– Mindaugai, ši vasara tau – ypatinga. Ką tik atšventei vestuves, ką dar spėjai nuveikti grįžęs iš Niujorko?
– Tai – ilga vasara, ilgiausia per visus 10 karjeros metų. Daug visko nuveikėme, laikas greitai prabėgo, užteko jo ir treniruotėms, ir socialiniams projektams, ir seniai nematytus draugus, gimines aplankyti. Turime tradiciją kasmet kartą ar du su draugais ir šeima plaukti baidarėmis. Šiais metais pavyko praplaukti Verseka ir Merkiu, paskui grįžome į močiutės namą miške. Tame vienkiemyje – visiška ramybė, tualetas lauke, mobilusis ryšys neveikia, gali nuo visų pasislėpti, atitrūkti, pabūti su savimi. Laukinis gyvenimas, net blogas oras netrukdo.
– Trečius metus su broliu Sauliumi vasaromis organizuojate krepšinio stovyklą vaikams. Kaip kilo tokia mintis?
– Krepšinio stovyklų perspektyviems vaikams yra daug, bet ne visi į jas patenka. Pats niekuomet nebuvau perspektyvus vaikas, į stovyklas manęs nekviesdavo, įsiprašydavau savanoriu, nešiodavau vandenį ir rankšluosčius. Štai todėl ir kilo idėja kviesti tuos, kurių niekas nekviečia, paaiškinti jiems, kad laimė ne visada yra karjeros viršūnėje. Norinčių daug, ne visus galime priimti, kad nenukentėtų stovyklos kokybė. Vaikai gyvena Palangoje, gali sportuoti, maudytis, gauna aprangą, sportinius batelius iš rėmėjų, kviečiame svečių, kurie pasakoja įdomias savo sėkmės istorijas. Aš ir pats ten nuvažiuoju, pabūnu porą dienų. Šiais metais pabuvau prieš rinktinės stovyklą, važiavau į Palangą anksčiau.
– Ko vaikai dažniausiai stovyklose tavęs klausia? Ką labiausiai nori apie tave žinoti?
– Vaikų klausimai Amerikoje ir Lietuvoje, pastebėjau, labai skiriasi. Lietuviai vaikai klausinėja, kaip tapti garsiu krepšininku, kaip padaryti karjerą, domisi, kaip sekasi NBA bendrauti su komandos draugais. Amerikos vaikai nori žinoti, kokio didumo name gyvenu, ar vairuoju „Ferrari“?
– Ir tikrai – ar turi „Ferrari“ Niujorke?
– Neturiu ir nemanau, kad turėsiu.
– Įdomu, kokiais automobiliais važinėja tavo komandos draugai?
– Įvairiais. Kai kurie – didelėmis amerikietiškomis mašinomis, kai kurie – sportinėmis. Man patinka, kad niekas nekreipia dėmesio, į kokį automobilį sėdi ir kas su kokiu į treniruotes atvažiuoja. Gali pamatyti krepšininkų ir su ferariais, ir su džipais, ir su kuperiukais.
– Smalsu, kuris iš Niujorko „Knicks“ komandos draugų įsiraito į mini automobilį?
– Įsiraito 210 cm ūgio centras Marshallas Plumlee.
– Ilgos kojos netrukdo?
– Kartą paklausiau, kokia yra jo svajonių mašina. „Aš jau turiu savo svajonių automobilį“, – atsakė. Esame juo važiavę trise, visi gerokai per dviejų metrų ūgio. Tilpome, buvo linksma.
– Kai pats renkiesi automobilį, kas tau svarbiausia?
– Svarbiausia, kad saugiai nuvažiuočiau iš taško A į tašką B. Ir kad tilpčiau.
– Vis dėlto, grįžęs į Lietuvą, sėdi į „Volkswagen“ markės automobilį. Šį kartą išsirinkai naująjį „Arteon“.
– „Volkswagen“ mane tarsi persekioja. Pačia geriausia prasme – pirmasis automobilis, kurį man davė važinėti tėtis, buvo „Passat“, kai pirkau nuosavą, nusipirkau „Volkswagen“, Ispanijoje, Malagoje, ši bendrovė rėmė mūsų komandą, taigi, visi tokiais automobiliais važinėjome. Aš jau toks, jei man kas patinka, nematau reikalo keisti.
