Visa Lietuva yra kaip ant adatų, kai žaidžia nacionalinė vyrų krepšinio komanda, o ką jau kalbėti, kai ji siekia vietos olimpinėse žaidynėse, kurių nėra praleidusi po Nepriklausomybės atkūrimo.
Septyni kartai iš septynių. Lietuvos krepšininkai nuo pat 1990 m. žaidė visuose pagrindiniuose sporto renginiuose, vykstančiuose kas ketverius metus, o dabar viliasi išplėšti ir vietą Tokijuje.
Gražios tradicijos nutraukti nenorintys Dariaus Maskoliūno kariai atranką Kaune pradėjo dviem pergalėmis, o iki išsvajoto tikslo liko patiesti dar du varžovus – Lenkiją ir veikiausiai Slovėniją.
Dėl nacionalinės krepšinio komandos pergyvena visi, bet daugiausia –rinktinės atstovai ir jų artimieji.
Sunkiai už komandos vairo startavęs Darius Maskoliūnas per pastaruosius metus susidūrė su neigiamų reakcijų, kurios persiduoda ir trenerio šeimos nariams, lavina.
„Emocijų ir įtampos yra gerokai daugiau, kai stebiu rinktinę ir už vairo matau savo šeimos narį. Visi suprantame, kas dabar yra padėta ant kortos. Visi Lietuvoje jaudinasi dėl rinktinės, bet šeimos nariai jaučia ypač didelę įtampą, – 15min sakė Gustas Maskoliūnas, kuriam praėjusį trečiadienį sukako 24-eri metai. – Nemeluosiu, man dabar yra nuoširdžiai skaudu, jog mūsų visuomenė šitaip nurašinėja mano tėtį. Nelįsiu į detales, bet visokiausių žinučių gauna ne tik jis, bet ir aš, mano sesuo ar tėčio žmona. Tos žinutės nėra malonios nei man, nei mano šeimai. Bet pasakysiu tiek – aš juo tikėjau, tikiu ir tikėsiu.“
Gustas nesupranta tėčio atžvilgiu nukreipto negatyvo, nors tikslas patekti į Europos čempionatą buvo pasiektas, o ir žygis link Tokijo olimpinių žaidynių vis dar tęsiasi.
Jis buvo abejose pergale pažymėtose Lietuvos rinktinėse rungtynėse atrankoje Kaune – ir prieš Venesuelą, ir prieš Pietų Korėją.
„Įsivaizduokite, sėdžiu rungtynėse su Venesuela, Sėkla kala būgną, o man už nugaros „krepšinio sirgaliai“ pila krūvas ant mano tėčio, nors jis nieko blogo nedaro. Ką jis gali padaryti, įmesti trajaką už Giedraitį ar Grigonį? Nepataikė laisvi, toks tas krepšinis. O man už nugaros pila krūvas ant mano tėčio, kad nėra „sistemos“. Ką jam daugiau daryti? – 15min sakė Lietuvos rinktinės trenerio D.Maskoliūno sūnus Gustas. – Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog reikia palaikyti, o ne griauti. Sunku ne tik tėčiui ar žaidėjams, šis dalykas svarbus visai šaliai. Susiburkime, palaikykime, jeigu nepateksime į olimpines žaidynes, tada dėsite ant šakių. Bet dabar, kai dar viskas yra mūsų rankose? Nesuprantu. Per dvikovą prieš Venesuelą norėjau atsistoti ir vožtelėti tam, kuris taip kalbėjo apie mano tėtį. Bet aš juk trenerio sūnus, kaip atrodyčiau taip elgdamasis? Susilaikiau. Bandau viską praleisti pro akis ir ausis, žinau, kad taip bus per amžius, jei kalbėtume apie rinktinės trenerius. Nors esu pozityvus, noriu tikėti, kad įmanoma tai pakeisti.“
Tinklalapyje 15min – išsamus ir atviras interviu su Dariaus Maskoliūno sūnumi Gustu, šiuo metu dirbančiu Vilniaus „Ryto“ trenerių štabe. Nuo pirmųjų žingsnių krepšinyje, darbo sostinės klube, ryšio su tėčiu ir nelengvą laikotarpį.
– Gustai, kaip prasidėjo jūsų kelias krepšinyje?
