Patiko: trolinimas
Kai po LKL ketvirtfinalio turėjome savaitės rungtynių badą, apie LKL kažką girdėjome tik iš Panevėžio ir Vilniaus žodžių mūšio apie dviračių treką ir „tikrą“ areną.
Aišku, galbūt tas mūšis kiek neskoningai išsitęsė kaip „Santa Barbara“, bet Lietuvos krepšinyje tai kažkas naujo.
Lengvai įžeisti „Lietuvos ryto“ gerbėjai per pirmąsias rungtynes sostinėje išskleidė plakatą apie treniruočių salę, kurioje „Lietkabelis“ per savo istoriją dar nėra laimėjęs.
„Cido“ areną bendraudamas su žurnalistais per dantį nuolat traukė Rimas Kurtinaitis.
Tuo tarpu „Lietkabelis“ smaginosi per antrųjų rungtynių su „Lietuvos rytu“ didžiąją pertrauką surengdamas parodomąsias dviračių treko varžybas. O sėkmingais panevėžiečiams momentais „Cido“ arenoje aidėjo Eugenijaus Ostapenko „Dviratukas“.
Beje, „Lietkabelis“ trolina varžovus nuo atkrintamųjų varžybų starto.
Štai per „Vytauto“ pristatymą „Cido“ arenoje buvo užleistas „Mikės Pūkuotuko“ muzikinis intarpas, o kai „Lietkabelis“ jau uždarinėjo seriją trečiosiose rungtynėse, Virginijų Šeškų ir prieniškių lyderius paskutinėmis minutėmis sodino ant suolo daina „Time To Say Goodbye“.
Nepatiko: kai žmonės nevaldo pirštų ir balsų
+5000 sirgalių Panevėžyje gerai (beje, su 5484 žiūrovais „Lietkabelis“ pasiekė sezono lankomumo rekordą), bet kai tie žmonės išeidami iš rungtynių varžovų sirgaliams rodo vidurinius pirštus su tokiu pasididžiavimu, kuris prilygsta pergalės prieš „Lietuvos ryto“ šventimui, tai nieko gero.
Ir tą daro ne vaikai, kurie galbūt dar nėra užtektinai sąmoningi apgalvoti savo veiksmų, tačiau suaugę 40-45 metų vyrai.
Beje, Klaipėda yra turbūt dar vienintelė arena, kurioje tūkstančiai sirgalių šaukia „Gaidys gaidys, teisėjas gaidys“. Ne šiemet, bet anksčiau arenoje dar esu girdėjęs garsų šios skanduotės pratęsimą su klasikiniu „Višta, višta, teisėjo žmona“.
Nors „Švyturio“ arenoje, ko gero, sirgaliai yra negailestingiausi varžovams savo replikomis, dažnai jos peržengia to subtilaus trashtalk ribą ir virsta nepadoriu žmonių įžeidinėjimu. Pavyzdžiui, pernai Antaną Kavaliauską saujelė klaipėdiečių išplūdo netolerantiškomis skanduotėmis vien dėl žydros „centro“ sportbačių spalvos.
Bet apibendrinus, emocijų lygis sužavėjo. Tik „Žalgirio“ arena pasyviau stebėjo „Neptūno“ sutriuškinimą, o kitus kartus Vilniuje, Klaipėdoje ir Panevėžyje nuo kaitrios atmosferos kaupėsi prakaitas.
Patiko: prieskoniai
Dar net ne LKL superfinalas, o emocijos jau liejasi per kraštus.
Atkrintamosios tuo ir žavios, kad jose svarbiausios mikrodvikovos. O kai krepšininkai iš širdies fiziškai kaunasi dėl pergalės, ta trintis su varžovu pradeda erzinti. Ir tada prasideda konfliktai.
Per pirmąją rungtynių Panevėžyje minutę Drew Gordonas tėškė Žygimantą Skučą ant žemės taip smarkiai, kad vėliau visą mačą buvo nušvilpinėjamas.
