Ant raudonų kėdžių įsipatoginę lietuvio kolegos žvilgsniu palydėjo laiptais nulipantį senučiuką J.Crawfordą ir netrukus atsisuko išpūtę akis.
Netrukus jie kvatojo ir laidė pokštus, kaip J.Crawfordo žodžių įrašą reikėtų išsiųsti Lietuvos krepšinio lygai. Bet tuo pačiu jie sveikino kolegą.
29-erių G.Vilius kukliai šypsojosi. Jam toks J.Crawfordo įvertinimas buvo labai netikėtas.
Kitą rytą NBA teisėjų seminare Las Vegase J.Crawfordas vėl priėjo prie Gyčio.
„Aš kalbėjau visiškai rimtai, – patikslino amerikietis lietuvį. – Man patiko tavo kūno kalba. Atrodei tvirtas, su charakteriu.“
G.Vilius pirmą kartą savo karjeroje teisėjavo NBA organizacijos rungtynėms. Tai nebuvo kova tarp LeBrono Jameso ir Kevino Duranto, bet nuo kažko pradėti tai reikia. G.Vilius stažavosi Las Vegaso vasaros lygoje, kurioje gavo galimybę teisėjauti pirmus du kėlinius „Dallas Mavericks“ ir „Phoenix Suns“ rungtynėse.
„Mavericks“ savininkas Marcas Cubanas po vieno G.Viliaus švilpuko nusistebėjęs demonstratyviai atsilošė pirmos žiūrovų eilės kėdėje. Pražangą G.Vilius užfiksavo būdamas per metrą nuo milijardieriaus, kuris turėjo kitokią nuomonę.
Tačiau ryžtingo lietuvio neblaškė nei aikštingasis „Mavericks“ bosas, nei NBA aplinka.
109-uoju numeriu pažymėtus teisėjo marškinėlius užsivilkęs G.Vilius maloniai stebino ne tik NBA legendą J.Crawfordą. O patikėkite, 65-erių amerikietis yra matęs daug situacijų ir teisėjų, kadangi teisėjavo 50 NBA finalo rungtynių ir iš viso beveik 3 tūkst. NBA mačų.
Kai G.Vilius tiesė paspausti ranką visiems rungtynių sekretoriato nariams, šie kiek nusistebėjo, bet nusišypsojo.
Tai – visiškai įprasta Gyčio rutina prieš kiekvienerias rungtynes. Kaip kad „Red Hot Chili Peppers“ dainos mačo dieną, pasisveikinimas su kiekvienu sutiktu arenos apsaugos darbuotoju ar mintyse giedamas himnas.
Šie lietuvio įpročiai padeda jam susitelkti ir ant karštųjų – prie šoninės linijos šūkaujant treneriams, nuolat besiskundžiant žaidėjams ir spiegiant sirgaliams – priimti maksimaliai teisingiausius sprendimus.
„Netgi šioje stovykloje viena pirmųjų frazių buvo: idealių rungtynių dar nebuvo sušvilpta ir nebus“, – patikslina G.Vilius, pasakodamas apie savo stažuotę NBA vasaros lygoje.
Bet G.Viliaus darbas – būti arčiausiai tobulumo. Kol kas jam tai sekasi daryti pakankamai sėkmingai.
LKL krepšinio teisėjų reitinge jaunas arbitras yra trečias, o jį lenkiantys garsiausi šalies specialistai Tomas Jasevičius ir Jurgis Laurinavičius kolegą vadina perspektyviausiu Lietuvoje.
Iškart po stažuotės Las Vegase išvykęs į FIBA seminarą Zagrebe, G.Vilius gavo juodą licenciją, kuri leidžia teisėjauti tarptautiniuose turnyruose.
Nėra rungtynių, kurios praeitų be klaidų. Aš dar tokių nesu matęs.
Kol kas esame įpratę matyti Gytį tik LKL rungtynėse, bet jau greitu metu jį išvysime ir FIBA turnyrų aikštėse.
Pats G.Vilius taip toli į priekį nežiūri. Jo mintyse – tik sekančios rungtynės ir jų analizė. O tada – dar kitos rungtynės ir kruopšti jų peržiūra.
24sek pateikia pokalbį su Lietuvos teisėju, kuris pasileido į jį vežančią kelionę be galutinės stotelės.
– Ką davė kelione į Las Vegasą?
