Daug aistrų supa naują Kauno „Žalgirio“ logotipą.
Kone kiekvienas krepšinio sirgalius turi savo nuomonę, o jos dažnai skiriasi.
15min paprašytas grafikos dizaino specialistas Marius Bartkus pateikė savo nuomonę, kuri palanki naujam „Žalgirio“ ženklui.
Tačiau istorikas Nerijus Šepetys žvelgia kitu kampu.
Su jo pritarimu pateikiame feisbuko paskyroje išdėstytas mintis apie naują „Žalgirio“ logotipą:
„Turbūt nesusivaldysiu. Kauno „Žalgirio“ (taip, nuosekliai pažiūriu ir palaikau nuo 1982) naujasis ir šiaip siaubingas logo, su aiškiai įpaišytais 1944 [metais] visų giminingų ar šiaip panašios srities įvykių ir reakcijų fone prašosi tiesaus ir griežto žodžio.
Pradėsiu nuo išlygų: gerieji žmonės (AT) paprotino, kad tie 1944 jau senokai grajuje. Ir TV transliacijos (Eurolygagos) 19:44, ne :45 žymimos, ir ultros stūgauja („kai laikrodis rodo 19:44...“). Suprantu ir tai, daug kas savo įsteigimą tiesiog prisimena „pagal faktą“ ir nesuka galvos. Ar net specialiai švenčia, kaip „Literatūra ir menas“, čia toks kaip ir draivas: gimimo datos nepasirinksi...
Trečia išlyga, nebuvo 1944-ieji savaime pravalas. Daliai Lietuvos žmonių, antai Vilniuje ar Kaune, malinose ar pas ūkininkus besislapstantiems žydams toji vasara buvo išlaisvinimo, tegul ir neilgam. Didelei daliai lenkų ar besitapatinusių su Lenkija sovietų atėjimas irgi pirmiausia buvo išlaisvinimas, nors čia pat ir paženklintas Armia Krajowa tragedijos.
Bet vis tiek turiu pabrėžti: žymėti 1944 m. kaip savo (naują!) pradžią reiškia save išvesti, kildinti iš sovietinės okupacijos. Iš okupanto sukurtų ir net išgalvotų struktūrų, ne realaus gyvenimo. Nes realus buvo Europos auksas, ypač antrasis Kaune 1939 m. Ir tik dalis čempionų netrukus grįžo į Amerikas (Lubinas, Kriaučiūnas, Ruzgys). Kiti pasitraukė į Vakarus būtent nuo ateinančių sovietų okupantų tais pačiais 1944 (Budriūnas, Jurgėla, Norkus, Andriulis, Puzinauskas) į Vakarus. Mažai kas teliko, likę mažai težaidė. Žmonės traukėsi, veikę realios sporto struktūros (LFLS) buvo naikinamos, nors kai kurios komandos kurį laiką išliko (pavyzdžiui, KKI). Ir būtent tose komandose pradėjo kilti naujieji jau pokario auksiniais vadinti krepšininkai (Lagunavičius, Kulakauskas Petkevičius, Butautas, Sercevičius – pastarasis netrukus keliems metams represuotas; represijos ištiko nemažai nepasitraukusių buvusių Lietuvos sportininkų).
Kauno ASK, būsimasis „Žalgiris“, nebuvo tas tikrasis net sovietų Lietuvos krepšinio lizdas, bent nuo pradžių. Jei jau taip labai norime paisyti faktų. Jei taip labai norime paisyti faktų, tai „Žalgiris“, toji „laisvanoriška sporto draugija“, kuri kaip „profsąjungų“ skėtinė organizacija ilgainiui davė vardą ir savo ištakomis taip besirūpinančiam aptariamam Kauno krepšinio klubui, toji, įkurtoji 1944-aisiais, atsirado ne Kaune. Ir ne Vilniuje. Ne, ji įsteigta Maskvoje, 1944 m. kovo 16 dieną. Už nedidelius (ne, už didelius) pinigus galiu gal ir dokumentą surasti. Kaip kokį Aktą. Tai ką mini „Žalgiris: (ir tie nekritiškai žaliai balti, ir daug kitų), užsivarvolinę topinę datą 1944?
Jie mini sovietinės okupacijos galią šiandien, galią sau, jos kuriamąją vertę. Jie mini Stalino, Suslovo ir Sniečkaus teisę steigti ir kurti tai, kas „lietuviška“ ir brangintina. Jie/jos neskiria Lietuvos ir tarybų, jie sutinka visa širdimi, kad ir tada (visi, o gal ne — tie gerieji) dirbo ir žaidė Lietuvai. Nesakau, kad taip nebuvo. Sakau, kad toks mąstymas ir vertybės.
O gal kaip tik tokiam mąstymui ir vertybėms sava ir gera (svarbiausia) sukalti amerikonus (mačiau ir amerikosus, bet ne savo burbule); jau tada ir šventė, ir „išeiginės“ (выходной), kam tie medaliai, svarbu pavijom ir pralenkėm ameriką? Parodėm Jiems. Mes. Kas mes? Tie, kurie visus rusus veja (sako reikia vyti) lauk? Ar kurie patys yra tokie, kuriuose gyvena mažas (ne toks ir mažas) tarybinis žmogutis, kuriam visa ko pradžia — su Stalino saule, iš Maskvos. Jis apie viską pagalvojo, net Žalgirį mums davė. Mums? Ne, gal jums, jei jau taip. Man užteks Žalgirio ir be 1944.“
