| Eurobasket '17 pasiruošimas | Lietuva – Islandija | 19:30 | Šiauliai |
35-erių Jonas Stefanssonas yra turbožvaigždė Islandijoje. Tai tik antrasis krepšininkas Islandijos istorijoje, pasirašęs NBA sutartį.
Joks kitas islandas nesitreniravo su Dirku Nowitzkiu ir Steve'u Nashu. Joks kitas 300 tūkst. gyventojų valstybės atstovas nežaidė tokiose komandose kaip Sankt Peterburgo „Dinamo“, Trevizo „Benetton“, „Valencia“ ar Malagos „Unicaja“.
2014-aisiais jis buvo išrinktas geriausiu metų sportininku. Anksčiau tokį apdovanojimą Islandijoje buvo pavykę laimėti tik vienam krepšininkui.
Anksčiau apie tai net nepasvajodavome, todėl kartais turiu įsižnybti, kad suprasčiau, jog mes čia, Lietuvoje, ir žaidžiame Europos čempionate.
Jonas, kurio vardas tariasi visai kaip lietuviškas, Islandijoje labai gerai žinomas ir dėl savo brolio, Olafuro Stefanssono, kuris yra vienas geriausių rankininkų pasaulyje ir savo kolekcijoje turi olimpinį medalį.
Panašumų su Lietuva turi ne tik Stefanssono vardas. Su Kęstučiu Kemzūra ir Mindaugu Kuzminsku per savo karjerą petys į petį žygiavęs islandas juokiasi, kad jo tautiečiai pagal charakterį jam labai primena lietuvius.
Ir Jono meilės istorija su krepšiniu jums turėtų skambėti labai pažįstamai. „Chicago Bulls“ rungtynių transliacijos paryčiais vaikystėje. Michaelo Jordano stebuklai televizoriaus ekrane, kuriuose bandydavote pakartoti kiemo aikštelėse. Geriausią visų laikų krepšininką dar dabar primena J.Stefanssono kepurėlė su ore pakibusio MJ siluetu.
„Čia Kobe!“ – po interviu vos nepamiršęs savo sportbačių Kauno „Europa Royale“ viešbučio kiemelyje, didžiuodamasis pasakė J.Stefanssonas.
Turbūt ne tik jis, bet ir visi Islandijos sportininkai turi tą garsųjį Kobe Bryanto „Mambos mentalitetą“ – nepaiso autoritetų ir bando įveikti kiekvieną kelyje pasitaikiusį varžovą.
Galbūt tai jums nuskambės pasipūtėliškai. Tačiau, kaip pats juokėsi, Jonas nėra „pasikėlęs asilagalvis“.
Tiesiog šis kovingumo skiepas sušvirkščiamas kiekvienam mažam islandui ligoninėje. Jie kovoja kaip velniai, nors prieš save mato milžinus. Tokius kaip Lietuva.
Tik skirtumas tas, kad anksčiau islandai į karo lauką bėgdavo nuogi, be skydo ir kardo. Dabar jie turi ginklų – išskirtinę žaidimo strategiją, kuri atnešė Islandijai istorines pergales krepšinio aikštėje.
Trečiadienį islandai negalės viso to pademonstruoti Lietuvai – jų lyderis Jonas Stefanssonas dėl kirkšnies traumos praleido visą pasirengimo Europos čempionatui ciklą, nugaros problemų turi ir kitas svarbus branduolio žaidėjas Haukuras Palssonas.
Bet ne trečiadienio rungtynės su Lietuva jiems svarbiausios. 2015 metais pirmą kartą į Europos čempionatą patekę Islandijos vikingai ruošiasi antrajai nepamirštamai kelionei Helsinkyje.
Anksčiau mes net neturėdavome vienodos aprangos.
Prieš Lietuvos ir Islandijos mūšį – pažintis su islandų krepšiniu Jono Stefanssono akimis.
– Jonai, kalbamės panašios populiacijos mieste, Kaune, kuris gyventojų skaičiumi prilygtų visai Islandijai. Koks jausmas būti tokios mažos šalies krepšininku? – 24sek paklausė J.Stefanssono.