– Lūkesčiai pateisinti šimtu procentų. Gavau labai daug informacijos. Svarbiausia ją panaudoti tinkamai.
Pamačiau, kaip profesionaliai dirbama, kiek žmonės tam skiria laiko ir darbo tam, ką daro. Tai žavi. Kiekvienas čia buvęs teisėjas darbui skiria labai daug.
Vizitas man sustiprino požiūrį ir motyvaciją. Galbūt sudėliojo esminius dalykus, į ką turiu atkreipti dėmesį. Smulkios detalės kiekviename darbe sudėlioja pilną vaizdą. Turiu dirbti ties tomis smulkmenomis, iš kurių susidarytų disciplina. Ir kad kiekvieneriose rungtynėse išlaikytum discipliną.. Kad tai taptų įpročiu, dėl kurio nereikėtų sukti galvos.
NBA organizacija yra aukščiausio lygio. Supranti, kad po visu tuo išvystytu šou mechanizmu slypi labai daug darbo ir sustyguotos organizacijos.
– Kokios tos esminės detalės teisėjo darbe?
– Ir žiūrėjimo laukas, ir laiko sekimas, skaičiavimas, dėmesys detalėms po švilpuko, prieš švilpuką. Tai labai specifiniai mūsų profesijos dalykai. Žmonės mato tik bendrus dalykus, bet visa esmė susideda būtent iš detalių.
– Kokių specifinių skirtumų įžvelgėte bendraudamas su NBA teisėjais, kitais amerikiečiais?
– Jie dirba truputį skirtingai. Stebėjimo laukais jie turi skirtingą sistemą nei Europoje. Tai yra pagrindinis skirtumas.
Man labai patiko, kaip jie akcentuoja kiekvieną smulkmeną. Tai vienas esminių dalykų, kokį parsivežiau iš Las Vegaso vasaros lygos.
– Tai padirbėjęs su NBA teisėjais nebuvote šokiruotas kažkokiais neregėtais negirdėtais dalykais?
– Ne. Europoje ir NBA naudojama vienoda mechanika. Tik gal ji šiek tiek skirtingai interpretuojama. Pavyzdžiui, po užfiksuotos pražangos yra kiek kitoks judėjimas.
Stebint tendencijas, manau, kad ateities teisėjavimas bus NBA stiliaus. Mes jau dabar esame kažkur per vidurį tarp senosios Europos mokyklos ir NBA teisėjavimo stiliaus.
O visa kita – labai panašu. Krepšinis visur yra krepšinis.
– Užsieniečių teisėjų mokymuose Vegase nebuvo daug. Ką amerikiečiai galvoja apie teisėjus iš užsienio? Kodėl jie su jumis bendradarbiauja?
– NBA pasikviečia teisėjus pasidalinti savo idėjomis, darbo metodais, žiniomis. Mums tai buvo puikios pamokos ateičiai, o jiems buvo galimybė pasidalinti savo patirtimi su jaunais Europos teisėjais.
– Gytis Vilius išvažiuoja stažuotis į NBA vasaros lygą. Ar tai reiškia, kad turite vilčių dirbti NBA?
Žinau, kad pagal naujausius motyvacinius mokymus, visada turi turėti galutinį tikslą. Bet man tai neatrodo labai prasminga.
Aš pats tokio galutinio taško neturiu. Niekaip nesuprantu, kaip galutinio tikslo iškėlimas gali tau padėti geriau atlikti savo darbą dabar? Aš bandau koncentruoti savo dėmesį į dabartį. Man priimtiniau „čia ir dabar“ metodika.
Dabar mano tikslas buvo surinkti kuo daugiau informacijos ir sėkmingai pasirodyti rungtynėse.
O kaip viskas po to, ateitis parodys (šypsosi.).
– Susidarė įspūdis, kad skeptiškai vertinate savo galimybes dirbti NBA. Bet gal po Joey Crawfordo komplimento pakeisite požiūrį?
– Tiesiog neužimu galvos tokiomis mintimis, bet, žinoma, komplimentai visada malonūs.
Čia yra skirtinga sistema ir kultūra. Norint teisėjauti NBA reikėtų atskiro pasiruošimo. Be to, savęs „pervertinimas“ turbūt blogiausia, kas gali nutikti sportininkui ar teisėjui (šypsosi.).
