Jonas Kazlauskas grįžęs iš Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių teigė, kad traukiasi iš Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiojo trenerio posto, tačiau ketvirtadienį tai paneigė.
Šį kartą strategas teigė, jog dar niekur nesitraukia, ir leido suprasti, jog negavęs kitų pasiūlymų svarstytų galimybę likti Lietuvos rinktinėje. J.Kazlauskas kalbėtis su LKF ketina kitą savaitę ir tik po šio pokalbio jis priims galutinį sprendimą.
– Kada planuojate kalbėti su Jonu Kazlausku? Ar bandysite jį įkalbėti likti?
– Kitą savaitę susirinks visa federacija ir tuomet kalbėsimės. Reikia, kad visi dalyvautų ir turėtų ataskaitas. Įkalbinėti čia nieko nereikia. Baigėsi vienas olimpinis ciklas ir dabar reikia surasti žmogų, kuris bus vedlys naujajame. Jono apsisprendimas lems, ar jis bus vienas iš kandidatų.
Tikiuosi visi supranta, kad turėjome puikų olimpinį ciklą. Tai buvo istoriškai geriausias ciklas. Apie Joną galime kalbėti tik geriausiais žodžiais.
Jūs nematote daug jo darbo, nes Jonas atsakingas ne tik už vyrų rinktinę, tačiau ir už jaunimo komandas. Jis paskiria trenerius ir prižiūri visą piramidę, kurią pradeda 15-mečiai.
Labai džiaugiamės, nes tai jau duoda rezultatų. U-16 ir U-17 projektai, kurie buvo pradėti prieš ketverius metus, yra labai sėkmingi.
– Ar pasikeitus rinktinės treneriui, jis irgi turėtų dirbti su jaunimu?
– Taip. Tai yra viena iš sąlygų dirbant Lietuvos rinktinės treneriu. Jis turi tempti visą piramidę į priekį. Vyrų rinktinė yra dabartinė komanda. Jeigu mes ignoruosime jaunimą, tai turėsime didelių problemų ateityje. Labai džiaugiamės, kad jaunimas šiuo metu yra labai perspektyvus ir tikimės jo indėlio po 5–7 metų vyrų komandoje.
Labai svarbu, kad nepaliktume po savęs tuščios vietos. Nenorime vėliau aiškintis, kas buvo ar nebuvo padaryta gerai.
– Jeigu treneris turi prižiūrėti jaunimo rinktines, ar jis gali vienu metu dirbti ir klube?
– Mes nedarome jokių kliūčių, nes žinome, kad treneris atlikdamas daugiau darbo tobulėja. Žinoma, tuomet mažėja laisvalaikio bei nukenčia šeima.
Klube treneriai užsidirba pinigus, o rinktinėje jie gauna tik simbolišką atlygį. Noriu dar kartą pabrėžti, kad rinktinėje krepšininkai negauna jokių atlyginimų, o treneriams mokami labai maži pinigai.
Dar kartą noriu pasidžiaugti mūsų vyrų rinktine, nes iki šios dienos nė vienas krepšininkas negavo jokio atlygio. Ispanai ir kitos stipriausios Europos komandos moka savo žaidėjams, o mūsų biudžetas to padaryti neleidžia.
Jie čia atvyksta kaip į armiją. Gauna maisto bei lovą, o išgyvena dėl kiekvienos nesėkmės bei džiaugiasi pergalėmis.
Mūsų biudžetas yra apie 3 mln. eurų, o ispanų – 60 mln. eurų. Todėl patys suprantate, kad jie sau gali leisti daugiau. Žinoma, galėtume šiek tiek palepinti vyrų rinktinę, tačiau tuomet griūtų visą mūsų jaunimo piramidė ir negalėtume sau leisti jiems padėti.
Džiaugiamės, kad ir mūsų vyrai tai supranta. Juk ir jie kažkada buvo jauni. Juos išlaikė ir rūpinosi. Nuo pat Šarūno Marčiulionio ir Arvydo Sabonio laikų ši sistema buvo įdiegta ir ji pasiteisino.
– Gal galite papasakoti apie šį projektą su aikštelėmis?
– Antrus metus jau vykdome šią akciją ir džiaugiamės, kad su mumis bendradarbiauja savivaldybė bei partneris. Mes pasirūpiname krepšiais, o jie danga bei kitais dalykais.
Mūsų tikslas – kad vaikai laisvalaikį leistų ne tik su krepšiniu, tačiau būtų ir fiziškai aktyvūs. Norime, kad vaikai turėtų vietą, kurioje galėtų turiningai praleisti laisvalaikį.
Norime, kad prie šios akcijos prisijungtų ir bendruomenės. Norime, kad prie aikštelės gyvenantys žmonės jaustų, jog tai yra jiems. Jie turi saugoti ir tausoti šią aikštelę. Mes įsipareigojome kasmet čia organizuoti turnyrus, todėl jie greičiausiai vyks kasmet birželio pirmąją.