– Aš be galo didžiuojuosi, kad esu iš Islandijos ir esu Islandijos sportininkas.
Sporte mus lydi sėkmė – ne tik futbole, bet ir rankinyje, krepšinyje. Man tai didžiulis pasiekimas. Juk galime rinktis tik iš 300 tūkst. gyventojų.
Mums trūksta centimetrų (tik trys islandų žaidėjai aukštesni nei 200 cm – aut. past.), tačiau juos maskuojame širdimi, savo mentalitetu – tuo, kaip kovojame kiekvieną sekundę.
Tai yra ne tik mūsų krepšinio rinktinės, bet visos Islandijos bruožas.
Man didžiulė garbė būti iš tokios mažos šalies ir kovoti prieš tokias galingas krepšinio tautas kaip Lietuva. Būti Europos čempionate. Apie tai anksčiau net nepasvajodavome, todėl kartais turiu įsižnybti, kad suprasčiau, jog mes čia.
Aš labai didžiuojuosi savo komanda.
– 2006-aisiais interviu sakėte, kad per 10 metų Islandija galbūt surinks stipresnę komandėlę. 2015 metais pirmą kartą prasibrovėte į Europos čempionatą. Ar tada tikrai tikėjote savo žodžiais?
– Tai buvo tik svajonė. Manau, kad niekada nesakiau to tikrai tikėdamas, jog tai įvyks.
2006-aisiais Islandija buvo pernelyg toli nuo šio tikslo. Tada tiesiog žurnalistui daviau atsakymą, kuriuo nelabai tikėjau.
Bet visada norėjau būti kažko didelio dalimi. Ne tik visada pralaimėti su rinktine 20 taškų skirtumu. Europoje sukaupiau daug patirties, todėl norėjau, kad Islandija išgyventų kažką ypatingo. Kažką tokio, kaip Europos čempionatą.
Ir štai – mes čia. Mes padarėme tam tikrus gerus sprendimus. Su visa pagarba Islandijos treneriams, pirmą kartą atsivežėme užsienietį trenerį. Jis pakeitė tam tikrus dalykus mūsų komandoje, krepšinio federacijoje. Krepšinio struktūros pradėjo dirbti profesionaliau.
Visada turėjome širdis, charakterį, bet užsienio treneris mums davė strategiją. Dabar turime planą.
Viskas po truputį pradėjo eiti į priekį. Profesionalesni tapo ir žaidėjai. Jie pradėjo prisižiūrėti kūnus.
Taip pat džiaugiuosi, kad pasikeitė Europos čempionato atrankos sistema. Viskas keitėsi ir tie faktoriai suteikė Islandijai galimybę prasibrauti į Europos pirmenybes.
– Kas konkrečiai per tuos 10 metų keitėsi Islandijos suvokime apie krepšinį?
– Užsienietis treneris buvo didžiausias faktorius. Tai buvo labai geras sprendimas. Norėjau į Islandiją atvežti krepšinio supratimo iš šalies.
Mes juk neturime gilių krepšinio tradicijų. Vėlgi, su visa pagarba mūsų treneriams, reikėjo žmogaus, kuris matytų mūsų krepšinio virtuvę kitaip. Žinotų, ką taisyti.
Ir jis apie tai kalbėjo su žmonėmis: reikia daryti taip, ne taip. Nes taip dirba mėgėjai.
– Kas buvo „taip“ ir kas buvo „ne taip“?
– Smulkmenos. Pavyzdžiui, pagaliau vilkėjome tą pačią aprangą. Visiškai keitėme komandos įvaizdį. Anksčiau mes net neturėdavome vienodų aprangų.
Pradėjome treniruotis kaip komanda.
Dabar organizacijoje turime pareigas, kurių žmonės atsakingi už specifines krepšinio sritis. Dabar yra disciplina rungtynėse, treniruotėse.
Visada turėjome širdis, charakterį, bet užsienio treneris mums davė strategiją. Dabar turime planą.