– Pirmasis lietuvis NBA teisėjas Gediminas Petraitis sakė, kad pirmosiose rungtynėse jam taip išdžiuvo burna, kad buvo sunku sušvilpti. Bet, ko gero, vasaros lygoje nepatyrėte kažkokio šoko, kadangi jau turite karštų rungtynių patirties?
– Tas startinis jaudulys būna kiekvienose rungtynėse. Tol, kol teisėjas neišmeta kamuolio į viršų. Taip buvo ir šį kartą, bet tada supranti, kad tai tik krepšinis.
Aišku, viskas vyksta labai greitai. Maždaug dukart greičiau nei Europoje.
– Kokį pagrindinį skirtumą pamatėte jau rungtynių metu?
– Didžiausias skirtumas tas, kad čia vyksta mažiau kovos dėl kamuolio ar vadinamų „off ball“ situacijų. Europoje po metimo visos likusios keturios žaidėjų poros lipa ant kamuolio, tiesiog „žudo“ vienas kitą. Čia buvo mažiau situacijų be kamuolio.
– Ar NBA žaidėjai diskutuoja su teisėjais kaip nors kitaip?
– Sunku spręsti. Vasaros lygoje susirenka žaidėjai, kurie siekia kontrakto, bando kažkur įsitvirtinti. Nemanau, kad jie veliasi į diskusijas su teisėjais. Todėl sunku tą palyginti per NBA vasaros lygos prizmę.
– O kaip teisėjas turėtų bendrauti su žaidėju? Kokia yra jūsų filosofija šiuo klausimu?
– Teisėjai visada atsako į visus klausimus, jeigu jie užduodami normaliu komunikavimo būdu.
Kartais komunikavimas yra tik emocijų proveržis ir tada turinys jau nėra svarbu, svarbu tik emocija (šypsosi.). Kuomet yra teiginys – tuomet atsakymo jis nereikalauja.
Pats neturiu jokių stereotipų ar asmeninių bendravimo taisyklių. Stereotipai tave gali padaryti robotu.
Kai žaidėjas ateina ir kažko klausia, tiesiog tuo metu labai parastai atsakai, ką galvoji ir ką matei arba ko nematei.
– Tikiu, teisėjo darbe yra trys pagrindinės darbo dalys: fizinis pasiruošimas, techninių niuansų žinojimas ir psichologinė darbo dalis – gebėjimas atlaikyti sirgalių bei rungtynių dalyvių spaudimą. Ar psichologinei žaidimo pusei reikia turėti kažkokių savybių ar net mokymų?
– Psichologinis pasiruošimas tiek pat svarbus. Nėra jokių specialių mokymų. Tam tikrus pagrindus galima gauti iš literatūros, bet visa kita ateina su patirtimi. Rungtynėse kiekvieną kartą tu esi labai greitai patikrinamas.
– Ar teko matyti pavyzdžių, kai teisėjas neatlaikė psichologinio spaudimo? Nebūtinai aukščiausiame lygyje.
– Gal ir teko, dabar jie nebeteisėjauja...
– Esate jaunas teisėjas. Ar dėl savo amžiaus susidurdavote su problemomis bendraujant su vyresniais treneriais?
– Treneriai yra profesionalai. Nemanau, kad jie vertina teisėjus pagal jų amžių ar pagal ką kitą. Kaip tu pasirodysi, taip į tave ir reaguos.
Jie su tavimi komunikuoja, tu bandai komunikuoti atgal, taip viskas ir susideda.
Dėl amžiaus... Nemanau. Jei turi normalias rungtynes, tai viskas okey.
– Kam sunkiau teisėjauti: LeBronui Jamesui ar agresyviam žaidėjui mėgėjų lygoje, kuris su bičiuliais iš tribūnų po rungtynių grasina susidoroti lauke? Tokių situacijų buvo?
– Kiekviename lygyje savi sunkumai. Negali sakyti, kad vienur sunkiau ar lengviau.
Klaidos įvyksta tikrai ne dėl koncentracijos stokos. Dažniausiai, dėl blogos pozicijos ar uždengto matymo laiko.
Kiekvienos rungtynės turi savo specifiką. Pavyzdžiui, vieną krepšinį žaidžia vyrai, kitą – moterys, o trečią – jaunimas.
Negalėčiau išskirti, kur lengviau ar sunkiau. Bet kiekvienos rungtynės turi savo istoriją. Kaip mėgstu sakyti, naujos rungtynės – nauja istorija.
