Raudonų fakelų šviesoje skendusios „Siemens“ arenos tribūnos švilpimu palydėjo „Žalgirio“ žaidėjus iš aikštės. Jose po finalinės sirenos ir emocijų sprogimo dominavo šeimininkų armija.
Žaliai baltų sirgalių pajėgos, kurioms dar dėkojo „Žalgirio“ žaidėjai, buvo priblokštos ir nutildytos. Dvejus metus klubo trofėjų lentynoje stovėjusi Karaliaus Mindaugo taurė dabar metus puikuosis Vilniuje.
Žalgiriečiai negalėjo iškart persikelti į rūbinę, todėl „Siemens“ arenos aikštės erdvėje turėjo žiūrėti į iš laimės sproginėjančius „Ryto“ krepšininkus.
Tik kai nugalėtojų pakylą kaip snaigės užpustė konfeti, žalgiriečiai pasišalino nuo aikštės pakampės.
Marius Grigonis nusivilkęs žaidimo marškinėlius pirmas greitu žingsniu piktai skuodė rūbinės link.
„Vadinasi, neįrodėme, kodėl „Žalgiris“ yra pirma komanda. Mes to visai neįrodėme“, – vėliau pasakys 15 taškų pelnęs žalgirietis.
Paulius Jankūnas broliškai uždėjo ranką ant peties Leo Westermannui, kuris prametė paskutinę trečią baudą, galėjusią išplėšti pratęsimą ir išgelbėti mačą su „Rytu“.
„Krepšinyje kartais reikia sėkmės. Kartais ir kamuolys išsisuka iš krepšio. Juk kartais dėl to mes ir mylime šį sportą“, – apie paskutinį baudos metimą, kuris apmaudžiai išsisuko iš krepšio, vėliau pasakos prancūzas.
Lukas Uleckas buvo įpareigotas į rūbinę tysti didelį 25 tūkst. eurų rėmėjų čekį, kuris neguodė nei jo, nei komandos.
Intymiausioje „Žalgirio“ zonoje, kurioje lieka žaidimo planas, džiaugsmai, pykčiai ir paslaptys, buvo nejaukiai tylu.
Kalbinant Artūrą Milaknį, aplinkui vis pasigirsdavo įvairūs trenksmai. Žaidėjai nesisaugodami dėliojosi daiktus prie spintelių.
Praėjusį sezoną „Žalgirio“ rūbinės fone dažniausiai aidėdavo juokas ir linksmos replikos. Pastaraisiais mėnesiais joje vis tyliau.
Kiekvienas žalgirietis nurijęs finalo kartėlį ieškojo pralaimėjimo priežasčių savyje.
„Pabaigoje praradome koncentraciją. Nepabaigėme darbo, – bandęs atkalbėti nuo interviu, galiausiai prieš žurnalistus išstojo A.Milaknis. – Turėjome +10, užtikrintai kontroliavome rungtynes. Bet pritrūko vieno smūgio, kad pribaigtume ir ramiai užbaigtume rungtynes.
Kažkas negerai, kažkas neveikia. Kažkur prarandame koncentraciją. Ypač ketvirtame kėlinyje, kai valdome rungtynes. Turėtume išmokti uždaryti jas anksčiau laiko.“
Gal viskas būtų buvę kiek kitaip, jei „Žalgirio“ griūtis Vilniuje būtų naujiena. Tačiau tai buvo tiesiog dar vienas ketvirtojo kėlinio krachas.
27 praleisti taškai, iššvaistyta apčiuopiama persvara ir dar vienas žalgiriečių pralaimėjimas po paskutiniųjų 10 minučių fiasko.
Tokia mačo baigtis jau tampa nerimą keliančia „Žalgirio“ tendencija.
„Mes turėjome 9 taškus ir negalėjome pasidaryti dar dešimt. Visada taip. Visą sezoną. Lygiai tas pats. Nenoriu kartotis – lygiai tas pats“, – pyko M.Grigonis.
„Yra daug priežasčių, – paklaustas apie ketvirtųjų kėlinių nuosmukius, 24sek sakė Leo Westermannas. – Aš pats turiu prisiimti atsakomybę. Gale nežaidžiau gerai. Bet mes esame komanda ir padarėme labai daug komandinių klaidų.“
Ankstesnes „Žalgirio“ griūtis buvo galima nurašyti aukštesniam Eurolygos varžovų meistriškumui. Bet sekmadienį Vilniuje tai „Žalgiris“ buvo ta talentingesnė komanda ir rungtynių favoritė, turėjusi pribaigti priešininką.
Visų su favoritais kovojančių komandų tikslas yra vienas – laikytis artimoje kovoje iki paskutinių minučių ir smogti. „Rytas“ tą ir padarė. Nors žalgiriečiai 35 minutes kontroliavo situaciją ir laikėsi per atstumą, bet per paskutinę penkių minučių atkarpą įvyko nekontroliuojami dalykai.
Tokie, kaip trys Roko Stipčevičiaus beprotiški tritaškiai ar jo pataisytas metimas po komiško tolimo metimo viena ranka po Brandono Davieso pažastimi.
„Viskas susidėjo. Jis geras metikas, bet ta gynyba, kurią naudojome 35 minutes, iki tol veikė. Nežinau, ar čia sėkmė, tačiau kažkur truputį sujudėjo užtvara, o Stipčevičius ir šiaip yra geras žaidėjas, todėl pataikė svarbius tritaškius. Nebegalėjome atsitiesti“, – sakė R.Stipčevičių prižiūrėjęs L.Westermannas.
„Negalėjo jis mesti tiek laisvas. Bet čia ne tritaškiai ne jų suolas. Jei patys būtume dar užmetę, manau, nebebūtų nei tų tritaškių, nieko, – sielojosi M.Grigonis, su „Žalgiriu“ pralaimėjęs pirmąjį savo finalą. – Šiaip profesionalų krepšinyje nėra labai daug tų progų laimėti titulus. Tas titulas man būtų reiškęs labai daug. Bet dar reikės palaukti, taip išeina.“
„Žalgiris“ turi pakelti šį pralaimėjimą.
Nors šansai Eurolygoje minimalūs, o vienas iš dviejų trofėjų vietiniame fronte nuplaukė, komanda negali susiskaldyti.
Likusios aštuonerios rungtynės Eurolygoje žalgiriečiams svarbios finansiškai. Už kiekvieną pergalę Eurolygoje komandos gauna beveik po 40 tūkst. eurų.
Kuo ilgiau „Žalgiris“ išlaikys intrigą kovoje dėl vietos aštuntuke, tuo ilgiau kauniečiai išpirks bilietus į „Žalgirio“ areną.
Juolab pergalių reikia ir savo pasitikėjimui atgaivinti. Per pusantro mėnesio „Žalgiris“ laimėjo tik vieną Eurolygos mačą ir prapylė taurės finalą.
Pasitikėjimo savimi įgijęs „Rytas“ dabar bandys spardytis su „Žalgiriu“ ir LKL finale, tad žaliai balti turi būti pasiruošę, o svarbiausia – vieningi.
„Laimime ir pralaimime kartu“, – pabrėžė Leo Westermannas.
„Žalgiris“ sekmadienį klupo ne po vieną ir ne tik dėl varžovų sėkmės. Klupo jis kaip visa komanda.
