2015 metais M. Kuzminskas geriausių krepšininkų rinkimuose užėmė antrąją vietą ir taip patvirtino vieno geriausių šalyje vardą. Krepšinio specialistai jam prognozuoja ir vietą NBA komandoje.
Tačiau šįkart su Mindaugu – ne apie krepšinio niuansus, o apie daug žemiškesnius dalykus…
Mindaugai, jau gali susikalbėti ispaniškai?
Susikalbėti galiu. Krepšinio terminus perpratau greitai, treniruotės daugiausia vyksta ispanų kalba, taigi nebuvo kur dėtis. Mano draugė Eglė nuolat darė meškos paslaugą – ji puikiai kalba ispaniškai, tad dažnai vertėjaudavo. Bet po truputį stengiausi daugiau pasakyti ir aš. Nebuvo taip, kad persilaužiau ir pradėjau kalbėti. Laikui bėgant, kai labai nori, stengiesi išmokti naujų žodžių, frazių. Susikalbėti galiu, bet kalba nėra ideali, būna, kartais užsikertu duodamas interviu arba nepasakau visko, ką norėčiau.
Ar sunku ispaniškai užsisakyti alaus?
Šią frazę, manau, moka 50 procentų lietuvių, kurie net nėra buvę Ispanijoje (juokiasi).
Papasakok kokį linksmą nutikimą, kai dėl kalbos atsidūrei keistoje situacijoje.
Pirma į galvą šovusi mintis yra ne iš gražiųjų, tačiau… Pirmaisiais metais į svečius atvyko tėtis, nuėjome į restoraną pavalgyti. Norėdamas jam parodyti savo ispanų kalbos žinias, pradėjau užsakyti maisto ispaniškai. Ispanų kalboje vištiena ir vyriškas lytinis organas skiriasi tik viena balse. Netyčia padavėjui pateikiau ne tą užsakymą. Laimei, jis nusijuokė ir mane pataisė.
Futbolo ekspertu dar netapo
Ispanija – futbolo valstybė. Ar tau patinka futbolas?
Nesu didelis fanas, tačiau Čempionų lygos varžybas žiūriu, rezultatus žinau. Kai rungtynes žiūri kartu su ispanų žaidėjais, pamatai, ką reiškia iš tikrųjų nusimanyti apie futbolą.
Malagoje yra futbolo klubas „Málaga CF“. Esi lankęsis jo rungtynėse?
Apsilankymai nėra dažni. Tuo metu, kai mes žaidžiame namie, jie – išvykose, ir atvirkščiai. Jei vyksta rungtynės, o mes žaidžiame Malagoje ir neturime treniruotės, stengiuosi apsilankyti. Stadionas Ispanijos mastu nėra didelis – „tik“ 30 000 vietų, tačiau Pietų Ispanijos gyventojai tikrai karšti ir sukuria gerą atmosferą.
Pastaruoju metu Lietuvos futbolo rinktinė irgi sulaukia daug dėmesio. Tačiau… dėl prasto žaidimo arba dėl žaidėjų elgesio. Kaip vertini Lietuvos futbolą?
Žaidimą geriau tegu vertina ekspertai. O aš, kaip Lietuvos sporto fanas, galiu tik palaikyti žaidėjus. Dabar jiems tikrai nėra pats geriausias laikas. Žaidėjų elgesio vienareikšmiškai negalima vertinti. Iš vieno ar poros žmonių išsišokimų negali spręsti apie visus sporto šakos atstovus. Futbole, kaip ir krepšinyje, lengvojoje atletikoje ar tiesiog gyvenime, yra visokių žmonių.
Daugelis krepšininkų laisvu metu mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus, ypač futbolą. Ar tu geras žaidėjas?
Mėgstu pažaisti, bet ne Ispanijoje. Čia žaidimų kompiuterio neturiu. Jei jau žaidžiu, dažniausiai – su Anglijos rinktine. Pasiekimai kuklūs, nebent draugų rate yra pavykę kažką laimėti. Rinktinėje, kai žaisdavome poromis, deja, dažniausiai atsidurdavau dugne. Galbūt porininkas blogas…
Žvaigždės statusas
Lietuvoje užėmei antrąją vietą geriausių šalies metų krepšininkų rinkimuose ir generalinių vadybininkų buvai išrinktas kaip geriausias lengvasis „kraštas“ Eurolygoje po grupės varžybų. Ar tu jau žvaigždė?
