Tai buvo chaotiška gelbėjimo operacija. Tačiau po 11 sekundžių sąmyšio Šiaurės Karolinos valstijos „Wolfpack“ ekipa spėjo išmesti kamuolį krepšio link. Šis su ketvirtojo kėlinio sirena skrodė tinklelį ir vienas NCAA favoričių traukė už ausų į pratęsimą nuo sensacingo pralaimėjimo „Virginia Tech“ komandai (57:57).
Virdžinijos Politechnikos instituto merginų atmintyje blykstelėjo neseniai regėtas košmaras. Vos prieš keturias dienas jos per keturias lemiamas minutes iššvaistė 11 taškų persvarą ir ypatingą pergalę prieš tas pačias „NC State Wolfpack“ krepšininkes. Bet šį kartą „Virginia Tech“ atsakė geriausiu pratęsimu universiteto istorijoje.
Per penkių minučių atkarpą jos pelnė net 26 taškus ir galiausiai parklupdė „Wolfpack“ 83:71.
„Virginia Tech“ merginos pirmą kartą istorijoje nugalėjo antroje vietoje reitinguojamą NCAA komandą. Ir tai buvo tik antras kartas per 36 metus, kai „Hokies“ įveikė TOP5 komandą. Kad suprastumėte šios pergalės vertę, tai istorinis „Virginia Tech“ pergalių ir pralaimėjimų santykis prieš NCAA geriausiųjų penketuko ekipas yra 2-52 (3,7 proc.).
„Kaip „Virginia Tech“ švenčia istorines pergales?“ – kitą rytą po rungtynių paklausiau Radvilės Autukaitės, „Virginia Tech“ komandos štabo narės.
Lietuvė po poros minučių pasidalijo savo darbo stalo nuotrauka. Ant jo buvo planšetė su „North Carolina“ ir „Louisville“ universitetų rungtynėmis. Radvilė jau studijavo būsimų pripažintų priešininkių žaidimą.
„Švenčiu ruošdamasi sekmadienio rungtynėms, – šyptelėjo R.Autukaitė. – Reikia judėti toliau.“
Rad buvo geriausia pradedančioji asistentė, kokią kada nors buvau nusamdęs.
Prestižinėje JAV moterų krepšinio programoje darbščiai kaip bitė sukasi viena lietuvė. „Virginia Tech“ merginos pirmojo NCAA diviziono reitinge įrašytos 33 vietoje ir žaidžia elitinėje ACC konferencijoje. Lietuvos krepšinio istorijoje jokia kita lietuvė dar nesidarbavo tokio lygio NCAA organizacijoje.
Lietuvos krepšinio lyderiai tikisi, kad jos istorija bus kelrodė žvaigždė kitoms perspektyvioms žaidėjoms. Istorija, kurioje krepšinis ir mokslas tapo įrankiu pozicijoms, kokių lietuviai paprastai negauna.
Pirma treniruotė su ašaromis
Kai Radvilės tėtis pirmą kartą atvedė ją į krepšinio treniruotę, mergaitė apsipylė ašaromis.
Maždaug 7-8 metukų šviesiaplaukė priešais save regėjo daug didesnes ir vyresnes mergaites. Vilniaus krepšinio mokykloje nebuvo Radvilės amžiaus grupės komandos. Trenerė Ina Revinskienė krepšinio salėje gainiojo maždaug 3-5 metais vyresnes žaidėjas nei Radvilė.
„Bet paskui viskas pasikeitė. Ta meilė krepšiniui buvo visą laiką“, – dabar šypsosi Radvilė.
Mergaitė anksti pamilo krepšinio kamuolį. Jos tėtis Rimantas buvo didžiulis krepšinio mėgėjas, todėl kai eidavo pasižaisti su draugais, dažnai į salę atsivesdavo ir savo mažylę. Rimantas vežė Radvilę į Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Telekomo“ krepšinio rungtynes. Garsiojoje sostinės moterų komandoje Radvilei labiausiai įstrigo Sandra Linkevičienė. Ne tik todėl, kad buvo tos pačios pozicijos žaidėja – gynėja, bet visų pirma kovotoja.
„Meilė krepšiniui atsirado iš noro laimėti. Labai nemėgdavau pralaimėti. Aš galėjau eiti ir varžytis – nesvarbu, kas tai bebūtų. Ar su komanda, ar su tėčiu žaidžiant prieš vyrus – visada norėjau laimėti“, – 15min pasakoja Radvilė.
Vyresnės VKM komandos mergaitės draugiškai priėmė mažylę į savo kompaniją. Radvilė šypsosi – dauguma tų bendražygių turbūt gerai atsimena, kaip ji jas vadindavo „dičkėmis“.
