M.Kuzminskas skaičiuoja paskutines atostogų dienas. Netrukus Lietuvos rinktinės krepšininkas grįš į Italiją, kur pradės antrą sezoną Milano „Olimpia“ klubo gretose. Prieš naujo sezono pradžią – pokalbis su 28 metų 205 cm ūgio puolėju, šiais metais patyrusiu daug permainų karjeroje ir asmeniniame gyvenime.
– Mindaugai, įvairiausių patirčių šiais metais turėjai...
– Na, keisti klubą, šalį ir netgi žemyną viduryje sezono dar niekada neteko. Ir tai nėra nei labai paprasta, nei lengva. Keletą mėnesių laukiau naujo kontrakto, atrodė, trūksta tik sutarties, bet vis kažkas sutrukdydavo. Neslėpsiu: buvo daug įtampos, bet tokia dalykai užgrūdina ir išmoko, kaip elgtis panašiose situacijose.
– Skrisdamas lėktuvu iš Amerikos į Europą, tikriausiai analizavai priežastis, mėginai sau paaiškinti, kas vyksta?
– Žinoma, o kas nemėgintų?! Niujorko „Knicks” klubo vadovybė pasikeitė, nebeliko tų, kurie manęs norėjo, kurie kvietė. Kelerias rungtynes praleidau ant suolo, tada su agentu pasitarėme, kad reikia ieškoti kito klubo. Sulaukėme keleto konkrečių pasiūlymų, tačiau nusprendėme šiek tiek lukterėti. Laukti teko iki sausio, kol atsidūriau Milano „Olimpia” klube.
Viskas gerai, stengiuosi žvelgti ne į praeitį, o į ateitį. Tikrai žinau, kad niekas nevyksta be priežasties ir viskas – tik į gerą pusę.
– Ką reiškia sėdėti ant suolo tada, kai norisi bėgti, mesti, žaisti, o ne žiūrėti, kaip žaidžia kiti?
– Sėdėti ant suolo sunku, patyriau. Pradedi save kaltinti, analizuoti ir taisyti klaidas. Kai ir tai nepadeda, labai svarbu neįsileisti negatyvių minčių ir niekada nekaltinti kitų. Komanda, kurią surinko, nori laimėti. Gal tu netinki, nelimpi, nederi prie jų sistemos. Krepšinyje asmeniškumų nėra, štai kodėl nereikia kaltinti kitų, o palaikyti komandos draugus ir laukti, kada išauš tavo proga.
– Nėra taip paprasta sau pasakyti šiuos dalykus, dar sunkiau jų laikytis. Kas tau padėjo?
– Dar Kauno „Žalgiryje” yra buvę situacijų, kai, atrodė, kalnus nuversi, o imi ir atsimuši į sieną. Tada tikrai jautiesi blogai, sunku. Anuomet man labai padėjo psichologas, iki dabar su juo bendrauju, jis man padeda įveikti sunkias situacijas. Juk, rodos, viską pats supranti, bet kai pakalbi su žmogumi iš šalies, pasidaro daug lengviau ir kitaip priimi situacijas, kitaip jas sprendi.
– Ne tik krepšinyje šiais metais vyko pasikeitimai. Asmeniniuose santykiuose irgi. Tarsi viskas į vieną vietą...
– Apie asmeninio gyvenimo peripetijas nekalbu. Visą laiką buvau atviras, tas atvirumas man dažnai kišo koją, išmokau ir šią pamoką, dabar, kiek galima, asmeninį gyvenimą stengiuosi laikyti sau.
– Kokia buvo tavo vasara Lietuvoje?
– Štai, matote, leidžiu laiką su krikšto vaikais. Buvau jiems pažadėjęs išvyką į boulingą. Teko pažadų laikytis, o ir nauju automobiliu pavėžinau. Naujasis „Volkswagen Touareg” man labai patinka, šios markės automobilis buvo pirmasis, kurį vairavau. Ir dabar jis – mano prioritetų sąraše, galvoju, kai jau pirksiu automobilį sau, toks jis ir bus.
Krikšto vaikus turiu tris – Jokūbą, Rytę ir Simą. Simas gyvena Kaune, jam tenka mažiausiai dėmesio, bet ir tai – ištaisoma. Stengiuosi visada vaikus aplankyti, pabūti su jais. Kartu su Rimanto Kaukėno fondu lankiau ir sergančius vaikus, man visada smagu suteikti jiems džiaugsmo. Kaip ir kasmet, su šeima ir draugais plaukėme baidarėmis. Keletą dienų pabuvau močiutės vienkiemyje, kur nėra mobiliojo ryšio, o į tualetą vaikštome lauke. Čia galva visiškai išsivėdina!
– Kada grįžti į Milaną?
– Lietuvoje būsiu iki rugpjūčio 17-os, o tada – pasiruošimas su Milano klubu. Į Lietuvą grįšiu rugsėjį, laukia žaidimas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje.
