Nuolat krepšiniu domėjęsis S.Račys teisėjavimo pagrindų išmoko dar būdamas Lietuvoje. Jo karjera prasidėjo prieš daugiau kaip dvidešimt metų, pirmosioms rungtynėms jis, dar nežinodamas, kuo virs šis hobis, teisėjavo būdamas 14 metų.
Būdamas 19 metų S.Račys emigravo į Švediją, kur tęsė savo, kaip krepšinio teisėjo, augimą. Įgavęs daugiau patirties lietuvis sulaukė ir rimto pripažinimo – jis „užaugo“ iki tarptautinio lygio ir tapo FIBA kategorijos teisėju.
Darbas aukščiausio lygio turnyruose ir pažintis su žymiausiais Europos krepšininkais bei treneriais tapo S.Račio kasdienybe. Lietuvio biografijoje – Eurolygos ir Vieningosios lygos atkrintamųjų etapai, o dabar – ir „Betsafe-LKL“ čempionatas.
„Visų pirma, tai mačiau tikrai didelį pasitikėjimą iš lygos organizacijos atstovų ir prezidento. Bendrauti pradėjome prieš ketverius metus, o dabar visa tai tapo realybe“, – kalbėdamas su LKL.lt sakė naujasis lygos teisėjas.
Kaip sako pats S.Račys, geras teisėjas turi sukaupti įvairiausių patirčių, paragauti ir šilto, ir šalto. Prie tarptautinės karjeros prisideda net ir patys pirmieji išbandymai mėgėjų lygose, kurie dažnu atveju užgrūdina ateities iššūkiams.
„Reiktų pradėti nuo Lietuvos laikų, kai teko teisėjauti Kauno „Notomo“ komandai. Ten vietinių „banditėlių“ tikrai netrūko, tai psichologinis apšilimas įvairiomis formomis įvyko su jais“, – jaunystę prisiminęs šyptelėjo arbitras.
Vis dėlto, svarbiau už visas patirtis ir ryškiausias pažintas pavardes, pasak S.Račio, vienareikšmiškai yra šeimos palaikymas, supratingi ir protingi artimieji, be kurių dirbti teisėju tiesiog būtų neįmanoma.
– Teisėju dirbate jau daugiau kaip du dešimtmečius. Kodėl tik dabar susiklostė palankios aplinkybės grįžti dirbti į Lietuvą?
– Yra daug kliūčių. Iki šiol priklausiau Švedijos tarptautinių teisėjų grupei, turėjau FIBA kategoriją iš švedų pusės, tai praktiškai nėra įmanoma, kad vienos šalies FIBA teisėjas dirbtų kitos šalies čempionate. Švedai neseniai mane išbraukė iš to sąrašo, taip buvo ir Lenkijoje, nes visi Eurolygoje dirbę teisėjai nebebuvo įtraukti į FIBA sąrašus. Tai yra konfliktai, kuriuose mes patys nedalyvaujame, išgirstame tik sprendimus.
Kadangi nebepriklausiau FIBA teisėjams Švedijoje, natūraliai atsirado galimybė dirbti Lietuvoje. Pradėjome dar aktyviau kalbėti su LKL vadovais ir, suderinus galutines sąlygas, ilgai nedvejojau dėl šio sprendimo.
– Kas jus paskatino nedvejoti dėl sprendimo prisijungti būtent prie „Betsafe-LKL“?
– „Betsafe-LKL“ tikrai yra vienas stipriausių čempionatų Europoje. Man norėjosi dirbti aukštame lygyje, norėjosi palaikyti tą gerą teisėjavimo formą, o tam reikia aukšto meistriškumo varžybų. Lietuvoje tikrai geras lygis, aišku, „Žalgiris“ jau yra nutolęs nuo kitų komandų, bet bendrai čempionatas stiprus, nes čia daug labai panašaus pajėgumo komandų.
– Ar darbas „Betsafe-LKL“ reiškia, kad jūs keičiate gyvenamąją vietą ir paliekate Švediją?
– Gyvensiu toliau Švedijoje, į Lietuvą skraidysiu dažniausiai savaitgaliais. Skrisiu čia dviem rungtynėms iš eilės – pavyzdžiui, šeštadieniui ir sekmadieniui.
– Dirbote ir Eurolygoje, ir Vieningoje lygoje, ir kituose turnyruose. Kiek jūs domėjotės krepšiniu Lietuvoje, kiek žiūrėdavote „Betsafe-LKL“ rungtynes?
– Faktas, kad domėjausi. Didžioji dalis čia dirbančių teisėjų yra artimi mano draugai. Gal pačių jauniausių asmeniškai nepažįstu, bet tikrai didžiąją dalį galiu vadinti gerais savo draugais. Tikrai nebus taip, kad išdygsiu tarsi iš nieko. Beje, tikrai tai buvo papildoma motyvacija, nes kolegos iš Lietuvos, išgirdę apie mano planus, rodė gerą nusiteikimą, paragino atvykti, priminė senus gerus laikus.
– Dažnas legionierius Lietuvoje kalba apie itin fizišką čia demonstruojamą krepšinį. Teisėjo akimis, ar krepšinis Lietuvoje ir kitose šalyse bent truputį skiriasi?