Man rungtynės baigiasi po vaizdo peržiūros. Suteisėjauju ir kuo greičiau mėgstu pasižiūrėti jų vaizdo įrašą. Visada po rungtynių būna tam tikros situacijos, kurios kelia klausimų, todėl norisi jas iš karto pasitikrinti. O tada jau kitą dieną darai video analizę.
– Kaip ji atrodo ir kiek užtrunka?
Po rungtynių mes atsisiunčiame vaizdo įrašą ir žiūrime savo teisėjavimą. Pirmiausia, ką žiūri, tai gerus ir blogus sprendimus. Bet čia lengviausia analizės dalis – nustatyti gerus ar blogus švilpukus.
Toliau – kodėl tas švilpukas buvo blogas: dėl pozicijos, žiūrėjai ne ten, kur reikėjo, ar tave užstojo, nes kažkur nepasislinkai.
– Kaip atrodo teisėjo dienotvarkė rungtynių dieną? Kiek rungtynių per mėnesį suteisėjaujate?
– Per mėnesį turiu kažkur 10-12 rungtynių. Pusė iš jų – LKL.
Diena atrodo paprastai. Atsikeli ir žinai, kad tai tavo rungtynių diena. Įprastai rungtynių dieną visada valgau daugiau angliavandenių, dažniausiai makaronus. Po to, pirmiausia, įsijungiu „Red Hot Chili Peppers“ (šypsosi.). Tuomet susidedu aprangą į krepšį, apsivelki kostiumą, dar kartą pasitikrini ar viską susidėjai ir tuomet jau keliauji į rungtynes (šypsosi.).
Kadangi turime būti arenoje 1,5 valandos iki rungtynių, išvyksti maždaug 12-13 valandą.
– Ar turite metodų, kaip rungtynių metu susitelkiate veiksmui? Pavyzdžiui, legendinis NBA teisėjas Joey Crawfordas pats kalba su savimi. Koks jūsų koncentracijos šaltinis?
– Net sunku pasakyti. Nesikoncentruoti į rungtynes kažkaip neišeina. Juk būdamas aikštėje esi atsakingas už įvykius.
Sakoma, kad teisėjai neturi būti mylimi. Jeigu mus gerbia, mums to užtenka.
O klaidos įvyksta tikrai ne dėl koncentracijos stokos. Dažniausiai, dėl blogos pozicijos ar uždengto matymo laiko.
Aikštėje esi motyvuotas atlikti darbą maksimaliai gerai.
– Ar rungtynių metu turite rutinų?
– Kadangi prieš LKL rungtynes visada grojamas himnas, aš mintyse visada sau sugiedu himną žiūrėdamas į vėliavą. Tai mane sukoncentruoja. Tada būnu realiai pasiruošęs.
– Fanai mėgsta priekaištauti, kad trys teisėjai ir nematė baudos. Bet, kaip suprantu, yra trys skirtingi matymo laukai, kuriais teisėjai pasidalija?
– Taip, yra trys teisėjai, bet jie pasiskirsto zonomis, kas ką stebi. Kiekvienas teisėjas paima skirtingą žaidėjų porą ir stebi, ar nėra pažeidimų, pražangų. Bet kadangi yra didelė dinamika, žaidėjai keičiasi, yra vadinamųjų pilkųjų zonų, kai arba teisėjas atsiduria vienoje linijoje su teisėjaujama pora, arba kitas krepšininkas užstoja reikiamą vaizdą. Tada gali praleisti švilpuką.
Aišku, visada gali ateiti pagalba iš kito teisėjo. Bet kitas teisėjas būna užsiėmęs su savo pora žaidėjų.
Nėra rungtynių, kurios praeitų be klaidų. Aš dar tokių nesu matęs.
Netgi šioje stovykloje viena pirmųjų frazių buvo: „Idealių rungtynių dar nebuvo sušvilpta ir nebus.“
– Ar yra pateisinamas klaidų skaičius? Kiek maksimaliai galima suklysti, kad sakytum, jog mačas buvo geras?
– Gali būti taip, kad klaidų buvo keletas, bet jos neturėjo įtakos rungtynių eigai ir jos liko visiškai nepastebėtos. Bet gali būti viena klaida, kuri nulems rungtynių eigą ir nugalėtoją. Tad klaidų skaičius tiksliai nenusako, ar rungtynės pavyko, ar ne.
