„Sveikinu su naujomis pareigomis! Matai, niekur nepabėgsi nuo to apvalaus oranžinio kamuolio“, – priėjęs prie R.Šiškausko spaudžia ranką ir sveikina bičiulis iš krepšinio visuomenės. Tokių sveikinimų pastaruoju metu vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų sulaukia daug. Niekas nesitikėjo, kad Dainius Adomaitis savo asistentu rinktinėje pasirinks R.Šiškauską.
Jeigu kas nors galvoja, kad D.Adomaičio sprendimą lėmė ir bičiuliški santykiai su R.Šiškausku, tai labai klysta. Buvę krepšininkai niekada nebuvo artimi draugai.
„Artimai niekada nebendravome, todėl man buvo staigmena iš Dainiaus sulaukti tokio pasiūlymo. Kartu žaidėme tik per Sidnėjaus olimpines žaidynes, pažinojome vienas kitą ir iš tų laikų, kai Dainius buvo „Žalgiryje“, o aš „Lietuvos ryte“. Kartais susitikdavome vasaromis, pasibaigus sezonui. Bet tik tiek“, – interviu 24sek pasakojo R.Šiškauskas.
Aš niekada apie trenerio karjerą negalvojau. Ir netgi dabar negalvoju. Aš nematau savęs vyriausiuoju treneriu. Ir nenoriu tokiu būti.
Prabėgo penkeri metai, kai vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų atsisveikino su fantastiška profesionalo karjera. Nuo to laiko apie jį mažai ką girdėdavome. Tik tiek, kad labai džiaugėsi galėdamas tiek daug laiko skirti šeimai. Apsigyveno Vilniuje, daug keliavo, atrado aistrą lauko tenisui.
Su R.Šiškausku ir susitikome prie teniso kortų Vilniuje. Tiesa, dėl menisko problemų kelerius metus jis negalėjo aktyviai žaisti teniso, bet artimiausiu metu vėl žada grįžti į kortus. Visgi ne tenisas dabar sukasi šio žmogaus mintyse. Jis ruošiasi debiutuoti Lietuvos krepšinio rinktinėje kaip vyriausiojo trenerio asistentas.
Prieš devynerius metus užverdamas Lietuvos rinktinės duris puolėjas tikrai nesitikėjo į ją sugrįžti. Juo labiau tokiose pareigose. Paskutiniuosius prisiminimus iš Pekino olimpinių žaidynių dabar pakeis nauja patirtis Europos čempionate Izraelyje ir Turkijoje.
Ką apie netikėtą iššūkį mano R.Šiškauskas ir kodėl jis visiškai netrokšta tapti vyriausiuoju treneriu – išskirtiniame interviu 24sek.
– Treneri Ramūnai. Ar nuo šiol galime į jus taip kreiptis?
Nebūsiu tas asistentas, kuris nuolat šokinės nuo suoliuko. Rasiu savų būdų, kaip tinkamai prieiti prie kiekvieno žaidėjo.
– Ne, gal geriau nereikia (šypsosi.). Kreipkitės vardu. Man tai skamba labai keistai. Aš suprantu, kad teks tą girdėti, bet vis dar keista. Aš niekada apie trenerio karjerą negalvojau. Ir netgi dabar negalvoju. Aš nematau savęs vyriausiuoju treneriu. Ir nenoriu tokiu būti.
– O juk dažniausiai asistentai ir siekia tikslo tapti vyriausiais komandų treneriais.
– Jeigu kas nors norėtų pradėti trenerio karjerą, tai asistento darbas Lietuvos rinktinėje būtų labai didelis žingsnis. Bet aš apie tas pareigas negalvoju. Kaip žaidėjas aš tiek daug visko mačiau ir patyriau. Man norisi su vaikais būti, turėti ramų gyvenimą. Kai gavau pasiūlymą iš Dainius, aš ilgai galvojau. Ir nusprendžiau, kad noriu padėti Lietuvos rinktinei. Viskuo, kuo galiu, kiek žinau, kiek esu matęs ir patyręs. Jeigu kviečia, vadinasi, ką nors galiu duoti. Jokios sutarties neturiu, tai bus pagalba ir intensyvus darbas vasarą.
– Daugelis nustebo, kad jūs tapote rinktinės asistentu. Pats pasakojote, kad po karjeros pabaigos ryšys su krepšiniu daugiausia buvo toks, kad žiūrėdavote rungtynes per televiziją.
– Manau, turiu, ką duoti rinktinei. Dirbau su pačiais žymiausiais Europos treneriais ir žinau, kaip būna rinktinėse. Pažįstu įvairias situacijas, esu buvęs žaidėjo kailyje. Žinau visą virtuvę, atmosferą. O dabar laukia atsakingas darbas. Lietuvos krepšinyje ar gerai, ar blogai, visada bus tokių, kurie kritikuos mus. Gali susirinkti ir patys geriausi treneriai, bet nieko nelaimėti. Mes jauni, mes ambicingi. Žinoma, priklausys nuo to, kas atvažiuos, nors stengsimės pritraukti geriausius žaidėjus. Jeigu jau pasiryžome, tai darysime geriausia, ką galime. Bus labai įdomu, juk nauja patirtis. Pirmas kartas toks.
– Jūs esate žinomas kaip ramaus būdo, taikus žmogus. Kaip planuojate „tvardyti“ žaidėjus, juk dažnai ir balsą pakelti teks?