Nelabai žinau, koks būtent žvaigždės apibrėžimas, tačiau, kad ir koks būtų, – ne…
Ką tau pačiam reiškia tokie įvertinimai?
Kai pagalvoju, prieš dešimt metų, kai rungtyniavau Šarūno Marčiulionio akademijos antrojoje komandoje, o didžiausias noras ir tikslas buvo patekti į stipriausią savo amžiaus komandą, tokio įvertinimo net susapnuoti negalėjau.
Lietuvoje tave visi pažįsta, matyt, sulauki daug dėmesio. Ar žmonės kalbina gatvėje?
Visko pasitaiko. Ypač „paaštrėja“ per čempionatus ir kai jie gerai pasiseka. Ispanai užkalbina dažniau, jie gerokai drąsesni nei lietuviai. Socialiniuose tinkluose yra tekę sulaukti įvairių žinučių: pagyrimų, paskatinimų ar net prašymų paskolinti pinigų visiškai nepažįstamiems žmonėms.
Gauni kokių nuolaidų vien todėl, kad žmonės tave atpažįsta?
Pasitaiko visko – ir nuolaidų, kai kur praleidžia be eilės, kavinė pavaišina desertu, gauni geresnę vietą lėktuve. Tačiau kartais būna ir antkainių. Kartą nuvažiavau į autoservisą, paprašė kone triskart daugiau nei po savaitės telefonu.
Ar skiriasi krepšinio mėgėjai Lietuvoje ir Malagoje?
Lietuviai, manau, labiau supranta krepšinį, o ispanai yra karštesni, ne tokie kantrūs, neduok Dieve, jei komandai nepasisekė, – lengvai nušvilps. Pernai buvo smagus nutikimas: tą dieną, kai žaidėme, buvo mano gimtadienis. Kai išėjau iš rūbinės, laukė visas orkestras, du tortai ir daug žmonių. Itin šilta akimirka.
Gido paslaugos
Šiltas kraštas, kuriame žaidi, matyt, privilioja pas tave atvykti daug draugų? Neatsibodo?
Pirmą sezoną kartais būdavo tikrai sunku – išveži vienus žmones, paimi kitus. Likdavo mažai laiko sau, namai visada būdavo pilni. Negaliu sakyti, kad atsibodo, juk atvažiuoja mieli žmonės, su kuriais smagu leisti laiką. Per antrą ir trečią sezoną išmokome planuoti vizitus taip, kad užtektų laiko viskam.
Jau galėtum vesti ekskursijas svarbiausiose Malagos miesto vietose?
Dažniausiai svečiai tiesiog nori pailsėti ir pabūti prie jūros. Šiokiu tokiu gidu galėčiau būti, nors pasirodyti tenka ne taip dažnai – treniruočių grafikas itin įtemptas. Bet nuorodas suteikiame visada. Paprastai aš laikausi griežtos dienotvarkės, svečiai keliauja patys, tik laisvus vakarus ir dienas leidžiame kartu. Didesnis krūvis tenka Eglei, jai reikia pasirūpinti ir kad visi sotūs būtų, ir kad namai būtų švarūs.
Ką labiausiai patartum pamatyti pirmą kartą Malagoje viešintiems svečiams?
Senamiestį, uostą, katedrą, Gibralfaro pilį, Piccaso muziejų, zoologijos sodą Fuenchiroloje. Pabaigoje – vakarienė tradiciniame chiringuito ant jūros kranto.
O kaip tau patinka ilsėtis po treniruočių ar rungtynių?
Po kelionių norisi pabūti namie. Vaikštome prie jūros su šuniuku, aplankome netoliese esančius miestelius ar tiesiog kur nors jaukiai pavakarieniaujame. Dažnai to daryti netenka, nes saulė išsunkia nemažai energijos, o kai dvejos rungtynės per savaitę, mėgautis ja negaliu. Dažniausiai po sezono liekame dar bent kelioms dienoms.
Ar laisvą dieną sukiesi virtuvėje?
