„Jis nekalba“, – vis kartojo kolegos Europos čempionate, kai šneka pasisukdavo apie Joną Mačiulį ir nejučia prasidėdavo spėlionės, kodėl vyriausias rinktinės žaidėjas po rungtynių praeina pro žurnalistus kietai sučiaupęs lūpas.
Tačiau štai aštuntfinalio rungtynių išvakarėse iš vieno gražiausių Stambulo viešbučių „Renaissance Polat“ devynioliktojo aukšto nusileidžia Jonas Mačiulis ir tiesia savo plačią ranką.
Karmėlavos girininko sūnus ir Lietuvos rinktinėje yra perėjęs per įvairius ruožus. Debiutavęs Lietuvos rinktinėje 2007 metais ir iškart iškovojęs Europos čempionato Ispanijoje bronzą, jis turėjo palaukti, kol jo įtaka komandos žaidimui išaugs.
Nuo naujoko iki dievo 2015 metais Europos pirmenybėse, kur po J.Mačiulio žaidimo skulptoriai tikriausiai būtų iškalę jam paminklą, jei nebūtų šventę pergalių prieš Gruziją ir Italiją.
Tačiau dabar, paskyręs savo dešimtą vasarą Lietuvos rinktinei, J.Mačiulis jaučia, kad artėja įspūdingo ir ilgo kelio pabaiga.
Du sidabro medalius ir vieną bronzos Europos pirmenybėse bei bronzą pasaulio čempionate su Lietuvos rinktine iškovojęs 198 cm ūgio puolėjas supranta, jog žaisdamas Madrido „Real“ klube dėl Eurolygos ir FIBA nesutarimų veikiausiai negalės padėti Lietuvos rinktinei pasaulio čempionato atrankos varžybose.
2019 metais pasaulio čempionate Kinijoje, jei lietuviai ten patektų, jam bus 34-eri.
Ne tiek ir daug tikram kovotojui, bet J.Mačiulis mato ir tai, kaip užaugo kiti talentingi jo pozicijos žaidėjai.
Jo vaidmuo kiek susitraukė šiame Europos čempionate, kuriame per grupės varžybas Tel Avive J.Mačiulis žaidė vidutiniškai po 20 minučių, rinkdamas po 5,8 taško ir 4,2 kamuolio.
Jis yra dar neatskleista komandos jėga ir veikiausiai be dvejonių vėl paleistų tritaškį paskutinę rungtynių sekundę, kaip pirmajame čempionato mače su Gruzija.
Tačiau būdamas tiek ilgai rinktinėje, J.Mačiulis jau seniai suprato, kad džiaugsmą atneša ne rodikliai statistikos protokole, o pagrindiniai skaičiai švieslentėje, pranešantys apie komandos rezultatą. Prieš Lietuvos rinktinės aštuntfinalio rungtynes su Graikija – ilgas ir itin atviras pokalbis su J.Mačiuliu.
– Jonai, sugrįžote į Stambulą ir vėl žaisite „Sinan Erdem“ arenoje, kurioje iškovojote pasaulio čempionato bronzą. Ar tai pažadina jums 2010-ųjų prisiminimus?
– Salė yra salė, bet vis dėlto tai yra naujas čempionatas, nauja istorija. Prisiminimais reikia gyventi kuo trumpiau. Verta juos nustumti giliau, kad jie netrukdytų susikaupti dabar.
– Nejaugi nekyla ir sugretinimų su ta 2010 metų komanda, kuri irgi buvo jauna, alkana ir žaidė itin simpatišką krepšinį?
– Kai nori, gali surasti kažką bendra. Ir tada, ir dabar komandai vadovauja naujas treneris (2010 m. rinktinėje debiutavo treneris Kęstutis Kemzūra), tarp žaidėjų yra naujų veidų, kaip buvo ir tada (2010 m. rinktinėje debiutavo Martynas Pocius, Renaldas Seibutis, Martynas Gecevičius, Tadas Klimavičius, Martynas Andriuškevičius). Dabar esame pakankamai jauna komanda. Tada ji buvo dar jaunesnė, atrodė, kad vyksta kartų kaita, nors paskui 2011 metais sugrįžo vyresni žaidėjai.