Per tą pačią minutę jau po pirmos atakos „Lietuvos ryto“ puolėjas Tayloras Brownas priešais Ž.Skučo veidą demonstratyviai kažką aiškino, kai teisėjai užfiksavo „Lietkabelio“ žaidėjui ankstyvą pražangą.
Bet galbūt, kaip ir sakė Rimas Kurtinaitis, „Lietuvos ryto“ legionieriai labiau susitelkė asmeniškumams su Ž.Skuču išsiaiškinti, nei pačioms rungtynėms.
Aišku, tai jų pačių problema, kurios ateityje amerikiečiai turbūt nebekartos, bet tokios emocijos rungtynėms prideda papildomų prieskonių.
(Ne)patiko: tai kur techninė Šarui ir išvaryti „Neptūno“ žaidėjai?
Emocijų būta ir kitoje serijoje, kur nuo agresyvios Mindaugo Girdžiūno pražangos prieš Keviną Pangosą prasidėjo rimtas susistumdymas po „Neptūno“ krepšiu.
Keistą taikdario vaidmenį ten atliko žalgirietis Paulius Jankūnas, kuris lyg ir lėkė skirti žaidėjų, bet savo alkūnėmis netyčia užkliudė ir priešininką, ir savą.
„Žalgirio“ kapitonas vėliau buvo nubaustas technine pražanga, kurios pats asmeniškai nesuprato, bet į akis krito dar įdomesnis vaizdelis.
Šarūnas Jasikevičius lyg NBA treneris išbėgo į aikštę skirti susipešusių krepšininkų. Keista, bet įdomu ir tuo pačiu šaunu buvo matyti trenerį, kuris nepabijojo teptis rankų ir išlėkė sutramdyti vyrų.
Viena bėda – pagal LKL taisykles treneris negali peržengti savo ribų šalia šoninės linijos, ar juo labiau lakstyti po aikštę. Kitaip tariant, Š.Jasikevičius turėjo gauti techninę pražangą.
Jurgis Laurinavičius, mačiau, aiškino „Žalgirio“ specialistui, kad taip lakstyti po aikštę jis negali, bet nenubaudė Šaro. Teko girdėti, kad tai buvo savotiška kompensacija.
Mat „Neptūno“ atsarginiai Mindaugas Kačinas ir Aidas Einikis taip pat įsivėlė į susistumdymą. Gal vyrukai ir išbėgo tramdyti konfliktuojančių žaidėjų, bet pagal LKL taisykles, jie turėjo ne šiaip kad gauti po techninę, bet būti išvyti iš aikštės.
Taigi, arbitrų brigada pasvėrė, kad nenori aukoti dviejų „Neptūno“ žaidėjų (vienas nežaidė, o kito indėlis buvo minimalus), kurie turėjo ketinimų ne susimušti, o išskirti peštukus, ir tuo pačiu tai leido ignoruoti techninę pražangą Š.Jasikevičiui.
Įdomi ir logiška interpretacija, kuriai galima ir pritarti, ir nepritarti.
Nepatiko: nepagarba?
Gaila matyti Deividą Gailių, kurį Rimas Kurtinaitis kelia nuo suolo jau tik ketvirtajame kėlinyje, kai komandas skiria 20 taškų ir jau viskas aišku.
Ta nelemta nervinė liga žiemą visiškai sugadino D.Gailiaus sezoną.
Žvilgtelėkite į Deivido statistiką gruodį: 14,3 taško, 15,7 naudingumo balo su 77,8 proc. dvitaškių ir 50 proc. tritaškių pataikymu. Vasarį, kovą ir balandį skaičiai atitinkamai buvo tokie: 4, 2,4 ir 2,5 taško.
Tikėkimės, kitą sezoną Deividas atgaivins karjerą kitoje komandoje, bet ne tai nuliūdino trečiadienį.
R.Kurtinaitis pakėlė snaiperį nuo suolo likus 40 sekundžių iki rungtynių pabaigos, kai viskas jau seniai buvo aišku. Lietuvos rinktinės kandidatų sąrašo narys pats nustebo gavęs iškvietimą. Ir nors „Lietkabelis“ perėmė kamuolį ir aiškiai parodė, kad likusias 40 sekundžių bumbsins jį vietoje ir užbaigs mačą nebeatakuodamas, R.Kurtinaitis neleido D.Gailiui grįžti į savo vietą ir pasodino jį prie sekretoriato keitimui.