– Pats pirmas kontaktas su krepšiniu, kiek aš prisimenu, buvo dar darželio laikais. Vykdavo kažkokie krepšinio būreliai, o aš dar vaikelis mėtydavau į krepšį. Normalesnis ryšys atsirado, kai prisijungiau prie treniruočių Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje. Kaip dabar pamenu, kai ėjau į treniruotes pas Gintarą Pocių, pradžioje dar teko praeiti visus testus, kad galėčiau patekti į komandą. Nuo ten prasidėjo mano kelias ir visas domėjimasis krepšiniu.
Žinoma, nereikia net sakyti, kad dar iki Š.M.Akademijos aš lankydavausi tėčio treniruotėse, o krepšinio kamuolys visada būdavo rankose.
Pamenu, kai tėtis žaidė Sopoto „Trefl“ komandoje, mes pora metų gyvenome Lenkijoje, vėliau pusmetį ir Graikijoje, kai jis atstovavo Ilisijos „Ilysiakos“ klubui.
Visada buvau šalia krepšinio. Mano meilė krepšiniui yra įskiepyta tėčio, bet išugdyta palaipsniui mano paties. Tėtis niekad nestūmė būti krepšininku, sakė, kad esu savo kelio statytojas, galiu rinktis, kuo noriu būti. O man krepšinis visada buvo prie širdies, jaučiu širdimi, kad jame labiausiai save realizuoju.
– Ar tėtis perdavė jums savo žinias, ar treniruodavo krepšinio aikštelėje?
– Būdavo tokių protarpių, kad pasitreniruodavome, bet jis labiau analizuodavo mano žaidimą. Kai ateidavo į mano rungtynes, paanalizuodavo ir pasakydavo savo pastebėjimus. Jis yra sakęs, kad niekada nenori lįsti į kito trenerio darbą.
Mes padirbėdavome vasaromis, duodavo man pratimų, ką reikia atlikti. Norėdavo, kad pats siekčiau tikslų, o ne gaučiau papildomos motyvacijos iš šono. Jeigu tu nori natūraliai tapti krepšininku, pats ir sieksi to. Papildomas treneris ir papildoma motyvacija iš šono, abejoju, kad yra reikalinga. Gali pasiklausti pratimų, bet jeigu tu tikrai nori ir tai tau rūpi, turi pats imti ir daryti.
– Tai pirmiausia pabandėte už šios sporto šakos užsikabini kaip krepšininkas?
– Taip, pradžioje norėjau tapti krepšininku. Pabaigiau dešimt klasių ir išvažiavau į Ameriką, galvojau, kad pavyks ten užsikabinti, bet dvyliktoje klasėje patyriau kryžminių kelio raiščių traumą.
Tokia įdomesnė istorija, kadangi jau buvau sutaręs su trečio diviziono universitetu. Turėjome oficialų susitikimą, universitetas man labai patiko. Taigi buvome jau viską susitarę. Iki sezono pabaigos buvo likusios vos dvejos reguliaraus sezono rungtynės, bet grįžus jau pirmųjų rungtynių pirmojo kėlinio septintą minutę patyriau traumą. Kaip dabar pamenu, jog nusileidau ant kito žaidėjo kojos, kryptelėjau ją ir nusprogo kryžminiai kelio raiščiai.
Buvo šokas, viskas įvyko labai prastu laiku. Po savaitės grįžau į Lietuvą, pasidariau operaciją ir vykau į JAV baigti mokslus bei atlikti reabilitacijos. Mes dar susiskambinome su tuo universitetu, kuris mane kvietė, sakė, kad perskambins, bet ligi šiol laukiu to skambučio (juokiasi).
– Kaip ir kada atsidūrėte „Jonavoje“, tėčio gimtojo miesto klube?
– Prieš penkerius metus, kai studijavau Lietuvos sporto universitete (LSU), mane pasikvietė „Jonava“. Šis klubas tuomet su LSU turėjo bendradarbiavimo sutartį. Ieškojo asistento, kuris dirbtų ir mokytųsi iš tuomečio trenerio Nerijaus Zabarausko. Neturiu ko slėpti, mano pavardė turėjo kažkokią įtaką. Jei gerai pamenu, Nerijus su mano tėčiu yra buvę klasiokai.