Visada buvome žema komanda, tačiau pagaliau radome žaidimo planą, kuris mus veda į priekį. Taip, mes žemi, bet mes galime viską daryti greičiau, priversti tuos milžinus mus vaikytis. Turėjome žaisti nestandartinį krepšinį.
Anksčiau mes ėjome į kovą nuogi. Bet mums reikėjo skydo, ginklų, kad galėtume priešintis. Švedų treneris Peteris Oqvistas ir Craigas Pedersenas (augo Kanadoje, bet du dešimtmečius dirbo Danijoje) įteikė mums tuos ginklus.
– Esate minėjęs, kad Islandija žaidžia unikalų krepšinį. Ar tą ir turėjote omenyje – Islandija unikali „small ball“ krepšiniu?
– Taip. Žemas krepšinis.
Mes gynyboje daug keičiamės dengiamaisiais. Dvigubiname gynybą prie krepšio. Rotuojame.
Dabar turime sistemą. Mes dirbome prie jos keletą metų ir dabar puikiai ją išmanome.
Puolime irgi turime žaisti normų neatitinkantį krepšinį. Sunku žaisti prieš milžinus, todėl reikia rasti būdų atrasti laisvus metimus. O tada juos reikia įmesti.
Bet dabar jau mokame bent pastatyti save į tokią situaciją, kad turėtume progų.
– Krepšinį pradėjote žaisti būdamas 10-ies. Koks tada Islandijoje buvo krepšinis prieš 23 metus?
– Labai populiarus. Visi žiūrėdavome „Chicago Bulls“ ir Michaelą Jordaną. Islandijoje visi buvo išprotėję dėl NBA. Todėl ir pradėjau žaisti.
Su draugais rinkomės į tą patį būrelį. Mums patiko žaisti gatvės krepšinį, treniruotis. Turėjome NBA atributikos. Tada gyvavo NBA kultūra.
– Kieme jautėtės lyg būtumėte Michaelas Jordanas?
– Taip! Aš pamilau krepšinį. Ir niekada nebesidairiau atgal.
– Ar tada Islandijoje buvo daug krepšinio aikštelių?
– Buvo kelios. Dabar turime daugiau.
Kita vertus, tada aikštelės buvo kokybiškesnės. Jomis daugiau naudojosi. Tada tvyrojo visai kitokia atmosfera. Islandijoje gyvavo krepšinio manija.
Visi, kas tuomet pradėjo žaisti krepšinį Islandijoje, pamena tą laikotarpį ir tas aikšteles. Ir iš tos kartos mes subūrėme gerą komandą.
Net nežiūrėjau tos NBA naujokų biržos. Tik žinojau, kad ten buvo svarstomas mano vardas. Bet nenorėjau, kad mane pakviestų.
– Pradėjus treniruotis Islandijoje, nekilo abejonių, kad padaryti karjerą iš tokios šalies, kuri neturi krepšinio tradicijų, gali būti vargiai įmanoma?
– Negalvojau apie tai. Buvau per jaunas. Tiesiog svajojau. Nežinojau, kaip man tai pavyks. Tiesiog mėgavausi krepšiniu. Negalvojau apie kliūtis.
– Ar jūsų krepšininko kelyje Islandijoje buvo daug kliūčių?
– Ne. Nesu tas žmogus, kuris galvoja apie kliūtis. Tiesiog dirbu ir mėgaujuosi. O tada dalykai nutinka.
– Kaip kad kelionė į Ameriką 15-os, kur keletą metų treniravotės Kalifornijoje?
– Taip, 15-os palikau Islandiją. Buvo sunku palikti šeimą, bet labai norėjau būti geras krepšininkas. Jaučiau, kad galiu nuveikti šį tą daugiau.
Islandija man negalėjo suteikti tokių sąlygų. Gal tada buvau pakankamai brandus, kad suprasčiau, jog norėdamas tobulėti, privalau išvykti.
– Kas pasiūlė tokią mintį?
– Keli žmonės. Vienas Islandijos treneris, kuris dirbo Niujorke, Islandijos ambasadoje. Jis susipažino su kitu treneriu Niujorke, kuris pažinojo trenerį Los Andžele.