Iš tos mūsų kartos žaidėjų trūksta Lino (Kleizos), Renaldo (Seibučio), Martyno (Pociaus), Pauliaus (Jankūno). Dabar yra kitų naujų žaidėjų (Artūras Gudaitis, Edgaras Ulanovas, Eimantas Bendžius), o mūsų karta pradeda po truputį trauktis.
Tačiau ir tada, ir dabar rodome didelį norą žaisti gerą krepšinį, norime žaisti dėl komandos. Tai yra svarbiausia.
– Šioje Lietuvos komandoje Jonas Valančiūnas yra ryškus lyderis aikštėje. Matėte visas jo keturias pastarąsias vasaras rinktinėje, kurių buvo įvairių – jis kilo ir strigo, bet šiame Europos čempionate atrodo laisvesnis aikštėje ir už jos ribų. Kaip pasikeitė Jonas jūsų akimis?
– Aš matau, kad jis bręsta kaip žmogus. Atrodo ramesnis aikštėje. Su amžiumi tokia ramybė ateina visiems žaidėjams. Ateina patirtis, o su ja lengviau skaityti žaidimą.
Dabar Jonas atmeta kamuolį, skaito žaidimą ir rungtyniauja ramiau – visa tai suteikia patirtis.
Visi žino, kad varžovai dvigubina, o kartais trigubina gynybą prieš Joną. Anksčiau iš didelio noro, jaunatviškos energijos jis bandydavo laužtis per jėgą vienas.
Dabar jis atmeta kamuolį, skaito žaidimą ir rungtyniauja ramiau – visa tai suteikia patirtis, kurią jis jau sukaupė rinktinėje. Ne tik jam, bet ir kitiems žaidėjams nelengva sugrįžus iš NBA per mėnesį vėl prisiminti europietišką krepšinį. Tačiau šiame čempionate Jonas greitai prisitaikė. Visi tikėjosi, kad jis bus lyderis ir jis toks yra.
– Tai taip pat geras čempionatas Mindaugui Kuzminskui, kuris antras pagal rezultatyvumą Lietuvos rinktinėje. Pastaraisiais metais jis lyg ir būdavo paties šešėlyje, bet dabar atrodo dar drąsesnis – kaip keičiasi Mindaugas rinktinėje?
– Mindaugas nesikeičia. Jis visada daro tą patį, tik klausimas, kokie būna trenerių sumanymai. Jonas Kazlauskas turėjo savo planą, savo žaidėjų rotaciją. Negali sakyti, kad Mindaugas buvo prastesnis, o aš geresnis, nes tiesiog taip mūsų žaidimą vertino treneris. O Mindaugas visada buvo geras žaidėjas, mėgstantis žaisti greitai, mesti tritaškius, veržtis prie krepšio. Tai – jo žaidimas. Dabar jis turi greičio persvarą ketvirtoje pozicijoje ir D.Adomaitis tai puikiai išnaudoja. Kad tai naudinga visai komandai, liudija rezultatai.
Prieš tai šioje pozicijoje turėdavome Domantą Sabonį, Paulių Jankūną, dar anksčiau – brolius Lavrinovičius. Mindaugui toje pozicijoje buvo sunku įsiterpti. Dabar suradome daugiau būdų, kaip jį išnaudoti, ir tai yra labai gerai.
– Kieno balsas skamba garsiausiai žaidėjų persirengimo kambaryje?
– Dažniausiai – vyriausių. Ne tik pagal amžių, bet ir ilgiausiai rinktinėje žaidžiančių.
Manto, Jono Valančiūno, mano – mes leidžiame sau daugiau pasisakyti. Būna visko, nes tai mūsų šeima. Kaip ir kiekvienoje šeimoje, yra visko nutikę, tačiau visa tai nėra skirta pašalinių žmonių ausims. Portalas basketnews.lt bandė į tai įlįsti prieš čempionatą, manau, kad tai buvo labai negražu, nes jie nežinojo, kas ir kaip.
Palikite tai mums. Aš, Mantas, Jonas, Mindaugas esame labiausiai patyrę komandoje, kuri turi daug talento, tik reikia jį nukreipti teisinga kryptimi. Mes patys dar mokomės, bet taip pat galime patarti jaunimui, nes turime daugiau patirties.
– Ar dėl to straipsnio jūs taip retai bendraujate su žurnalistais Europos čempionate?