Man paskambino iš „Jonavos“ klubo ir pakvietė į treniruotę. Taip viskas ir prasidėjo. Mane pakvietė atlikti praktikos, padėti klubui ir kartu ugdyti save. Tuo metu dar nežinojau, ar noriu ko nors siekti trenerio profesijoje, dar galvojau apie agentavimą ar vadybą. Kažkur krepšinyje norėjau užsikabinti ir pabandyti, o sulaukęs tokios progos, norėjau ja pasinaudoti. Mane tai labiausiai ir užkabino. Taigi taip atsirado noras sieti save su treniravimu.
– Kiek buvo emocijų, kai 19-metis sulaukėte galimybės tapti vyriausiojo trenerio asistentu NKL klube?
– Nemeluosiu, tikrai labai stipriai džiaugiausi. Pora dienų vaikščiojau visiškoje ekstazėje, nesupratau, kas darosi, kaip man iš dangaus galėjo nukristi toks šansas. Domiuosi krepšiniu, bendrauju su tėčiu, suprantu, kad antroje lygoje 19-mečių asistentų nėra. Tokių šansų nelabai kas gauna. Man pasisekė. Supratau, kad už tą šansą turiu atlikti tam tikrą darbą, kad užsikabinčiau. Galvoju, kad viskas eina gera linkme.
– Ką jums davė laikmetis NKL klubuose „Jonava“ ir Marijampolės „Sūduva“?
– Treniravimo aspektu mano kreivė kilo labai aukštai. Visgi skiriasi trenerio ir krepšininko krepšinio supratimas. Kaip žaidėjas, tu turi matyti tai, ką tau reikia padaryti pačiam, kaip treneriui – apžvelgti visą situaciją ir galvoti žingsnį į priekį.
Galvoju, kad ties tuo tobulėjau su kiekviena diena ir treniruote. Man labai sekėsi tai, kad tose komandose būdavo daug patyrusių žaidėjų, kurie yra daug matę. Pavyzdžiui, veteranas Aurimas Kieža, kuris žaidė LKL ir buvo NKL MVP. Vien iš jo kiek informacijos galima buvo pasisemti. Kai esi jaunas ir neturi patirties, turi būti kaip kempinė, kuri sugeria visą informaciją. O tuomet prasideda informacijos atrinkinėjimas. Kas tau tinka, kas ne, o ką turėtum tobulinti.
Prie mano, kaip trenerio, augimo prisidėjo daug žaidėjų ir trenerių. Man buvo atviros durys rinkti informaciją, ką stengiausi ir daryti. Galvoju, kad atėjęs į „Ryto“ sistemą, jau turėjau sukaupęs tam tikrą žinių bagažą. Žinojau, kad NKL jau galiu atlikti gerą darbą, kaip asistentas.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado „Ryto“ sistemos variantas?
– Po Jonavos turėjau pasiūlymą važiuoti į užsienį, bet tai atrodė labai miglota, o ir situacija pasaulyje dėl COVID-19 buvo labai neaiški. Buvau ties pasimetimo riba – ar gausiu šį sezoną darbą, ar negausiu.
Paskambino Rolandas Jarutis ir pasakė, kad yra variantas dirbti asistentu „Perle“. Klausė manęs, ar domina, o aš nedvejojau. Su treneriu Edvinu Justu apsitarėme, ko iš manęs nori ir kokius darbus reiks atlikti. Viskas prasidėjo nuo to. Taip ir prisijungiau prie „Perlo“.
– Gustai, kokia yra jūsų savirefleksija, kai kalbate apie darbą. Kur jaučiatės stiprus, o kur norite dar patobulėti?
– Pradėsiu nuo to, kad kai perėjau į „Rytą“, man reikėjo tikrai daug pagalbos. Lygių skirtumas tarp LKL ir NKL yra didžiulis. Tiek kalbant apie patį žaidimo lygį, tiek apie treniravimą ir taktikas. Treniravimas NKL komandose yra panašus, sezono metu treneriai nelabai ką naujo įdeda į savo treniravimo repertuarus. O, pavyzdžiui, LKL treneriai kartais kas rungtynes pakeičia po 4–5 derinius.