– Kaip jus veikia sirgalių skanduotės, trenerių ir žaidėjų emocijų priepuoliai? Iš šono atrodo, kad teisėjui būtų nepatogu, jei ant jo šaukia „Gėda“ ar „F***k you, referee”?
– Lietuvoje žiūrovai labai gerai supranta krepšinį ir būdami komandos šeštuoju žaidėju, bando palaikyti savo komandą ir reikiamu metu kartais sudaryti spaudimą tiek priešininkams, tiek ir teisėjams. Tai normalu, tam ir reikalingi fanai.
Dirbdamas prie to pripranti. Jei jauti, kad padarei gerą švilpuką, bet miniai jis nepatiko, publikos šaukimas teisėjo nepaveiks.
Bet teisėjui didesnį spaudimą sukelia paties suvokimas, kad padarei klaidą, nes tuo metu jos pakeisti jau nebegalėsi. Bet tada tik belieka koncentruotis į kitą situaciją.
– Iš šono gali pasirodyti, kad teisėjo darbas pats nepavydėtingiausias, nes žmonės dažniausiai nusistato prieš arbitrus: juk rėkia tai sirgaliai, tai žaidėjai, ar treneriai. Nesijaučiate nemylimas?
– Nesijaučiu. Treneris ir žaidėjai atlieka savo darbą. Jie nori laimėti, pasiekti rezultatą. Todėl tai yra normalu – krepšinio dalis.
Tokie dalykai vyksta kiekvienoje šalyje. Sakoma, kad teisėjai neturi būti mylimi. Jeigu mus gerbia, mums to užtenka.
– Interviu esate sakęs, kad teisėjavimas jus veža. Kuo?
– Kiekvienas žmogus randa savo profesiją, kuri jam patinka. Ko gero, man ji yra tokia.
Kas veža konkrečiai, gal net sunku pasakyti. Gal tas dalykas, kad kiekvienuose rungtynėse esi priverstas pasitikrinti save.
Kai žmogus pradeda domėtis savo profesija vis giliau, jis susigyvena su ta profesija tiek giliai, kad nori gauti dar daugiau papildomos informacijos ir jam vis negana.
Manau, tokia jau ši nauja generacija, kai dabar kiekvienas žmogus randa sau priimtiną profesiją ir bando išspausti maksimumą.
Jei sėdi į traukinį ir turi bilietą, tai važiuoji iki galo. Tik dalykas tas, kad galutinės stotelės nėra. Visada kelionėje (šypsosi.).
– Kuo patraukė pirmieji kartai teisėjaujant? Kai kurie mėgsta žaisti krepšinį, kai kurie – rašyti apie jį. O kuo jums patiko švilpukas?
– 10 metų žaidžiau krepšinį sporto mokykloje. Bet buvo aišku, kad krepšininku netapsiu (juokiasi.). Žaidžiau įžaidėju, galėjau atlikti neblogą perdavimą aukšaūgiui, bet pataikyti į krepšį buvo sudėtinga. Todėl pradėjau teisėjauti. Ir mane tai užkabino. Ir kabina iki šiol.
– Galutinės stotelės neturite, bet kur matote save po 5 metų? Ką darydamas po 5 metų, jausitės laimingas?
– Aš dabar esu laimingas. Tai, ką darau, man labai patinka.
Tikrai neturiu nei svajonės, nei galutinio taško. Mano tikslas – rungtynės, kurias gausiu, ir jose atlikti geriausią darbą. O po to pasižiūrėti, kaip jį padariau. Padaryti išvadas ir eiti į priekį. Po to svajonės dėliojasi pačios.
– Žmonės labai mėgsta reitingus. Yra LKL teisėjų reitingas, kuriame esate trečias. Ar jums tai kažką reiškia?
– Teisėjai dirba tikrai ne dėl reitingo. Pagrindinis jų tikslas – suteisėjauti tas rungtynes gerai, kad jie būtų patenkinti patys savimi. Nes pats sau esi geriausias kritikas, kadangi jauti, kur suklydai ir ar pakankamai gerai suteisėjavai. Jeigu rungtynės geros, tuomet ir jausmas geras. Ir atvirkščiai.
Būtent tas jausmas ir yra postūmis dirbti toliau. O ne skaičiai tam tikroje lentelėje.
