egzaminus, jis ruošėsi skrydžiui ne tik į Eurolygos elitą, bet ir į Europos čempionatą.
Dar niekada nebuvo toks tikras savimi. Nė iš tolo nepriminė to 2015-aisiais Europos čempionate sudegusio jauno vaikinuko.
„Manau, kad Luko žaidimas nieko nebestebina. Turbūt reikia priprasti, kad tai normalus jo žaidimas“, – po 16 taškų per 11 paskutiniųjų minučių blykstelėjimo Rygoje prieš latvius pasakė treneris Dainius Adomaitis.
Mes pratinomės. Maloniai pratinosi ir Mantas Kalnietis.
L.Lekavičius buvo ne šiaip kibirkštis nuo atsarginių suolo. Tai buvo ramybė rinktinės kapitonui. M.Kalnietis galėjo „arti“ parketą negailėdamas savęs, nes žinojo, kad nuo suolo kils patikimas partneris.
Kaip parodė Latvijoje, tas bendražygis galėjo petys į petį diriguoti rinktinės žaidimui ir kartu su kapitonu vesti rinktinę į lemiamą šturmą.
Lietuvos rinktinė prarado ne tik savo šeštą žaidėją. Tai buvo užnugaris, dėl kurio Mantui nereikėjo abejoti.
Tai buvo jungiamasis tiltas tarp starto penketo ir atsarginių žaidėjų, keitęs rinktinės žaidimo dinamiką. Įnešęs į rinktinės žaidimą daug greičio, gynybos plėšymo lyg sūrio lazdelių, pavojaus sirenų prie tritaškio linijos.
Luko netektis įneš disbalanso ilgai šlifuotam rinktinės žaidimui. Gerai, kad D.Adomaitis, lyg nujausdamas blogą, Adą Juškevičių pasiruošimo cikle statė įžaidėju. Būtų gerai, jei jis taip pat šaltakraujiškai svaidytų tritaškius, kaip tada 2014-aisiais.
Bet L.Lekavičiaus netektis yra reikšmingas praradimas, kuris nepalengvins ir taip sunkios pirmosios Dainiaus Adomaičio misijos su Lietuvos rinktine.
L.Lekavičius turėjo žaisti savo antrajame turnyre su Lietuvos rinktine. Jis ruošėsi antram slalomui nacionalinėje komandoje, kuris turėjo būti kitoks nei pirmasis.
„Įsimintiniausias mano įvykis buvo pirmųjų oficialių rungtynių apšilimas Rygoje. Dar net neprasidėjus apšilimui, salė jau buvo beveik pilna Lietuvos sirgalių.
Užgrojo „Tris milijonus“.
Buvo sunku daryti apšilimą – visas sustingau. Šiurpai ėjo per kūną. Ir tik tada suvokiau, kad atstovauju savo šaliai – Lietuvai.“
Koks bus antras dublis, šiemet dar nepamatysime. Bet Lietuvos rinktinės mažylio dar laukia daug vasarų nacionalinėje komandoje.
Lukai, stiprybės.