Galvoju, kad prie mano tobulėjimo stipriai prisidėjo tiek Giedrius Žibėnas, tiek George'as Dedas. Atėjęs į „Rytą“, nemiegojau 3–4 paras. Sėdėjau ir analizavau pačias programas, su kuriomis reikia atlikti skautingą. Staiga įkritau į sūkurį. Ačiū Dievui, kad pavyko išplaukti. Buvo visko, bet įsivažiavome ir atradome bendrą darbą. Aš buvau atsakingas už varžovų analizę, individualią žaidėjų analizę ir gynybinius aspektus – varžovų ir mūsų. Mūsų analizėje dalyvaudavo visi, o vaizdo įrašus karpydavome tiek aš, tiek George'as.
Dabartinė stiprioji mano pusė yra skautingas, o ką norėčiau gerinti – žinių kiekį. Suprantu, kad esu jaunas, tad reikia daug mokytis. Bet mokslams reikia laiko. Man reikia laiko. Į kiekvieną dieną žiūriu kaip į naują projektą ir pamoką.
– Kiek rungtynių tenka pasižiūrėti per savaitę?
– Tarpsezonio metu, kai dirbame prie komandos komplektacijos, rungtynių tenka pažiūrėti gal net daugiau. Priklauso nuo sezono etapo. Kai turėjome septynerias rungtynes per dvylika dienų, daug rungtynių nepažiūrėsi. Tuomet teko pasižiūrėti 2–3 rungtynes. Ką nors minimaliai pakeiti, kai žaidėjui tuo metu sekasi geriau ar blogiau. Sezono metu, analizuodamas varžovų žaidimą, pasižiūriu 3–4 rungtynes per savaitę, o tarpsezoniu – 4–5, kai jau individualiai seku žaidėjus.
– Einate tėčio profesiniu keliu. Kurias jo savybes perėmėte ar norėtumėte perimti?
– Sunku vertinti save ir lyginti su tėčiu. Galvoju, kad rungtynių metu esu tiek pat emocingas, kiek ir tėtis. Daug ką norėčiau pasiimti iš jo. Tarkime, vidinį ramumą. Jis nėra ramus žmogus, bet reikiamais momentais matau vidinę ramybę. Jis nedega, turi kritinį mąstymą, atėjusį su patirtimi.
Aš noriu kurti savo veidą, kažkiek iš tėčio pasiimant informacijos. Tačiau aš noriu būti Gustas Maskoliūnas.
– Ar pagrindinė svajonė yra tapti vyriausiuoju treneriu?
– Kol kas svajonė yra įsitvirtinti trenerio asistento pozicijoje. Kokia bus ateitis, žiūrėti dar toli. Pradžioje noriu turėti tvirtą vardą, kaip trenerio asistentas, kuriuo galima būtų pasitikėti, o po 10–20 metų gal pavyks užsikabinti už vyriausiojo trenerio vaidmens.
– Ar su tėčiu daug kalbatės apie Lietuvos rinktinę?
– Su tėčiu daugiau kalbame apie emocinį ryšį. Aš nelendu į detales, tikiu tuo, ką jis daro. Žinau, kad jis turi daug patirties, puikiai žino žaidėjus ir kaip iš jų išgauti maksimumą. Mes daugiau kalbamės apie emociją. Esu sūnus, man įdomu, kaip jis laikosi. Stengiuosi šiuo momentu jį kuo labiau palaikyti, nes matau, kad iš visuomenės jis daug palaikymo negauna. Stengiuosi būti šalia jo. Taip pat visa šeima ir draugai jį stengiasi kuo labiau palaikyti.
– Kai tėtis baigė karjerą, jums buvo aštuoneri metai. Ar prisimenate jį žaidžiantį krepšinį?
– Labiausiai prisimenu jo žaidimą Sopote. Tai įstrigo labiausiai. Tie gynybiniai epizodai ir tritaškis metimas... Tėtis tikrai tai turėjo. Pamenu, kad jį statydavo gintis prieš pagrindinius varžovų taškų rinkėjus bei metikus, kad išjungtų juos iš rungtynių. Tai puikiai prisimenu. Gynyba buvo pagrindinis jo arkliukas.