Stengiuosi, tačiau ne visada išeina. Turiu kelis patiekalus, kurie tikrai pavyksta, bet eksperimentuoti įgūdžių trūksta. Ir labai nepatinka paskui tvarkytis.
Ar Ispanijoje pasidarei išrankesnis maistui?
Pasiilgstu cepelinų – sezono metu jų nevalgau. Įprastų mums produktų randame šalia esančiose ukrainiečių parduotuvėse – ir lietuviškų sūrelių, ir varškės, net kefyro. Maistui išrankus niekada nebuvau, tačiau ir Lietuvoje, ir čia stengiuosi valgyti kokybišką, sveiką. Ispanijoje didžiausią skirtumą pastebėjau rinkdamasis jūrų gėrybes – čia jos visada itin šviežios.
Merginų dėmesys nekankina
Ar tave vis dar atakuoja merginos?
Per daug atakų nesu sulaukęs (juokiasi). Ypač dabar, kai jau treti metai gyvenu Ispanijoje su drauge. Būna, parašo, bet tikrai mandagiai ir, tikiuosi, be blogų kėslų.
Kiek laiko jūs su Egle esate kartu?
Ketvirti metai. Mums pasisekė, kad pradėjome gyventi Ispanijoje ir būtent Malagoje. Geras oras, šilti žmonės, Eglė laisvai kalba ispaniškai, turi veiklos baleto mokykloje. Viskas super.
M. Kuzminskas – NBA žaidėjas
Tai kada į NBA?
Manau, dar ankstoka apie tai kalbėti. Iki birželio pabaigos turiu kontraktą su „Unicaja“, tad apie kitus klubus ar lygas stengiuosi negalvoti, tai tik trukdytų. Svarbiausia – būti sveikam ir gerai pasirodyti su komanda šiame sezone, o tada – matysime.
Ar rinkai NBA lipdukus? Žaisdavai NBA kompiuterinius žaidimus?
Rinkau, kaip ir daugelis to meto vaikų. Kieme žaisdami taip pat būdavome išsirinkę savo NBA žaidėją, stengdavomės jį pamėgdžioti. Namie žaisdavome NBA kompiuterinius žaidimus, bet jų kokybė, palyginus su dabartiniais, švelniai tariant, buvo prastoka. Mėgstamo žaidėjo neturėjau. Kai atsirado galimybė jį susikurti, susikurdavau save, be abejo, geriausiai metantį, greičiausiai bėgantį ir aukščiausiai šokantį.
Gimtadienio gudrybės
Tavo brolis – buvęs krepšininkas. Kada pastarąjį sykį žaidėte vienas prieš vieną ir kaip baigėsi mačas?
Pralaimėjau… Paskutinį kartą, kai rimtai žaidėme, neblogai gavau į nosį. Nuo tada stengiamės vienas kitą pasaugoti ir labiau varžomės metimų žaidimuose negu „kontakto“.
Jaunystėje dažnai pasitaikydavo kovoti aikštėje su broliu?
Tarp mūsų nemažas amžiaus skirtumas – septyneri metai. Kovos, jei ir vykdavo, būdavo nelygios. Tačiau pas tėvus sode visada mėtydavome į krepšį ir varžydavomės. Turėjau tokią gudrybę: kai brolis rengdavo gimtadienius sode, susirinkdavo nemažai krepšininkų, jis pasiimdavo mane, jaunėlį brolį, kad pafotografuotume, sunešiotume daiktus. Man tiesiog būdavo smagu būti tarp vyresnių, palaukdavau, kol balius įsisiūbuodavo, tada kviesdavau krepšininkus pažaisti „minuso“ iš simbolinių pinigų. Dažniausiai pavykdavo laimėti, taigi brolio gimtadienio laukdavau labiau nei savo (juokiasi). Pabūni su vyresniais žinomais krepšininkais ir dar išeini namo ne tuščiomis.
Ar pasiilgti vaikystės žaidimo „minuso“? Kada pastarąjį kartą žaidei?
Šią vasarą. Būna, pralaimiu, ir tikrai – ne itin retai. Turiu draugų, kurie anksčiau žaidė ar dar ir dabar žaidžia krepšinį. Kad ir kaip juokingai skambėtų, susidaro toks mini spaudimas: tu privalai laimėti, o visi kovoja prieš tave, tik ir nori nugalėti.