Treneriai mane pastebėjo vasaros jaunimo krepšinio turnyre. Tai buvo kažkas panašaus į vasaros lygą vaikams. Jie man pasiūlė atvykti. Ir išvykau.
– Buvote vienos stipriausių istorijoje 2003-ųjų NBA naujokų biržos dalis, bet savo pavardės joje neišgirdote. Ar turėjote vilčių patekti į NBA po LeBrono Jameso, Dwyane'o Wade'o, Carmelo Anthony, Chriso Bosho ir kitų?
– Net nežiūrėjau tos naujokų biržos. Tik žinojau, kad ten buvo svarstomas mano vardas.
Net norėjau, kad manęs nepakviestų. Nedalyvavau peržiūrose, nevykau į JAV. Gal ir vertėjo... Tačiau turėjau žodinį susitarimą su „Dallas Mavericks“. Jie turėjo mane radare ir laikėsi pažado – įsigijo kaip laisvąjį agentą tą pačią vasarą.
Tada planas, atrodė, pavyko. Tačiau dabar pagalvoju, kad gal reikėjo dalyvauti NBA klubų peržiūrose. Galbūt tada būčiau turėjęs didesnį pasirinkimą. Visada geriau turėti daugiau galimybių.
Bet „Mavericks“ laikėsi pažado – sudarėme sutartį.
– Dalase treniravotės su Steve'u Nashu, Dirku Nowitzkiu. Kiek arti buvote prie debiuto NBA? (J.Stefanssonas NBA taip ir nesužaidė nė vienerių rungtynių, – aut. past.).
– Buvau labai jaunas. Tada buvau dar nesubrendęs NBA fiziškai ir psichologiškai.
Labai sunku ateiti į komandą, kurioje yra dar 18 žaidėjų. Tada turi įrodyti sau ir jiems, kad esi toks geras. Tam reikia susikrauti pasitikėjimą. O kai būni 18–19 metų, koks buvau aš, tą padaryti labai sunku.
NBA tada jie visai nesitreniruodavo. Tada jie neturėjo ir NBA D lygos komandos, todėl negalėjau žaisti. Tiesiog daug dirbau, ėjau į treniruoklių salę (atsidūsta).
Tai nebuvo tik gera patirtis. Buvau nusivylęs. Norėjau žaisti, treniruotis.
Visi lietuviai, kuriuos sutikau per savo karjerą, man kažkuo priminė islandus.
– Juolab kai Islandijoje buvote įpratęs žaisti labai daug.
– Taip. Žaisti daug. Man to reikėjo. Maniau, kad treniruotėse ir priešsezoninėse rungtynėse buvau geras. Galvojau: kodėl neduodate man šanso?
Gal buvau nekantrus, bet nusprendžiau išvykti. Išvykau į Rusiją.
– Sankt Peterburgo „Dinamo“ 2004–2005 m. treniravotės pas Kęstutį Kemzūrą, kuris buvo Davido Blatto asistentas.
– Taip. Apie Kemzūrą galiu pasakyti tik gerus dalykus. Ypač kaip apie žmogų. Jis labai geras žmogus.
Manau, kad jie su Blattu buvo puikus duetas. Kemzūra daug išmoko iš Blatto, bet lygiai taip pat Davidas iš Kemzūros.
Pamenu daug gerų akimirkų su Kemzūra.
– Daugiau lietuvių jūsų kelyje per karjerą nepasitaikė?
– Žaidžiau prieš daug lietuvių. Bet, be abejo, Malagoje buvo Mindaugas Kuzminskas. Tai irgi fantastiška asmenybė.
Visi lietuviai, kuriuos sutikau per savo karjerą, man kažkuo priminė islandus. Nežinau, kodėl (šypsosi.).
– Gal ne be reikalo nemažai lietuvių emigruoja į Islandiją dirbti?
– Taip! Su Lietuvos žaidėjais ir treneriais visada buvo geras ryšys.
– Esate geriausias Islandijos krepšininkas istorijoje. Antras žmogus po Peturo Gudmundssono, pasirašęs NBA sutartį. Ar tada, būdamas jaunas, neišskridote į padebesius?