„Man jos buvo tokios kaip pavyzdys. Reikdavo stengtis daug daugiau, bet ir jos labai man padėjo, kad gerai jausčiausi. Jos mane visada prižiūrėjo“, – prisimena Radvilė.
Tai buvo fantastiška 1991 m. gimusių VKM merginų grupė. Radvilė, Greta Šniokaitė, Indrė Grigaitė, Diana Žintikaitė, Rūta Valiulytė ir kitos – dauguma jų vėliau žaidė Lietuvos jaunimo, moterų rinktinėse. Radvilė su šia kompanija dominavo Moksleivių krepšinio lygoje, o pralaimėjo savo amžiaus čempionatą tik paskutiniais metais.
„Klaipėdai, dviem taškais. Iki dabar prisimenu“, – lyg tai būtų nutikę vakar, pasakoja R.Autukaitė.
Vilniaus krepšinio mokykla vežė jas į turnyrus po visą Lietuvą, kartais – ir į užsienį. Radvilei labiausiai įstrigo kelionės į Vakarų Lietuvą – Plungę ar Klaipėdą.
„Taip, yra pergalės ir visa kita, bet man labiausiai įstrigdavo tie sentimentalūs prisiminimai būnant su komanda. Visi tie mamos gaminti trikampiai sumuštiniai. Tos ilgos kelionės autobusu, kai ryte tave atveža, paleidžia, važiuoji žaisti, sužaidi, ir važiuoji atgal. Lauki ir žiūri, ką mama įdėjo pavalgyti. Bet būti su komanda buvo fantastika“, – pabrėžė R.Autukaitė, iki šiol palaikanti ryšį su buvusiomis komandos draugėmis ir varžovėmis.
Radvilė visada buvo komandinė žaidėja. Jai niekada nereikėjo, kad tai ji būtų svarbiausia visoje komandoje. Ypač, kai aplinkui save turėjo tiek daug gerų žaidėjų.
Moteris save vertina objektyviai. Sako, kad niekada nebuvo greičiausia ar vikriausia. Tačiau ji išsiskyrė aukštu krepšinio supratimu. Buvo darbšti ir be galo kovinga.
„Manau, kad viskas, nuo ko tai prasidėjo aikštėje, atėjo iš darbštumo. Gyvenime mane seka pavyzdžiai, kad darbu galima daug pasiekti“, – samprotauja R.Autukaitė.
Savo amžiuje ji buvo ryški žaidėja. 2007-aisiais Europos šešiolikmečių čempionate R.Autukaitė rinko vid. po 11 taškų ir buvo antra pagal rezultatyvumą Lietuvos rinktinėje.
2008-aisiais jos amžiaus merginos tapo Europos aštuoniolikmečių čempionėmis. Tačiau pati Radvilė buvo įtraukta net į trejais metais vyresnių, dvidešimtmečių rinktinę su Gintare Petronyte priešakyje.
Tada tai dar nebuvo visiškas Lietuvos moterų krepšinio badmetis. Lietuvės dėjo didžiules viltis į Aurimės Rimkevičiūtės talentą ir potencialą. Auksiniame Lietuvai Europos aštuoniolikmečių čempionate ji rinko vid. 20,1 taško, 8,5 atkovoto kamuolio ir po 4 rezultatyvius perdavimus. Jau vis tvirčiau dundėjo Gintarės Petronytės talentas. Eglė Šniokaitė, Giedrė Labuckienė...
„Tikrai buvo tų žaidėjų, – pasakoja Radvilė. – Tie metai dar buvo pozityvūs, kur buvo gerų žaidėjų, kurios iki dabar žaidžia gerai. Petronytė turi nuostabią karjerą, Labuckienė... Aurimė savo laiku turėjo ateitį...“
„Noriu namo“
Tačiau Radvilei rūpėjo ne tik krepšinis.
Jos smalsumą sužadino kelios vyresnės VKM merginos, išvažiavusios studijuoti ir žaisti į Ameriką. Lietuvoje taip suderinti aukšto lygio krepšinio su mokslais sąlygų nebuvo.
„Norėjau pamatyti pasaulį. Su šeima vis kažkur keliaudavome po Europą. Visada pagalvodavau, kad krepšinis man gali padėti įgyvendinti gyvenimo tikslus ir pamatyti pasaulį, – prisimena R.Autukaitė. – Nebuvo taip, kad norėjau išvažiuoti tik dėl krepšinio, vėliau tapti profesionale ir iš to gyventi. Žiūrėjau į didįjį paveikslą: kaip galiu pasinaudoti krepšiniu kaip įrankiu, su kuriuo galėčiau ne tik žaisti, bet ir daug ko išmokti ir pamatyti.“
Devintoje klasėje Radvilė išsakė savo tėvams ilgai viduje brendusią svajonę – išvažiuoti į Ameriką.