– Iš tiesų, tai ne. Mane ši situacija prajuokino, nes praeinant pro mix zoną kažkodėl niekam nekilo minčių mane sustabdyti ir paklausti. Aš pats juk neprieisiu ir nepasakysiu: chebra, štai ir aš, klauskite manęs.
Mes – žaidėjai, gautume baudą, jei nepraeitume pro mix zoną. Visi praeiname ir niekas netrukdo pašaukti: ei, Jonai, prieik.
Kad pats prieičiau ir pasakyčiau: „labas, aš – Jonas, imkite iš manęs interviu“, taip niekada nebus.
Po rungtynių mūsų TV komentatoriai Linas Kunigėlis arba Rytis Vyšniauskas kalbina naudingiausius žaidėjus – man dar tokia garbė šiame čempionate nekliuvo. O toliau žurnalistai pasirinkdavo kitus žaidėjus: Mantą, Adą, Joną, kitus gerai sužaidusius jaunus mūsų žaidėjus.
Kai paprašėte Vaidoto (V.Zajarskas – rinktinės komunikacijos vadovas), kad galėtume susitikti, aš atėjau. Bet pats juk neskambinau ir neprašiau interviu. Ir prieš išvykstant į čempionatą kalbėjau su 15min žurnalistu Donatu Urbonu. Kas prašo, su tuo kalbuosi. Nereikia susikurti nebūtų demonų.
Aš nesu žvaigždė, kuriam labai reikia žiniasklaidos dėmesio, nes kitaip neparduosiu kokio nors kremo. Aš darau savo darbą ir man jūsų nereikia. Jei jums reikia manęs – paklauskite. Tačiau, kad pats prieičiau ir pasakyčiau: „labas, aš – Jonas, imkite iš manęs interviu“, taip niekada nebus.
– Kaip vertinate savo vaidmenį šiame Europos čempionate?
Pats tikėjausi, kad suteiksiu truputį daugiau naudos komandai.
– Pats tikėjausi, kad suteiksiu truputį daugiau naudos komandai. Turiu vilties, kad gausiu žaisti ir toliau 10-15 minučių, nors šiuo metu mano taikiklis atakuojant iš toli yra nusimušęs. Dažnai susidaro tokia padėtis: varžovai dvigubina gynybą prieš Joną ir treneris ieško žaidėjo, kuris galėtų atsistoti aikštės kampe ir paleisti tritaškį. Taip jau būna, kad dažnai tame kampe stoviu aš. Tačiau, kai prametu du-tris tritaškius, reikia surasti žmogų, kuris pataikytų. Dėl to mano žaidimo laikas kiek sutrumpėjo, tačiau tai yra logiškas ir suprantamas trenerio sprendimas, siekiant geresnio rezultato komandai.
Galbūt aš pats iš savęs daugiau tikėjausi kalbant apie pelnytus taškus, bet aš turiu ir kitą vaidmenį, kuriame daug lemia gynyba, kitos užduotys – šis vaidmuo nesikeitė visus šešiolika mano karjeros metų, ir manau, kad nesikeis.
– Jus žinome kaip bebaimį žaidėją. Neatsitiktinai metėte tritaškį pirmųjų rungtynių su Gruzija paskutinę sekundę. Tas metimas nebuvo taiklus. Ar mestumėte vėl tokioje situacijoje?
– Tikrai mesčiau, tik bandyčiau tai padaryti kitaip. Peržiūrėjau to epizodo video ir dar kartą nustebau, kad Manucharas Markoišvilis šoko ant manęs. Man reikėjo lįsti po juo ir išprovokuoti pražangą. Tačiau tuo metu netikėjau, kad jis šoks, nes nė vienas patyręs žaidėjas lemiamu momentu nešoka ant metančio varžovo. Turi prieiti arčiau, ištiesti rankas, bet nešokti, nes per didelė rizika gauti pražangą.
Priėmiau klaidingą sprendimą, tiesa, laiko apsispręsti buvo likę mažai – sekundės maža dalis.
Galvojau, kad mesiu laisvesnis. Kai aš pakilau į orą, jis pakilo, ir man teko keisti metimą. Būčiau pagąsdinęs ir palindęs po juo, būtų trys baudų metimai. Priėmiau klaidingą sprendimą, tiesa, laiko apsispręsti buvo likę mažai – sekundės maža dalis.
– Rungtynės su Ukraina jums baigėsi ligoninėje. Kaip prisimenate tą epizodą, kai varžovas galva trenkė į nosį?