– Viskas priklauso nuo asmenybės ir auklėjimo. Arba būsi didžiagalvis asilas, arba ne. Laimei, aš nesu didelė asilo galva (juokiasi.).
Jei žaisčiau NBA 20 metų, būčiau toks pat. Bent jau man taip atrodo.
Niekada neturėjau problemų dėl sužvaigždėjimo. Dėl to net nereikėjo sukti galvos. Esu, kas esu. Visada buvau ant žemės. Tiesiog dirbau ir viskas.
Manau, kad tik žmonės, kurie supo mane, įsivaizdavo, jog NBA yra kitas pasaulis. Aš taip negalvojau. Man atrodė, kad tai normalu. Kad tai dar viena krepšinio komanda. Dar vienas būrys krepšininkų.
Gerai, daug pinigų, daug automobilių, merginų, tačiau į tai žiūrėjau daug paprasčiau.
– Jus taip išauklėjo tėvai?
– Taip. Mano tėvai visiškai panašūs. Jie užaugino mane labai kuklioje aplinkoje ir išauklėjo tokį, koks esu dabar.
– Nuo karjeros NBA ir pirmojo Europos čempionato Islandijai turėjote ilgą kelionę Europoje. Kokia buvo ta paskutinė naktis prieš debiutą Europos pirmenybėse?
– Nemiegojau... Visai nemiegojau. Buvau susijaudinęs. Turbūt pirmą kartą gyvenime taip bijojau. Jaučiau, kad mano pečius užgulė didžiulė atsakomybė.
Berlyne žaidėme su Vokietija. Prieš Nowitzkį – buvusį komandos draugą. Vėl buvome kartu aikštėje. Buvo daug emocijų. Tai vienas geriausių mano karjeros epizodų.
Tai buvo didžiulė scena. Mes turėjome apie 1500 sirgalių.
Aš paprastai neatsimenu rungtynių. Bet iš to mačo atsimenu viską: kaip jaučiausi prieš tai, kaip vyko rungtynės, kas buvo po to.
Nes man tai buvo išskirtinės rungtynės su labai daug emocijų. Išėjęs į aikštę buvau labai susikaupęs. Žaidžiau tikrai labai gerai. Kovėmės, kaip galėjome. Turėjome šansą laimėti. Tai buvo puiki patirtis.
– Patekote į mirtininkų grupę, bet daugelis nustebo, kad iki paskutinių sekundžių priešinotės tokioms komandoms kaip Vokietija, Italija ar Turkija. Galbūt įsitikinote, kad galite kautis su visais?
– Taip. Aš buvau sužavėtas. Tai buvo 5 rungtynės per 6 dienas, bet tik vieną mačą turėjome tikrai blogą – su Serbija. Jie mus sutriuškino, nes turėjo fantastišką komandą.
Bet mes visą laiką kovėmės kaip velniai. Baaah! Mes stengėmės, stengėmės... Tik pritrūko talento ir energijos kautis geriau.
Mane sužavėjo mūsų susikaupimas, mūsų nusiteikimas. Kovojome kiekvieną mačą. Su keliais vyrukais žaisdavome po 37 minutes. Bet buvau sužavėtas.
Mes parodėme didžiulę psichologinę stiprybę. Labai tuo didžiuojuosi. Gavome labai daug geros patirties.
Po visko pasižiūrėjome į veidrodį ir pasakėme – gerai, padarėme, ką galėjome. Tai labai geras jausmas. Nes negerai turėti tą abejonę, kad galėjau padaryti geriau.
Po Europos čempionato buvome pikti, kad nelaimėjome nė vieno mačo. Tačiau žmogau, mes padarėme tikrai viską...
| Hörðuras Vilhjálmssonas | Martinas Hermannssonas | Jonas Stefánssonas | Haukuras Pálssonas | Hlynuras Bæringsso |
| Ægiras Steinarssonas | Logi Gunnarssonas | Axelis Kárasonas | Kristóferis Acoxas | Tryggvi Hlinasonas |
| Elvaras Fridrikssonas | Brynjaras Bjornssonas | Pavelas Ermolinskis | ||
| Arnaras Bjornssonas | Ólafuras Ólafssonas |
– Paskutinėse grupės rungtynėse turkams pralaimėjote tik po pratęsimo ir vos nesujaukėte jų galimybių patekti į aštuntfinalį.