„Jie visada mane palaikė bet kuriuo klausimu, – pripažįsta Radvilė. – Tik pasakė, kad reikia toliau dirbti, mokytis, o kai ateis tokia galimybė – žiūrėsim.“
Tokia galimybė atėjo baigus vienuoliktą klasę.
Norėjau namo jau po pirmos savaitės, gal net po pirmų dienų.
Žymus krepšinio tiltininkas Stepas Kairys bendradarbiavo su keliomis mokyklomis, į kurias siuntė merginas. Vieną vasarą jis tradiciškai rengė savo stovyklą perspektyviems vaikinams ir merginoms. Tik kai į S.Kairio stovyklas padirbėti su vaikinais rinkdavosi JAV treneriai ir skautai, kurie dar pravesdavo treniruotes, tai merginų ratelyje konkurencija buvo visai kitokia. Jame buvo vos kelios žaidėjos.
„Reikėjo tiesiog atvažiuoti į stovyklą. O visa kita buvo nuspręsta“, – šypsosi Radvilė.
Stepas Kairys pasiūlė Radvilei vykti į Holdernesą – privačią mokyklą Niuhempšyre.
„Susėdome ir nutarėm, kad tai bus geriausias sprendimas tiek dėl mokslų, tiek dėl sporto“, – prisiminė Radvilė.
Tačiau ji neįsivaizdavo, kad pirmoji savaitė Amerikoje jai bus tokia kankinanti. 2009-aisiais susikrovusi lagaminus siekti amerikietiškos svajonės, Radvilė išgyveno kultūrinį šoką. Jos anglų kalbos žinios buvo minimalios, o komunikuoti mokykloje ir mokytis angliškai prie suolo tai reikėjo. Radvilė puolė į ašaras ir guodėsi tėvams skaipu.
„Norėjau namo jau po pirmos savaitės, gal net po pirmų dienų“, – atvirauja Radvilė.
„Bet tu juk to norėjai. Čia juk tavo tikslas. Turi dabar tai ištverti“, – kompiuterio ekrane savo dukrą drąsino tėveliai Rimantas ir Rasa.
Šeima priėmė sprendimą pakentėti Holdernese bent iki Kalėdų. Radvilė tarpušvenčiu kaip tik turėjo lėktuvo bilietus namo į Lietuvą. Šventėms. Jeigu įsitvirtinti nepavyks, atgalinio bilieto Radvilei gal ir neprireiks.
„Bet reikia duoti šansą. Jei taip norėjai, negalima pasiduoti“, – pabrėžė tėveliai.
„Manau, tai buvo geriausias šeimos paskatinimas. Nes būtų buvę labai lengva įsodinti mane atgal į lėktuvą ir parskaidrinti. Bet gavau gyvenimo pamoką – jei kažko nori, nebus lengva. Turi išmokti kovoti ir per save perlipti“, – 15min pasakoja Radvilė.
Lietuviškos Holderneso legendos
Pocius su Balčėčiu ir su gitara grojo, ir teatruose vaidino visokiuose vaidmenyse. Jei paklausite Holdernese, tai juos prisimena iki šiol.
Mokslai, treniruotės, krepšinis – Radvilę greitai įsuko amerikietiška rutina. Ir viskas kažkaip išsisprendė savaime. Po Kalėdų mergina vėl grįžo į Holdernesą. Ji įvertino Amerikoje jai suteiktas sąlygas.
„Kai atvažiuoji, pirmiausia bandai išgyventi tas kelias dienas. O kai atsiveria akys – pamatai, ką turi. Sąlygos sportui, krepšinio salės, štanginės, valgyklos, mokslai, lygis... Po kelių pirmų savaičių supratau, kad viskas čia bus gerai. Tik reikia toliau dirbti ir viskas bus tvarkoj. Nors iš pradžių tikrai nebuvo lengva“, – pasakoja Radvilė.
Radvilė juokiasi – kai pradedi sapnuoti anglų kalba, supranti, kad smegenys prisitaikė. Anot merginos, persilaužymas įvyko kaip tik Kalėdų laikotarpiu.
Radvilė gyveno Holderneso mokyklos moksleivių miestelyje. Jos teritorijoje buvo sustatyti namukai, kuriuose gyvendavo po 15-20 moksleivių. Vaikinai ir merginos gyveno atskiruose namukuose.
Holdernesas negarsėjo savo krepšinio programa. Priešingai – tai buvo viena geriausių mokyklų iš akademinės pusės. Bet Radvilei teko paieškoti bendraminčių, kurie degtų aistra sportui.
Vieną tokių jį rado kalbantį lietuviškai. Tai buvo krepšininkas Gabrielius Maldūnas. Gabu amerikiečių pramintas panevėžietis jau buvo apsitrynęs Holdernese vienerius metus.