– Jis bėgo, atsimušė į Joną Valančiūną, atmetė galvą ir man pataikė į nosį. Žaidybinis epizodas, kiekvienam gali pasitaikyti. Nors tuo metu viskas gal ir atrodė šiurpiai, o teisėjas dar man ir pražangą sušvilpė, paskui aptarėme su M.Pustozvonovu šią situaciją: jis atsiprašė, paklausė, ar viskas gerai.
Galvojau, kad su nosimi bus baisiau, bet atlaikė šįkart.
– Ar daktarai nesiūlė kaukės?
– Ne. Po kelių dienų galbūt reikėtų dar kartą persišviesti, bet iškart po rungtynių atlikti tyrimai parodė, kad lūžio nėra. Tik nosies pertvara kreivoka.
– Žaisdamas rinktinėje nuo 2007 metų esate rungtyniavęs prie Ramūno Butauto, Kęstučio Kemzūros, Jono Kazlausko. Dainius Adomaitis yra vienas jauniausių ir prieš čempionatą buvo teigiančių, kad galbūt jam bus sunkiau susitvarkyti su įtampa. Kaip treneris elgiasi per karščiausias rungtynių minutes?
– Šaltakraujiškai. Mano nuomone, jis priima gerus sprendimus.
Skeptikų Lietuvoje visada buvo ir bus, kasmet pasitaiko tokių, kurie dar neprasidėjus čempionatui pradeda aiškinti, kad nieko gero neišeis, nes jie turbūt nori būti pirmieji, kurie įžvelgė pavojų.
Bet Dainius yra įrodęs, kad turi pakankamai patirties. Jis pats yra dalyvavęs tarptautiniuose turnyruose, su „Neptūnu“ žaidė jei ne aukščiausio kalibro, bet pakankamai aukšto lygio varžybose. Jis turi jausmą, kaip reikia elgtis.
Nors D.Adomaitis yra jauniausias tarp visų Europos čempionato trenerių (Lietuvos rinktinės treneriui yra 43-eji, po jo pagal amžių rikiuojasi trys 45-erių metų specialistai), jo sprendimai man labai patinka.
Graikų žurnalistai manęs klausė, koks yra mūsų naujasis treneris. Sakiau jiems, kad toks, kaip Argyris Pedoulakis – stiprus taktikas.
Esu dirbęs su gerais treneriais ne tik rinktinėje, turiu su kuo palyginti, ir matau, kad D.Adomaičio sprendimai yra labai logiški. Kartais senbuviai gali nesutikti, bet šio trenerio sprendimai yra drąsūs ir aiškūs. Tereikia įgūdžių juos įgyvendinti.
Graikų žurnalistai manęs klausė, koks yra mūsų naujasis treneris. Sakiau jiems, kad toks kaip Argyris Pedoulakis (buvęs Atėnų „Panathinaikos“ treneris) – stiprus taktikas. Tik mūsų treneris yra dar labiau novatoriškas, greitai pagaunantis krepšinio pasaulio naujoves ir pritaikantis jas prie mūsų žaidimo.
Kaip bepasibaigtų šis čempionatas, rinktinės vairas yra patikimose rankose. Reikia tik, kad kuo daugiau jaunų mūsų talentų atvažiuotų į rinktinę, kad jiems nesutrukdytų NBA. Tada Lietuva ateityje dar ilgai važiuos tarp geriausiųjų Europoje – aštuonete tikrai, o tikriausiai kovos dėl medalių.
– Ar D.Adomaitis pasitaria su patyrusiais žaidėjais per treniruotes ar rungtynes?
– Jis turi savo mintį, savo idėją ir senbuviams ją leidžia sužinoti pirmiems. Bet mūsų nuomonė jo idėjos nepakeis. Galbūt mes galime tik nežymiai pakreipti trenerio mintį – pavyzdžiui, per suplanuotą derinį pasiūlome, kad kamuolį perduos ne tas, o kitas žaidėjas, nes jis tai geriau padaro. Kartais patariame, nes gerai žinome vieni kitus.
D.Adomaitis moka aiškiai pristatyti ir paaiškinti savo idėjas. Senbuvių pranašumas tik toks, kad kartais sužinome anksčiau. Prieš rungtynes su Vokietija man pranešė, kad šįkart nežaisiu starto penkete. Galbūt žiūrovams tai buvo netikėta, bet taip buvo nuspręsta dėl komandos, kad geriau uždengtume Dennisą Schroderį – viskas buvo super.