Dabar sunku rasti vaizdo įrašų. Kažkada buvau įsijungęs 1999-ųjų Eurolygos finalą prieš Bolonijos „Kinder“. Kaip jis judėjo gynyboje, koks kontaktas... Buvo įspūdinga žiūrėti. Taisyklės su laiku keitėsi, bet jei tuo metu būtų leidžiamas toks kontaktas, koks dabar, tai būtų buvusi mėsmalė.
– Ar pamenate dvejų metų laikotarpį, kai sportinę avalynę ant vinies pakabinęs D.Maskoliūnas nebuvo krepšinyje?
– Jei atvirai, to etapo nelabai prisimenu. Pamenu, kad baigė karjerą, o vėliau atėjo į „Žalgirį“ dirbti asistentu. Kas buvo tuo laikotarpiu, prisiminti sunku.
– Kaip prisimenate 2010-ųjų metų LKL finalo seriją, kai Vladimiras Romanovas atleido jūsų tėtį, o treneriu tapo Marcusas Brownas ir Dainius Šalenga?
– Pamenu, kad buvo sunku. Vaikas dar buvau, atmintis miglota, bet prisimenu, kad buvo sunku žiūrėti į „Žalgirį“ ir į tėtį, kuris nerimavo.
Tai nebuvo geriausias mūsų gyvenimo momentas.
– Jūsų tėtis yra buvęs Vilniaus tarybos narys. Ar esate su juo kalbėjęs apie politiką?
– Atsimenu Vladimiro Romanovo kaltinimus, kad mano tėtis buvo „Zuoko kareivis“ (juokiasi). Bet apie politiką nei esame kalbėję, nei dabar kalbame.
– Kaip šeimoje priėmėte tėčio sprendimą eiti dirbti į Vilniaus „Lietuvos rytą“?
– Džiaugiausi, kai jis dirbo „Žalgiryje“, bet tuo metu nebūdavau „Žalgirio“, „Ryto“ ar „Trefl“ sirgalius. Buvau savo tėčio fanas. Man malonu buvo matyti tėtį treniruojant komandą ir dirbant su žaidėjais. Labiau žiūrėdavau į tėtį, o ne į krepšinio aikštelę. Kai buvau jaunas, stebėdavau Marcusą Browną ir Joną Mačiulį. Marcusą iki šiol prisimenu dėl jo kosminių tritaškių.
Kai mačiau tėtį dirbant trenerio darbą, man atėjo mintis, kad ir aš noriu toks būti. Šalia šoninės linijos, su kostiumu ir derinių lenta rankose. Tai galėjo man duoti postūmį eiti šiuo profesiniu keliu.
– Kaip prisimenate tėčio laikotarpį Sopoto „Trefl“ klube 2013–2015 metų sezonuose?
– Nebuvau visą laiką ten, bet buvau tėtį aplankęs. Komandoje žaidė Šarūnas Vasiliauskas ir turbūt Simas Buterlevičius. Pamenu, jog dalyvavau treniruotėse, mėtėme tritaškius su Š.Vasiliausku. Tai buvo geras laikotarpis, tėtis iškovojo trečią vietą Lenkijos čempionate. Vėliau buvo mažinamas biudžetas, nepavyko įsigyti norimų žaidėjų. Su mažesniu biudžetu ėmė mažėti ir pergalės. Taip ir baigėsi kelionė Sopote.
– Bet viskas išėjo į labai gerą. Penkeri metai „Žalgirio“ klube šalia Šarūno Jasikevičiaus buvo nudažyti įspūdingomis pergalėmis ir sirgalių antplūdžiu arenoje. Jūsų akimis, ar tai geriausias laikas tėčio gyvenime, kiek jums teko matyti?
– Nemačiau tėčio laimint Eurolygą, bet tie penkeri metai „Žalgiryje“ prie Šaro yra didelio darbo rezultatas. Jei pažiūrėtume į pirmąjį visą sezoną Eurolygoje, kai atėjo Kevinas Pangosas, Leo Westermannas, buvo daug skeptikų, kurie nurašinėjo žaidėjus, sakė, kad iš jų nieko nebus, bet jie dabar yra TOP klasės krepšininkai Eurolygoje.
Prie to prisidėjo tiek Šarūnas, tiek mano tėtis, tiek visas trenerių štabas. Nugludinti sistemą yra daug laiko reikalaujantis dalykas. Tie metai buvo augimo, o kas svarbiausia, davė didelį rezultatą. Bene geriausi „Žalgirio“ metai.