Dabar Panevėžio „Lietkabelyje“ rungtyniaujantis vidurio puolėjas padėjo Radvilei adaptuotis JAV mokykloje. Ar tai reikėjo kokios paslaugos, ar tai anglų kalbos žinių – aukštas vyrukas padėjo savo tautietei.
„Kiek ją pamenu, tai buvo labai darbšti. Ir mokykloje gerai mokėsi, ir krepšinyje visada padirbėdavo papildomai. Vis domėdavosi, kaip patobulėti“, – 15min pasakojo G.Maldūnas.
Holderneso koridoriuose lietuviškas balsas skambėjo ne pirmus metus. Kadaise čia aidėjo ir lietuviškas dainos.
2003-aisiais į Niuhampšyro valstiją mokytis ir žaisti krepšinio atvyko Martynas Pocius. Po metų jis įkalbino į komandą iš Vilniaus atsivežti jo vaikystės bičiulį Tomą Balčėtį. Dabar šie du linksmi ir protingi vyrukai dirba „Denver Nuggets“ komandos vadovų biure.
Bet prieš tai jiedu nuskambėjo Holdernese. Ten Pocius su Balčėčiu įrašė improvizuotą akustinių dainų albumą. Galvojo, pasiliks jį sau ar išdalins visokioms panelėms.
„Norėjome būti dainininkais, bet Marčius nusprendė būti krepšininku, o aš kažkuo kitu. Būtume labai gerai pavarę“, – 15min krepšinio podkaste „urBONUSas“ 2020-ųjų vasarą juokėsi T.Balčėtis.
Dar ir dabar T.Balčėčiui klausant muziką telefone kartais įkrenta legendiniai gabalai.
„Man tai dabar net gėda klausytis“, – susigūžė M.Pocius.
„Eik tu, Marčiau, pamiršk tą gėdą – įsijunk, labai gerai. Nostalgija tokia apima“, – draugui prieštaravo T.Balčėtis.
„Pocius su Balčėčiu ir su gitara grojo, ir teatruose vaidino visokiuose vaidmenyse. Jei paklausite Holdernese, tai juos prisimena iki šiol. Aš pati gitara gal negrojau, bet jie ten garsūs iki šių dienų, – šypsosi Radvilė. – Bet tai tik parodo, kad Amerikoje nėra taip, kad atvažiavai čia būti krepšininku ir daugiau iš tavęs nieko nereikia. Jie investuoja į tave kaip į žmogų, leidžia atsiskleisti ir kitose veiklose.“
Holdernese Radvilė atsiskleidė lyderystės savybėmis.
Pavyzdžiui, jos mokykloje grupėmis buvo išskirstomos užduotys. Radvilė buvo atsakinga už valgyklos stalų tvarką po pietų ir vakarienės. Kadangi buvo vyriausia, ji kuravo kelių moksleivių grupę. Jai teko padirbėti ir su teatro grupe – buvo atsakinga už tvarką scenoje.
Lietuvė traukė žvilgsnius ne tik dėl savo tautybės. Pirmiausia – dėl vardo, kurio tarimas vietiniams laužė liežuvį.
Pirmasis akademinis Radvilės auklėtojas buvo anglų kalbos mokytojas. Jis nukirpo lietuvės vardo galūnę ir paliko tiesiog „Rad“.
„Dabar tave vadinsim taip“, – tarė amerikietis, kaip pasakoja Radvilė, buvęs įdomus vyrukas.
Radvilės anglų kalbos žinios buvo per kuklios suprasti, ką vietinių žargonu reiškia „rad“. O tai reiškė, griozdiškai verčiant iš lietuvių kalbos, kažką panašaus į „šaunumą kvadratu“.
Kai vėliau Radvilė amerikiečiams prisistatydavo „Rad“, sutiktieji į ją žiūrėdavo išsprogusiomis akimis. Tas šaunus vardas taip prilipo lietuvei, kad tokiu ji prisistato iki šiol.
„Trenerė?! Oi ne!“
Baigusi Holdernesą Radvilė 2011-aisiais įstojo į Virdžinijos universitetą. Vėlgi, renkantis universitetą, gryna krepšinio kamuolio oda nebuvo pagrindinis jos prioritetas. Mažas, bet jaukus Holdernesas jai patiko, todėl ji ieškojo nedidelio universiteto tęsti kokybiškus mokslus.
Vietoj 200 studentų įprastame dideliame universitete, Virdžinijos „Intermont“ koledže į auditoriją susirinkdavo po 15-20 mokinių. Verslo studijų kryptį pasirinkusiai lietuvei tai buvo pats tas.
Jos komanda žaidė antrame NCAA divizione. Radvilė turėjo ir pirmojo – aukščiausio NCAA diviziono pasiūlymų. Tačiau ji žinojo, kad ten pirmaisiais metais greičiausiai būtų atsisėdusi į suolo galą. O lietuvė norėjo suderinti žaidimą ir mokslus.