– Gerai išmanote Graikijos krepšinį, su kuriuo susidursime šeštadienio vakare. Kaip pastaraisiais metais keitėsi Graikijos krepšinis ir koks yra dabar?
– Visas Europos krepšinis keičiasi. Graikai anksčiau labiau mėgdavo pozicinį žaidimą, labai gerai skaitė žaidimą, žinojo, kur kada padėti. Kai žaidžiau ten 2013-2014 metais jie žaidė kitaip.
Dabar ir „Panathinaikos“, ir „Olympiakos“,žaidimas keičiasi. Taip pat ir Graikijos rinktinės, kurios žaidimas pagal planą turėtų būti patrauklus akiai.
Dabar jų krepšinis greitas, jie nevengia mesti per pirmąsias penkias atakos sekundes. Ir tai daro net ir Nickas Calathesas, kuris šiaip nėra metikas. Visa Europa linksta prie tokio krepšinio, paremto NBA stiliumi.
Visi jų žaidėjai gali įmesti, bet visi ir nori mesti. Niekas nebenori kovoti dėl kamuolio.
Dabar jie atrodo kiek pasimetę, nes neturi gerai išreikšto lyderio, kuris galėtų kontroliuoti kamuolį. Anksčiau tokiais būdavo Dimitris Diamantidis ir Vassilis Spanoulis, kurie laikydavo kamuolį didžiąją atakos dalį, o visi kiti žinojo savo vaidmenis – kažkas jiems stato užtvaras, kažkas po jų pramesto metimo eina kovoti dėl kamuolio. Viskas buvo aišku, tuo graikai buvo stiprūs.
Dabar tokio lyderio nėra. Visi žaidėjai gali įmesti, bet visi ir nori mesti. Niekas nebenori kovoti dėl kamuolio.
Nagrinėdami jų žaidimą pastebėjome, kad jie blaškosi. Tačiau individualiai graikai labai stiprūs. Tai bus vienas mačas ir mes suprantame, kad graikai bus pavojingi – ne veltui visi žaidžia Eurolygoje. Mums reikės būti susikaupus 40 minučių ir laukti netikėtų sprendimų – greitų tritaškių iš tų žaidėjų, kurie nėra metikai ir panašiai.
– Lietuvoje ne visi yra skeptikai, bet ir optimistų. Nuo Modesto Paulausko iki Lino Kleizos Lietuvoje girdėti nuomonės, kad ši Lietuvos rinktinė yra pajėgi iškvoti auksą. Kaip reaguojate į tokias kalbas ir ar patys tuo tikite?
– Geriau, kai supa pozityvios nuomonės, nei tos, kur vis kalbama, kad prasta komanda, jaunas treneris, nežinia iš kur atėjo, tas žaidėjas negali, kitas nevertas ir taip toliau.
Tačiau ir pernai apie mus buvo pradėta kalbėti, kad esame geri, kovosime dėl olimpinių medalių. Mes ir patys buvome įtikėję, kad esame kone neįveikiami. Tačiau, kai ispanai mus įveikė, tai įveikė galutinai (Rio de Žaneire Lietuva pralaimėjo Ispanijai 50 taškų skirtumu) – mes nesugebėjome atsitiesti.
Vien dėl to, kad jie tai pasakė, niekas neužkabins medalių ant kaklo.
Žaidėjai turi nepasitikėti geromis emocijomis ir neatsipalaiduoti. Galbūt L.Kleiza ar M.Paulauskas bus teisūs, gal mes ir pasikabinsime kokį medalį. Tačiau negalime sustoti, nes turime darbą padaryti aikštėje. Vien dėl to, kad jie tai pasakė, niekas neužkabins medalių ant kaklo.
Žinoma, girdime visa tai. Apie L.Kleizos linkėjimą dėl aukso medalio man perdavė draugas. Tai – malonu, bet reikia likti protingiems ir atiduoti visas jėgas aikštėje. Už dyką niekas medalio neduos.
– Ar šis čempionatas jums gali būti paskutinis?
– Ir taip, ir ne. Pažiūrėsime, kaip viskas pasibaigs, bet visko gali būti. Žiūrėsime.
