Paskutinėse pasaulio čempionato rungtynėse M.Kalnietis per 24 minutes pasižymėjo 5 taškais ir 8 rezultatyviais perdavimais.
„Ne“, – paklaustas, ar paskutinė pergalė kiek nors guodžia, nedaugžodžiavo kapitonas. Lietuvos rinktinė antrajame planetos pirmenybių etape liko trečia ir nepateko į ketvirtfinalį.
M.Kalnietis su komanda vis dar gyveno rungtynėmis su Prancūzija. Skaudus čempionatas M.Kalnietį privers apgalvoti ir ateitį rinktinėje.
– Kokie bus prisiminimai iš pasaulio čempionato Kinijoje?
– Blogi. Mes dar ir dabar tose rungtynėse su prancūzais. Aišku, gerai, kad užbaigėme prieš fanus, gal dėl dar kažkokių išskaičiavimų, bet man 9 ar 16 vieta, skirtumo nelabai yra.
– Koks buvo žaidėjų požiūris į teisėjavimą su prancūzais ir FIBA reakciją?
– Turbūt panašiai, kaip ir visų lietuvių: apmaudu, nemiegota, nervintasi. Bet gyvenimas eina į priekį ir nieko negali padaryti. Tiesiog susitaikyti, kad ir kaip ten būtų.
– Ar tai vienas skaudžiausių čempionatų?
– Visada skaudu, kai iškrenti ketvirtfinalyje, aštuntfinalyje. Visada skaudu.
Gal tik gaila, kad žaidimas buvo geresnis, o sistema negailestinga. Bet nepasiteisinsi, kai tas žaidimas nieko neatnešė. Mūsų darbe galutinis rezultatas viską lemia.
Ir 2013, ir 2015 metais prastai žaidėme grupėse, kai laimėjome sidabrą, bet visi atsimena tą medalį. Tad kas iš to – gal gražu, faina, nuėjome, padarėme, ką reikėjo, bet viskas – važiuojame namo.
– Ko galbūt rinktinei pritrūko pereiti į tą kitą lygį?
– Mes kažkaip, nežinau... Pradedame rungtynes kaip ir sutarę, ką darysim, bet ir su australais, ir prancūzais išėjome, kai mums trūko kietumo ir kovos.
Mes neturime tiek talento, kad galėtume ne iki galo daužydamiesi išspręsti reikalus. Kai dega šiknos, pradedame kurti, kažką daryti ir didžiulėmis pastangomis grįžti. Bet tos pabaigos... Ar jėgų trūkumas, ar koks išsimušimas, bet, manau, čia buvo pagrindinė vieta, kodėl nenugalėjome australų ir prancūzų.
– Ar jus nustebino Dainiaus Adomaičio atsistatydinimas?
– Mes iš žurnalistų žinojome. Niekas nežinojo. Gal gali nujausti po čempionato, bet kaip ir jis sakė, kad rezultatas yra prastas. Normalu – keičiasi tie treneriai. Nebuvo didžiulė staigmena, bet mes to nežinojome, prieš jam tai pranešant.
– Kuo Adomaitis pasižymėjo per tuos beveik trejus metus?
– Nežinau. Dabar labai sunku viską vertinti. Daug tų trenerių turėjau. Tie treneriai keičiasi ir su nė vienu nebuvo jokių problemų. Tokia ta situacija rinktinėje – vieni išeina, grįžta, užsivelki marškinėlius ar trenerio kostiumą, ir lieki toje šeimoje. Žmonės keičiasi, bet Lietuvos rinktinė visada išliks.
– Pats apie marškinėlių nusivilkimą negalvojate?
– Nežinau... Dabar sunku pasakyti. Dar mintys rungtynėse su Prancūzija. Tikrai nieko nenoriu sakyti.
– Tai trečias čempionatas, kuriame likote toli nuo medalių. Ar yra ko nerimauti?
– Sunku pasakyti. Čia reikia labai ilgai galvoti. Nemanau, kad čia kažkas labai negerai. Sakyčiau, mes turime stipresnę komandą, nei prieš 4-5 metus. Prisidėjo tokie žaidėjai kaip Sabonis, Ulanovas, Lekavičius, Grigonis, kurie yra žaidėjai. Dabar mes turime labai ilgą suolą. Neturiu kompetencijos vertinti jaunimo, bet mūsų rinktinė turi daug svarbių žaidėjų ir jų padaugėjo.
Tiesiog tuo krepšinis ir įdomus, kad keli sprendimai, kelios pergalės ir dabar apie tai nekalbėtume.
Aišku, yra problemų, kaip ir visur, bet kad kažkas drastiško, tai ne.