Virdžinijoje Radvilė žaidė starto penkete. Viskas klostėsi pagal planą, kol trečiame kurse lietuvei neplyšo raiščiai. Nusivylimas – didžiulis. Tai buvo vienas geriausių jos sezonų, o metai jau ėjo į pabaigą. Jau sausį Radvilė liko be krepšinio. Bet neilgam.
Dar prieš operaciją su Radvile susisiekė vietinė Virdžinijos trenerė.
„Yra mergaičių komanda, šeštokės-septintokės. Joms reikia, kad kažkas jas patreniruotų kelis kartus per savaitę ir savaitgalį nuvažiuotų į turnyrą“, – informavo amerikietė.
Radvilė nustebo. Ji nelabai suprato, kodėl trenerė kreipėsi būtent į ją.
„Galvoju, tau tai būtų geras variantas, gera veikla su krepšiniu. Vis tiek, galvoju, būsi trenerė“, – lietuvę stebino specialistė.
Radvilė purtė galvą.
„Na, ne – jokių šansų. Matau, ką jūs darot kasdien, tai tikrai to nedarysiu“, – atviravo lietuvė.
Jos tikslas buvo daugiau mažiau aiškus. Baigti bakalaurą, po to – magistrą, o tada eiti dirbti. Grįžti į Europą, įsidarbinti kokioje nors kompanijoje ir realizuoti savo žinias verslo srityje.
Trenerės darbui šiame kruopščiai planuotame gyvenimo projekte nebuvo. Tačiau ne vienas treneris Radvilei vis užsimindavo: vieną dieną tu treniruosi. Atkakli trenerė galiausiai įkalbino Radvilę imtis šeštų-septintų klasių merginų komandos projektėlio.
„Gerai, gerai – padėsiu“, – nenorom prisivertė Radvilė.
Kelios treniruotės ir vienas turnyras greitai pravėrė jai akis.
„Supratau, kad krepšinis nesibaigia mano pačios žaidimu. Aistra, emocijos, pergalės ir pralaimėjimai gali būti išgyventi ir per trenerio darbą, – 15min pasakoja R.Autukaitė. – Tuo pačiu supratau, kad galiu padėti vaikams ir jaunimui siekti jų svajonių. Tas rastas balansas tarp azarto ir vaikų ugdymo leido suvokti, kad verta duoti šansą ir trenerio karjerai.“
Radvilė dirbo su labai gera mergaičių grupe. Pavyzdžiui, viena iš tų merginų dabar žaidžiame pirmajame NCAA divizione.
Įdomi patirtis greitai keitė jos gyvenimo kursą.
„Viskas prasidėjo nuo traumos. Tada kažkas pasakė, kad kažkam reikia padėti“, – šypsosi Radvilė, pagalvojusi apie įdomų karjeros posūkį.
R.Autukaitė nusprendė ieškoti magistro studijų krypties, kuri būtų susijusi su krepšiniu. Tai leido jai ir studijuoti magistrą, ir dirbti krepšinio komandoje. Beje, šiuos du dalykus ji derino nepriekaištingai. Radvilė kelis kartus buvo išrinkta geriausius mokslo ir sporto pasiekimus demonstruojančia NAIA krepšininke, taip pat gavo AAC konferencijos apdovanojimą už pagarbą, sportiškumą, lyderystę ir žmogiškąsias savybes krepšinio aikštėje.
Radvilei patiko dirbti su vaikais, bet ji taikė į koledžo, universiteto lygmenį. Mergina po trejų metų Virdžinijoje 2014-aisiais tęsė studijas Reinhardto universitete Džordžijos valstijoje, o po metų išvažiavo į Floridą – tarptautinį Webberio universitetą. Ten 2015-2017 m. ji įgijo verslo administravimo magistro laipsnį su sporto vadybos kryptimi ir buvo atsakinga už universiteto komandos žaidėjų paieškas, renginių, tvarkaraščio organizavimą, dalyvavimą treniruočių procese.
Baigusi studijas 2017-ųjų pavasarį Radvilė grįžo į Lietuvą. Dėl imigracinių priežasčių legaliai užsibūti Amerikoje nebuvo paprasta. Lietuvė nebuvo tikra, ar dar sugrįš atgal.
Radvilė užsibrėžė, kad jeigu iki rugpjūčio mėnesio neras darbo Amerikoje, galvos apie variantus Lietuvoje.
„Tėvams jau buvo baisu“, – juokiasi Radvilė.
Bet ji žinojo, kad galimybių atsiras. Vilčių teikė pažintys, įdirbis ir pastangos. Reikėjo tik dirbti ir išlaukti tinkamo momento.