– Rudenį Niujorke, jau dabar su žmona Egle, grįšite į tuos pačius namus?
– Greičiausiai. Įsikūrėme name, kur gyvena ir daugiau komandos draugų, kviečiame vieni kitus vakarienės. Man atrodo, kaip bendrauji laisvalaikiu, taip ir aikštelėje vyksta reikalai. Pirmosiomis dienomis, kai atvykau, prisipažinsiu, buvo neramu – priims, nepriims. Per olimpinių žaidynių atidarymą jau žinojau, kad žaisiu „Knicks“. Pamatęs komandos senbuvį Carmelo Anthony svarsčiau – gal nueiti su juo pasisveikinti? Taip ir neišdrįsau, kas jei nepažins? Per pirmąją treniruotę Carmelo pats priėjo, pradėjo pasakoti savo įspūdžius iš olimpiados. Prisipažinau jam neišdrįsęs prieiti, o jis nusijuokė: „Jau tada žinojau, kad pas mus žaisi.“ Olimpiada Amerikoje – didelis įvykis, tai, kad joje dalyvauji, tarsi pakylėja laipteliu aukštyn.
– Tavo pavardę komandos draugams ištarti, matyt, sunku. Gal jau gavai kokią naują pravardę?
– Mane kviečia Kuz, kartais šaukia Kus Kus, kaip kruopas, dažnai pavadina Smailu (Smiley). Turbūt dėl šypsenos. Bičiuliai sakė, kad per pirmąsias rungtynes buvo skaudu klausyti, kaip komentatorius laužė liežuvį mėgindamas ištarti mano pavardę.
– Kaip vertini pirmuosius savo metus NBA?
– Save vertinti sunku, tegu vertina kiti. Kai baigėsi sezonas, susitikome su klubo vadovais. Jie sakė, kad džiaugiasi mano progresu ir žaidimu. Taip pat nurodė, ką reikėtų tobulinti. Vasarą tai ir mėginau daryti. Iš „Knicks“ visi mes tikėjomės daugiau, geresnių rezultatų. Tačiau žiūrėti atgal laiko nebėra, reikia žvelgti į priekį.
– Kaip pavyko prisijaukinti Niujorką? Miestą, kurį žmonės pamilsta arba jo nekenčia?
– Mudu su Egle lengvai prisitaikome prie aplinkybių. Ir mums sekasi – visos vietos, kuriose teko gyventi, buvo nuostabios. Šiauliai, Kaunas, Malaga, Niujorkas – kol kas gyvenimas klostosi gerai. Miestą nesunku prisijaukinti, kai tiksliai žinai, ką jame veiksi, koks bus grafikas. Eglė Niujorke irgi rado veiklos, įsikūrėme netoli mano treniruočių salės. Per tuos metus joje nebuvau gal tik du kartus – per Kalėdas, kai mus aplankė tėvai ir kai vieną dieną buvau sunegalavęs.
– Ar gali pasakyti, kad praėjusiais metais išsipildė tavo gyvenimo svajonė?
– Svajonių turiu ne vieną, nuostabu, kad jos pildosi. Kažkada svajojau žaisti rinktinėje, paskui – patekti į olimpines žaidynes, žaisti NBA. Tačiau apetitas kyla bevalgant, jis ir varo į priekį.
– Rodos, viską turi. Daugiau lyg ir nebėra kur kilti...
– Visada yra. Kai pasieki vieno, turi siekti kito. Negali sustoti, negali džiaugtis. NBA per mėnesį būna 16 ar 17 varžybų. Jei vienas sužaidei gerai, negali sustoti ir užriesti nosies, nes dar po dviejų lygiai taip pat sėkmingai gali atsidurti dugne. Niujorke kasdien turi savo sugebėjimus įrodinėti iš naujo.
– Grįžę į Ameriką dar kartą švęsite vestuves su komandos draugais?
– Nemanau, kad bus kada. Baigsis Europos čempionatas, po dviejų dienų jau turiu būti Niujorke, prasidės treniruočių stovyklos. Labai tikiuosi, kad turėsime ką švęsti po Europos čempionato, o Amerikoje laiko šventėms nebebus, vėl teks kibti į darbus.