– Nebūsiu tas asistentas, kuris nuolat šokinės nuo suoliuko (šypsosi). Rasiu savų būdų, kaip tinkamai prieiti prie kiekvieno žaidėjo. Iš kitos pusės, juk ne su vaikais teks dirbti, o su tikrais profesionalais. Tuos principus ir taisykles apsitarsime su trenerių štabu. Atmosfera komandoje yra labai svarbus faktorius. Manau, Dainius atsižvelgė į mano charakterį ir mums pavyks suburti gerą aurą. Daugelis geriausių klubų žaidėjus renkasi ne tik pagal žaidimą, bet ir jų būdą. Komandos ieško informacijos ir domisi charakteriais, kad komandos atmosfera būtų kuo geresnė. Svarbu, kad nebūtų atskirų grupelių, susiskaldymo.
– Laikas iki vasaros nenumaldomai senka. Kokie svarbiausi darbai dabar laukia?
– Kartu su treneriais sprendžiame kandidatų sąrašą, žiūrime, ką kviesti. Tenka įdėmiai sekti ir stebėti žaidėjus. Mano darbas bus ir bendrauti su NBA klubais, kuriuose rungtyniauja lietuviai. Kalbėtis su pačiais krepšininkais yra viena, o su klubų atstovais jau kas kita. Jie turi svarų žodį. Ypač sudėtingesnė situacija gali būti su pirmamečiais – Domantu Saboniu ir Mindaugu Kuzminsku. Dažnai klubai turi savo strategiją, savo planą, todėl netrukus važiuosime į Jungtines Valstijas ir viską išsiaiškinsime. O dėl kitų rinktinės krepšininkų galiu štai kaip pasakyti: sprendimą apie žaidimą rinktinėje jie praneš po sezono. Puikiai žinau, kad niekas nepasako sprendimo sezono viduryje. Laiko dar daug, svarbiausios kovos visiems prieš akis.
Nauja laimė pasibaigus karjerai
– Kartu su Dainiumi žaidėte vienintelį kartą. Tai buvo Lietuvos rinktinėje ir Sidnėjuje kartu iškovojote bronzą. Jūsų bendravimas tada ir užsimezgė?
– Žinojome vienas kitą iš tų laikų, kai Dainius buvo „Žalgiryje“, o aš „Lietuvos ryte“. Kiek artimiau susibendravome 1999-aisiais Lietuvos rinktinės stovykloje, nors tada aš nepatekau į galutinę sudėtį. Po metų kartu jau žaidėme Sidnėjuje. Po to, keliai vėl išsiskyrė. Jokio artimo bendravimo nebuvo, todėl ir sakau, kad man buvo staigmena sulaukti kvietimo iš Dainiaus. Bet aš nuolat stebiu jo karjerą – jis turi didelį potencialą. Jis irgi nėra karštakošis. Manau, tikrai rasime bendrą kalbą.
Ta aistra krepšiniui niekur nedingo, bet ji kitokia.
– Esate sakęs, kad tikrąjį gyvenimą pajutote tik baigęs karjerą. Ar tai reiškia, kad ir laimingesnis tapote?
– Savotiška prasme tikrai taip – tapau laimingesnis (šypsosi.). Galiu būti su šeima, matyti, kaip auga vaikai. Pats planuojuosi laiką, o ir tų darbų susirandu. Visi esame skirtingi, bet tik pašaukimas gali priversti po krepšininko karjeros dar tapti ir treneriu. Man tą sunku suprasti (šypsosi.). Čia tik mano nuomonė, bet per žaidėjo karjerą tiek daug ko nematai gyvenime, o jei tampi treneriu – viskas dar sudėtingiau. Darbas persikelia ir į namus – sudarinėji planą, analizuoji varžovus, ruošiesi rungtynėms. Grįžęs namo turi sakyti „atsiprašau, žmona, vaikai – aš užsiėmęs“, ir visą gyvenimą taip. Aš noriu pagyventi kitaip. Ta aistra krepšiniui niekur nedingo, bet ji kitokia.
– Daugelis krepšininkų nerimauja dėl karjeros pabaigos – ką dabar teks veikti, kaip rasti gyvenimo tikslą, kas galėtų motyvuoti? Panašu, jums to tikrai nebuvo.
– Tikrai taip. Aš karjeros pabaigai ruošiausi ir apie tai galvojau kelerius metus. Ir man sunku nebuvo. Žinojau, kad norėsiu baigti karjerą, todėl iš anksto perspėjau vadovus. Daugelis įsivaizduoja, kad baigiau karjerą dėl tos paskutinės nesėkmės finale su Maskvos CSKA, bet aš jau buvau apsisprendęs gerokai anksčiau.
– Ar tie slogūs prisiminimai iš paskutinio pralaimėto Eurolygos finalo išliko?
– Man iki šiol pikta. Tas rungtynes sugebėjau pažiūrėti tik po kokių ketverių metų. Žaidžiau ne tą, ką paskutiniuosius 10 metų. Jonas (J.Kazlauskas – aut. past.) mane matė kitame vaidmenyje. Ir tas paskutinis kėlinys... Paskutines lemiamas šešias minutes sėdėjau ant suolo, o likus 8 sekundėms buvau įmestas į aikštę. Ir visas tas žaidimas buvo ne toks, koks galėjo būti. Gaila, žinoma, bet kaip jau buvo taip.
– O yra rungtynių, kurių iki šiol negalite pažiūrėti?
– Ne, va tik šitos vienintelės, kurias po tokio ilgo laiko sugebėjau pažiūrėti. Gaila, kad negalėjau didesnio vaidmens atlikti. Bet tai jau praeitis. Kai jau maniau, kad su profesionaliu krepšiniu viskas baigta, atsirado nauja galimybė. Vadinasi, to pergalės jausmo dar gali pavykti paragauti. Pergalės jausmas vienas svarbiausių krepšinyje.