Vieta, dėl kurios rikiuojasi šimtai
Kai dar dirbo Webberio universitete Floridoje, sykį Radvilė susipažino su vienu treneriu, kuris dirbo daug žemesniame lygyje nei lietuvė. Tai buvo Thomas Clarkas.
„Salėje praleidi 18 valandų per dieną, tai su visais pabendrauji“, – šypsosi Radvilė.
Užsimezgė pagarbus tarpusavio ryšys ir jiedu vis pasišnekučiuodavo susitikę vis skirtingose Floridos krepšinio arenose.
Vieną dieną Radvilė išvydo skelbimą „Virginia Tech“ universitete. Lietuvė standartiškai išsiuntė savo CV, kaip į bet kurią kitą ją sudominusią atsilaisvinusią darbo vietą.
Pasirodo, „Virginia Tech“ personalo atrankoje dirbo trenerio Clarko sūnus Timas.
„Tėti, ar žinai ją?“ – paskambino jis savo tėčiui.
Nuo to viskas ir prasidėjo.
Dėl darbo „Virginia Tech“ krepšinio struktūroje išsirikiuoja šimtai norinčiųjų. Tai vienas geriausių universitetų visoje Amerikoje, turintis labai gerą mokslo ir krepšinio programos lygio kombinaciją.
„Virginia Tech“ siūlo virš 60 skirtingų mokslo krypčių, su labai daug skirtingų pakraipų, pradedant verslu, baigiant inžinerija. Mokslų kaina atvykėliams čia prasideda nuo maždaug 45 tūkst. JAV dolerių. Tačiau neoficialiai skaičiuojama, kad universitetas į vieną krepšininką investuoja apie 200 tūkst. dolerių. Stipendiją žaisti „Virginia Tech“ gaunantys sportininkai gauna ne tik galimybę mokytis ir žaisti krepšinį, bet taip pat draudimą, pilną maitinimą, apartamentus gyvenimui, 24 val. per parą atvirą aukščiausio lygio treniruočių centrą, aprangas, uniformas, trenerių pagalbą, keliones privačiais lėktuvais ir t.t.
JAV studentų krepšinio programos savo sąlygomis prilygsta net geriausiems Eurolygos klubams.
„Virginia Tech“ merginos žaidžia prestižinėje ACC konferencijoje, kurioje dar varžosi tokios ikoninės programos kaip „Duke“, „North Carolina“, „Florida State“ ar „Syracuse“. Tuo tarpu „Virginia Tech“ oficialiame NCAA pirmojo diviziono reitinge įrašytos 33 pozicijoje.
Pažintis su Thomu Clarku padėjo Radvilei patekti į susiaurintą atrinktų kandidatų sąrašą. Bet jame lietuvė jau turėjo išsiskirti savo įgūdžiais ir asmeninėmis savybėmis.
NCAA darbo rinkoje Radvilė turėjo labai stiprų bruožą. Su savimi ji atsinešė tarptautinio krepšinio ryšių pranašumą ir gyvenimo patirtį kitoje Atlanto pusėje. Mat „Virginia Tech“ kaip tik aktyviai investavo į užsienio talenčių paieškas.
„Labai retai, kada taip nutinka. Arba reikia turėti labai geras pažintis, arba turi labai daug kuo išsiskirti. Nes tokios pozicijos atsilaisvina labai retai“, – pasakodama apie galimybę įsidarbinti „Virginia Tech“ neslėpė Radvilė.
Tačiau jos buvę bendražygiai nemato čia jokio atsitiktinumo ir sėkmės.
„Rad buvo geriausia pradedančioji asistentė, kokią kada nors buvau nusamdęs, – 15min sakė tarptautinio Webberio universiteto komandos vyr. treneris Grady Morrellas. – Rad prisijungė prie mūsų su nepriekaištinga darbo etika ir alkiu žinioms. Ji įdiegė dalykų, kuriuos savo komandoje naudojame iki šiol. Manau, kad jos ateitis šviesi, nes ji dievina sunkų darbą, o jos gebėjimas rasti ryšį su žaidėjomis daro ja labai vertinga specialiste.“
Trenerio nugalėtojo pamokos
1896-aisiais Virdžinijos Agrokultūros ir mechanikos koledžas (VAMC) keitė pavadinimą ir virto Virdžinijos Politechnikos institutu, dar trumpiau žinomu kaip „Virginia Tech“.
Universiteto administracija naujam pavadinimui inicijavo naujo šūkio konkursą. Jį laimėjo ketvirtakursis O.M.Stullas, su skanduote „Hoki, Hoki, Hoki, Hy; Techs! Techs! V.P.I.!“
Žodis „Hoki“ anglų kalboje neturi jokios tiesioginės reikšmės. Bet jis suveikė kaip geras dėmesį traukiantis jaukas ir prilipo vietos bendruomenei.