– Pagrindas visur išlieka tas pats. Visose šalyse dirbantys teisėjai dažniausiai yra buvę arba esami tarptautinės kategorijos teisėjai, o tai reiškia, kad jie visi yra praėję tuos pačius mokymus, žino tuos pačius kriterijus. Aišku, tam tikrų niuansų dirbant savo šalyje irgi yra – vien iš bendravimo su treneriais pusės. Pavyzdžiui, Eurolygoje tu pateisėjauji kokiai komandai ir jos vėliau mėnesį ar du nematai, gali pamiršti visas emocijas. O čia kiekvieną trenerį teks matyti dažniau, todėl natūralu, kad ir tarpusavio ryšys atsiranda šiek tiek kitoks, sunkiau atsiriboti.
– Kurios rungtynės arba kuris laikotarpis jus, kaip profesionalų teisėją, pakeitė ir suformavo stipriausiai?
– Reiktų pradėti nuo Lietuvos laikų, kai teko teisėjauti Kauno „Notomo“ komandai. Ten vietinių „banditėlių“ tikrai netrūko, tai psichologinis apšilimas įvairiomis formomis įvyko su jais. Vėliau prisimenu pirmąją išvyką į tarptautines rungtynes, tikrai tuo metu tai buvo didelis įvykis. Tada sekė debiutas Eurolygoje, jis irgi įsiminė. Neseniai teisėjavau ir Eurolygos atkrintamosiose, tai visos tokios patirtys keičia ir papildo viena kitą, stipriai motyvuoja.
– Galbūt turite krepšininką, kuriam teisėjauti yra sunkiausia?
– Sunku vieną išskirti, bet tikrai galėčiau paminėti Nando De Colo. Jis visiems teisėjams įstringa, nes tikrai yra gana sunkus žaidėjas. Negali sakyti, kad jis blogas, ar geras, tiesiog jis nėra lengvas žaidėjas. Nesvarbu, jo komanda laimi, ar pralaimi, jis visada bus nepatenkintas tavo darbu.
– O kiek įtakos jūsų darbe turi arenoje esantys sirgaliai?
– Kai per savo karjerą spėji pabūti kone visose Europos arenose, kai esi ne kartą apsilankęs Turkijoje ir Graikijoje, kur tikrai sirgaliai yra pamišę, tai prie visko prisitaikai. Prie visko pripranti, užtenka kartą pamatyti, pabūti toje atmosferoje ir vėliau nekreipi į tai dėmesio. Tu dirbi savo darbą, krepšininkai dirba savo darbus, o sirgalių tu stengiesi nematyti ir negirdėti.
– Prabėgo daugiau kaip metai, kol dauguma pasaulio arenų buvo tuščios. Teisėjams darbas tarp tuščių tribūnų turėjo daugiau privalumų, ar trūkumų?
– Daug apie tai kalbėjome su kolegomis. Tai yra dvi medalio pusės. Dėl komunikacijos tai be abejo yra lengviau – kai nėra sirgalių, gali ramiai ir ne po vieną kartą pasikalbėti su treneriais ar žaidėjais, pasakyti jiems, ką galvoji, paaiškinti tam tikrus epizodus ir sprendimus. Kalbėtis gali ir per atstumą, tai iš komunikacijos pusės – tikrai lengviau. Bet iš kitos pusės – sirgaliai tikrai tau padeda susikaupti. Lygiai taip pat, kaip žaidėjai, kai rėkia, rodo emocijas, taip ir sirgaliai, jie tikrai neleidžia tau išsiblaškyti, neleidžia mintims nukrypti kitur.
O kai stovi „Panathinaikos“ arenoje, kur gali sutilpti kone 20 tūkst. žmonių, bet jų nėra – patikėkite, keistas jausmas. Atrodo, komanda žaidžia lemiamas rungtynes dėl patekimo į atkrintamąsias Eurolygoje, atrodo, įtampa turėtų būti viršūnėje, bet yra atvirkščiai – girdi žaidėjų sportbačių cypimą ir trenerių nurodymus. Keista. Bendrai tai be sirgalių tikrai nėra lengviau, bet tai yra kur kas keisčiau.
– Galbūt turite savo ritualą, kurį naudojate prieš kiekvieną dvikovą?
– Turiu vieną savo tradiciją, bet čia yra stipriai susiję su mano šeima. Turiu dvi dukras ir žmoną, todėl mano tradicijos prieš rungtynes ir yra susijusios būtent su jomis. Tai didžiausios mano palaikytojos.
– Turbūt dažnai būnate atskirai nuo šeimos? Kaip su tuo tvarkotės?
– Be šeimos nebūtų nei vieno gero teisėjo pasaulyje. Be geros žmonos, be supratingos šeimos, garantuoju, neturėtume nė vieno tikrai gero teisėjo. Kiek turiu draugų teisėjų tarpe, tiek turiu ir gyvų pavyzdžių. Tikrai sunku šeimai, kai mūsų nėra namuose.
Juk mūsų toks darbas – mums visos rungtynės išvykose, mūsų dažnai nebūna namuose, mes visada dirbame kažkur kitur. Jei neturėčiau tokios protingos ir supratingos žmonos, kuri prisitaiko mano išvykimų, kuri lieka su vaikais, nors pati turi darbą, kuri visada palaiko ir supranta, tai tikrai niekaip negalėčiau pasiekti nieko panašaus. Čia kalbu ne tik už save, bet ir už daugybę kitų teisėjų. Tikrai, reikia itin supratingo žmogaus šalia, esame joms dėkingi.