– Kai ateina variantas treniruoti „Žalgirį“ ar rinktinę, tėtis pasitaria su jumis ar tik praneša apie galutinį savo sprendimą?
– Kad jis taps rinktinės treneriu, gavau žinutę 20 minučių prieš informacijai pasirodant žiniasklaidoje. Gavau žinutę iš tėčio, kad „einu“. Buvau ištiktas lengvo šoko. Labai džiaugiuosi už jį, bet atsirado stresas, nes žinojau, kas laukia. Stresas nurimo, nes aš tikrai tikiu savo tėčiu, kaip treneriu. Jis daug ką gali parodyti. Nemeluosiu, man dabar nuoširdžiai yra skaudu, jog mūsų visuomenė jį šitaip nurašinėja. Nelįsiu į detales, bet visokiausių žinučių gauna ne tik jis, bet ir aš, mano sesuo ar tėčio žmona. Tos žinutės nėra malonios nei man, nei mano šeimai. Bet pasakysiu tiek – aš juo tikėjau, tikiu ir tikėsiu
Kalbant apie „Barceloną“, aš jau buvau išmąstęs pats, kad jis ten išvyks, kadangi tėtis jau buvo rinktinės trenerio pozicijoje, tad imt „Žalgirio“ vyriausiojo trenerio postą būtų pavojinga. Didelis klaustukas, ar pavyktų tai suderinti. „Barcelona“ yra elitinis Eurolygos klubas, tad kada nors galėtų atsirasti gailėjimasis, jog nepasinaudojai atsiradusiu šansu. Tai Eurolygos finalo komanda, kuri tokia turėtų būti ir artėjančius sezonus. Būtų keista nepasinaudoti tokiu šansu. O atsisėsti ant Lietuvos rinktinės ir „Žalgirio“ kėdžių, kai iš jo išvyko Šaras? Žinome, kokio karštumo yra šios kėdės. Ar užpakalis neprisviltų? (juokiasi).
– Kaip tėtis priima aplink esantį triukšmą?
– Sakyčiau, kad jis su tuo susitvarko tikrai gerai. Nors tai yra grubus palyginimas, bet abejoju, ar su tokiu spaudimu teko susidurti Dainiui Adomaičiui. Bet jis su tuo susitvarko.
Norisi palaikymo. Po Venesuelos rungtynių išėjau su gera nuotaika, nes buvo pergalė, o tai šiame etape yra svarbiausia. Kaip jie žaidė? Sunku, emocionalu, nes iš visuomenės ateina didelis spaudimas. Kaip sakė treneriai ir žaidėjai, jie turi nuo šito atsiriboti, nes spaudimas yra didžiulis.
Įsivaizduokite, sėdžiu rungtynėse su Venesuela, Sėkla kala būgną, o man už nugaros „krepšinio sirgaliai“ pila krūvas ant mano tėčio, nors jis nieko blogo nedaro. Ką jis gali padaryti, įmesti trajaką už Giedraitį ar Grigonį? Nepataikė laisvi, toks tas krepšinis. O man už nugaros pila krūvas ant mano tėčio, kad nėra „sistemos“. Ką jam daugiau daryti? Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog reikia palaikyti, o ne griauti. Sunku ne tik tėčiui ar žaidėjams, šis dalykas svarbus visai šaliai. Susiburkime, palaikykime, jeigu nepateksime į olimpines žaidynes, tada dėsite ant šakių. Bet dabar, kai dar viskas yra mūsų rankose? Nesuprantu. Per dvikovą prieš Venesuelą norėjau atsistoti ir vožtelėti tam, kuris taip kalbėjo apie mano tėtį. Bet aš trenerio sūnus, kaip atrodyčiau taip elgdamasis? Susilaikiau. Bandau viską praleisti pro akis ir ausis, žinau, kad taip bus per amžius, jei kalbėtume apie rinktinės trenerius. Nors esu pozityvus, noriu tikėti, kad įmanoma tai pakeisti.
– Ko palinkėtumėte tėčiui šiuo laikotarpiu?
– Linkiu ramybės, išlikti teisingu sau ir tikėti tuo, ką daro. Ir viskas atsistos į savo vėžes.