„Virginia Tech“ sportininkai universiteto miestelyje buvo vadinami „Hokies“ arba „Techs“. Tiesa, netrukus jie buvo geriau žinomi kaip „kalakutai“. Anot legendos, universiteto bendruomenei įstrigo, kaip „Virginia Tech“ sportininkai greitai rydavo maistą prie valgyklos stalo.
1913-aisiais „Virginia Tech“ pristatė pirmąjį savo talismaną – tikrų tikriausią kalakutą. Po kiek laiko jis buvo pakeistas kostiumuotu vyruku, kuris įsisprausdavo į ankštą oranžiniai kaštoninio kalakuto rūbą su „Virginia Tech“ tematikos akcentais. „Hokies“ išėjo iš mados, o naujasis talismanas gavo „kalakuto“ pravardę.
Tačiau tradicija pasikeitė 1978-aisiais, kai „Virginia Tech“ futbolo komandos vairą perėmė Billas Dooley. Jam nepatiko, kad sportininkų įvaizdis buvo siejamas su jų valgymo įpročiais. B.Dooley nurodymu, rungtynių metu buvo atsisakyta garsinio arenos signalo su kalakuto ulbėjimu, o oficialus sporto komandų pavadinimas vėl buvo oficialiai pakeistas į „Hokies“, kai universiteto talismanas buvo pervadintas į „HokieBird“.
Anot legendos, universiteto bendruomenei įstrigo, kaip „Virginia Tech“ sportininkai greitai rydavo maistą prie valgyklos stalo.
„Virginia Tech“ nėra pats didžiausias NCAA kalakutas su spalvingiausiomis plunksnomis. Visas geriausias ir perspektyviausias žaidėjas nuo pirmų lentynų susirenka didieji universitetai, tokie kaip „Duke“. Tačiau kaip sako R.Autukaitė, „Virginia Tech“ moterų krepšinio programos moto – žaidėjų tobulėjimas.
Aukščiausio lygio mokslas ir treniruočių sąlygos. Individualūs fizinio rengimo treneriai, daktarai ir medicininė priežiūra. Atskira valgykla žaidėjoms, dietologai ir konsultacijos kūno priežiūrai su geriausiais specialistais. Visa tai gauna „Virginia Tech“ krepšinio programos dalyvės.
„Tai visas paketas, kuris sudarytas žaidėjai tobulėti ir siekti tikslų. Tas laikotarpis nuo 18 iki 21-22 metų yra kritinis tiek žmogui, tiek sportininkui“, – pabrėžia R.Autukaitė.
Pirmieji metai NCAA Radvilei taip pat buvo kritiniai.
Oficialiai jį gavo „pradedančiosios trenerio asistentės“ darbą. Tai lyg vyr. trenerio asistento atšaka. Ką ji apima? Viskas daug sudėtingiau nei jau ir taip komplikuotas pareigų pavadinimas.
Pavyzdžiui, „Virginia Tech“ trenerių štabą sudaro keturi specialistai, o pagalbinį štabą – dar aštuoni.
Tokią dvylikos žmonių komandą turi toli gražu ne visos NCAA komandos. Daugiausiai tokią prabangą sau gali leisti prestižiniai universitetai. Kiekvienas to štabo narys turi daug pareigų, kurios apima ir daug už aikštės ribų esančių dalykų.
Pavyzdžiui, operacijų direktorius, kuris irgi sėdi ant „Virginia Tech“ komandos suolo, netreniruoja žaidėjų, bet tvarko administracinį darbą, į kurį eina kelionių organizavimas, viešbučių paieškos, maisto suderinimas, kontraktai su „Nike“ ir t.t.
Paprastai štabo darbų kryptys priklauso nuo to, kaip jas sudėlioja vyr. treneris. Dažniausiai jis turi tris tiesioginius asistentus, kurie dirba su tam tikrų pozicijų žaidėjomis, bet taip pat yra atsakingi už akademinę veiklą, NCAA protokolus, tvarkaraščių sudarymą.
„Darbų sąrašas ilgas! – tikina Radvilė. – Nors trenerio darbas daugiausiai asocijuojasi su treniravimu aikštėje, bet NCAA yra daug darbų už aikštės ribų.“
Savo debiutinį sezoną Radvilė kaip kempinė gėrė visą informaciją neskaičiuodama jėgų ir darbo valandų.
„Virginia Tech“ vyr. treneris Kenny Brooksas Radvilei suteikė galimybę būti arti komandos ir individualiai darbuotis su merginomis. 52-ejų amerikietis noriai dalijosi informacija ir paaiškino savo filosofijos pagrindus.
„Kenny Brooksas yra nugalėtojas, – 15min pasakoja R.Autukaitė. – Jo karjera pažymėta pergalėmis.“
„Virginia Tech“ komanda dėl savo taktinės įvairovės NCAA garsėja kaip viena sunkiausiai išstudijuojamų priešininkių.