– Taip! Tai būtų buvę smagu, tai būtų buvę smagu... (šypsosi.).
Mes jautėmės suknistai. Galvojome, kad gal strategiškai galėjome ką nors padaryti geriau. Bet iš energijos pusės, mes atidavėme savo širdis.
– Ar su ta patirtimi Islandija dabar jaučiasi stipresnė pasitikdama Europos čempionatą?
– Taip, tikiuosi. Tačiau reikia galvoti apie tai kitaip.
Europos čempionate tada žaidėme pirmą kartą. Ir tada turėjome labai daug adrenalino. Jis mums labai padėjo.
Buvome siurprizas visiems varžovams. Bet dabar jie geriau prieš mus pasiruošę. Jie mus analizuoja. Todėl tikiu, kad bus dar sunkiau nei Berlyne.
– Ar jūs ir jūsų rinktinė kada nors jautėtės kitaip vertinami krepšinyje, nes esate iš tokios mažos ir visai ne krepšinio valstybės kaip Islandija?
– Žinoma. Tai normalu.
Bet manau, kad kai prasidėjo Europos čempionatas, įgijome vis daugiau pagarbos. Kitos komandos mus analizavo geriau ir suprato, kad mes pasiutę. Kad einame į mačą norėdami visus nugalėti.
Manau, po to Europos čempionato mus pradėjo gerbti labiau.
– Kokie jūsų lūkesčiai rungtynėms su Lietuva ir Europos čempionatui?
– Rungtynės bus labai sunkios. Aš esu traumuotas visą pasirengimo ciklą. Kirkšnis... Tai tokia trauma, kur vos pasijudini ir skauda. Labai sunku, kai iki Europos čempionato liko tiek mažai dienų.
Mes, vyresni žaidėjai, ko gero, jau greitai sustosime. Galbūt po Europos čempionato. Bet mes ruošiamės išeiti palikdami Islandijos krepšinį gerose rankose.
Turime trumpą rotaciją. Palssonas turi problemų su nugara. Bet... Man labai patinka žaisti Lietuvoje.
Pastarąjį kartą, rodos, žaidėme čia 2012-aisiais. Lietuviams tai buvo paskutinės pasiruošimo rungtynės. Arena buvo pilna ir jie mus nugalėjo maždaug 50 taškų skirtumu (juokiasi). Nepamiršiu tos patirties.
Lietuviai turi topinius žaidėjus kiekvienoje pozicijoje. Tik kad komandos dabar turbūt labai nesirūpins rezultatu.
O dėl Europos čempionato... Mūsų pasiruošimas buvo geras. Visada turime puikią atmosferą – visi esame geri draugai. Visai kaip Berlyne – stengsimės nugalėti.
– Ar būsite pasiruošęs Europos čempionato startui?
– Man tai sunkus metas. Nesu pratęs prie tokių traumų. Tai ne koks kelis, kur gali žaisti per skausmą. Nieko panašaus dar nebuvau turėjęs. Bet tikiuosi, kad būsiu pasiruošęs startuoti Europos pirmenybėse.
– Kokia Islandijos krepšinio ateitis? NBA žiniasklaidą sudrebino istorija apie islandų talentą Tryggvi Hlinasoną, turite porą žaidėjų iš NCAA.
– Taip pat Martinas Hermannssonas. Tai geras žaidėjas. Turi labai didelį potencialą puolime, kažkuo primena mane.
Su Hlinasonu ir Hermannssonu ateitis atrodo gera. Hlinasonas daug išmoks Valensijoje.
Manau, Islandijos krepšinio ateitis dabar gerose rankose. Mes, vyresni žaidėjai, ko gero, jau greitai sustosime. Galbūt po Europos čempionato.
Bet mes ruošiamės išeiti palikdami Islandijos krepšinį gerose rankose.