D.Gailius tik ironiškai šypsojosi.
R.Kurtinaitis taip pat pasirinkęs įdomią, bet nebūtinai teisingą taktiką kritikuoti žaidėjus viešai. Jeigu „Lietuvos rytas“ tikisi D.Gailių paversti efektyviu „X faktoriumi“, trenerio pasakymai, kad jis beveik nebetiki snaiperiu, tikrai nieko neprideda iš ritmo visiškai išsimušusiam žaidėjui.
Patiko: „X faktoriai“
Kad „Lietkabelis“ ir „Neptūnas“ įkrėstų LKL favoritams, jiems reikės šiokios tokios sėkmės.
Ir taiklių Chriso Loftono metimų iš aikštės vidurio, kaip juokavo „Neptūno“ treneris Dainius Adomaitis.
Jis po rungtynių turėjo didžiuotis Arnu Butkevičiumi, kuris „Žalgirio“ gynybai suleido tris skausmingas tritaškes adatas. Trijų tritaškių šį sezoną jis dar nebuvo įmetęs.
Tik primenu, kad LKL reguliariajame sezone A.Butkevičius pataikė tik vienu tritaškiu daugiau nei mače su „Žalgiriu“ – vos 4 iš 17 (23,3 proc.).
Kitoje poroje sezono mačą sužaidė Darjušas Lavrinovičius, kuris ramiai ir užtikrintai suleido į „Lietuvos ryto“ krepšį 20 taškų.
Kitaip nei „Žalgiris“, manydamas, kad A.Butkevičius mėtys pro šalį, „Lietuvos rytas“ nerizikavo palikdamas Darjušo laisvo. Bet „Lietkabelio“ deriniai leido broliui mesti patogius metimus.
Finišą jis kirto su 20 taškų ir 28 naudingumo balais – tai rezultatyviausios ir geriausios D.Lavrinovičiaus rungtynės šį sezoną. Tada, kai labiausiai to reikėjo.
O dar visai neseniai 37-erių „centras“ sėdėjo „Lietkabelio“ atsarginių suolo gale.
Nepatiko: kas nutiko Milui?
Artūro Milaknio taikiklis kažkoks nusimušęs.
Per dvejas pusfinalio rungtynes patikimiausias „Žalgirio“ snaiperis paleido 12 tritaškių, bet iš jų tikslą pasiekė vos 2. Kalbame apie 16,7 procentų pataikymą.
Problema ta, kad Milas daug tritaškių meta iš jam gerų padėčių. Anksčiau tai būdavo garantuoti taškai.
Patiko: spyris į užpakalius
Pirmą kartą LKL istorijoje abi pusfinalio serijos prasidėjo lygiai 1-1.
Reikia tikėtis, kad tai bus postūmis ne tik favoritams rimčiau pažiūrėti į savo priešininkus, nors tokių klausimų neturėtų kilti žaidžiant dėl patekimo į finalą.
Tai galbūt taip pat bus proga reabilituotis Vilniaus ir Kauno krepšinio gerbėjams.
Pirmąsias pusfinalio rungtynes Vilniuje aplankė tik 1930 žiūrovų, Kaune – 3519.
Palyginimui, rungtynes „Cido“ arenoje Panevėžyje stebėjo daugiau žmonių (5484), nei du pusfinalio susitikimus „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ arenose (5449).
Mitas, kad krepšinis Lietuvoje yra religija, jau seniai sulūžęs.
Galima teisintis, kad puikus oras savaitgalį galėjo išvaikyti žmones į sodus ir pajūrius, bet kokia čia krepšinio šalis, jei tai yra rimta priežastis nepasižiūrėti keturių stipriausių Lietuvos krepšinio komandų kovų?
Pasižiūrėkite į garsiausius futbolo stadionus Ispanijoje ir Anglijoje, kur išparduodami visi bilietai nepriklausomai nuo oro.