Lietuvei labiausiai įstrigo „Virginia Tech“ trenerio gebėjimas prisitaikyti prie žaidėjų ir lankstumas krepšinio aikštėje. Pavyzdžiui, NCAA nemažai trenerių naudoja tą pačią puolimo derinių knygą nepriklausomai nuo turimų žaidėjų. Tačiau K.Brooksas išmokė Radvilę, kad nors stilius gali būti toks pat, puolimo taktikos gali nuolat keistis.
Lietuvės teigimu, „Virginia Tech“ komanda dėl savo taktinės įvairovės NCAA garsėja kaip viena sunkiausiai išstudijuojamų priešininkių.
„Per tuos ketverius metus Virdžinijoje buvo sezonų, kai žaisdavome per gynėjas, bet, pavyzdžiui, šiemet žaidimas daugiau grindžiamas per centrus“, – paaiškina Radvilė.
Jos ir K.Brookso keliai susikerta kiekvieną dieną. Treniruočių aptarimas prieš pratybas, susitikimai ir treniruočių analizė. Būsimų varžovių analizės aptarimas, priešininkių lyderių studijavimas ar derinių gvildenimas.
„Pirmais metais buvo svarbiausia kuo daugiau išmokti. Dabar organizacijos viduje atsiranda naujų galimybių ir darbų“, – 15min sako ketvirtą sezoną „Virginia Tech“ komandoje skaičiuojanti lietuvė.
Dabar ji oficialiai įvardijama kaip „Virginia Tech“ žaidėjų personalo specialistė. Pasikeitė statusas, bet ne darbų pobūdis. Tačiau šis statuso kėlimas veda ją link aukštesnių pozicijų NCAA struktūrose.
Šį sezoną Radvilė daugiausiai užsiima skautingu – analizuoja varžovių žaidimą ir svarbiausius taktinius niuansus perduoda trenerių štabui. Tai kruopštus ir daugiausiai laiko atimantis darbas R.Autukaitės dienotvarkėje.
„Mes labai daug dirbame šiuo klausimu. Tai labai detalus darbas su varžovų derinių narpliojimu, individualių žaidėjų savybių narstymu. Daug dirbame ir su aukščiausio lygio programomis, kurios naudojamos ir Eurolygoje“, – detalizuoja Radvilė.
Radvilės pagalbos rankos K.Brooksui prireikia ir individualiai dirbant su „Virginia Tech“ merginomis. Lietuvė daugiausiai dirba su gynėjomis. Ji su jomis individualiai šlifuoja krepšinio elementus, kartu analizuoja savo ir tiesioginių oponenčių žaidimą.
Anot Radvilės, į individualias treniruotes dažnai įsitraukia pats K.Brooksas. Nors tai ir neįprasta aukščiausiame NCAA divizione – nedaug vyr. trenerių čia užsideda treningą ir patys prakaituoja krepšinio aikštėje. Lietuvei tai suteikia galimybę kasdien mokytis naujų individualių treniruočių metodikų.
Švedijos moterų rinktinė, profesionalios komandos Prancūzijoje, Izraelyje, Graikijoje ar Turkijoje, o galiausiai – WNBA. R.Autukaitei teko padirbėti su daugybe įdomių aukšto lygio žaidėjų, kurios vėliau pabyrėjo po stipriausias krepšinio lygas visame pasaulyje.
„Apibūdinčiau Rad kaip asmenybę ir profesionalę, kuri ima ir daro. Ji labai sunkiai dirba ir yra stropi visose savo veiklose. Ji kiekvieną dieną ateina į darbą su tinkamu nusiteikimu ir puikia darbo etika. Mes kasdien labai gerai žinome, ką iš jos gausime. Dirbti su ja – vienas malonumas, o „Virginia Tech“ programai ji duoda naudos labai įvariapusiškai, – 15min pasakojo „Virginia Tech“ asistenė Lindsey Hicks. – Man labai įstrigo, kad kai prisijungiau prie „Virginia Tech“, ji buvo labai paslaugi ir padėjo prisitaikyti prie gyvenimo naujame mieste. Ji buvo neišpasakytai svetinga ir visada pasiūlydavo pagalbos ranką, kad tik kuo geriau jausčiausi Blaksberge. Gera ją turėti šalia.“
Uždariusi krepšinio salės duris, ji žvalgosi į Europą ir kitus žemynus ieškodama talenčių „Virginia Tech“ universitetui. Tai viena prioritetinių jos užduočių. R.Autukaitės komandoje dabar žaidžia trys užsienietės – australė, kanadietė ir prancūzė.
„Žaidėjų verbavimas universitete niekada nesustoja, – tikina Radvilė. – Ar sezonas, ar ne, visada palaikai ryšį su treneriais ir žaidėjomis, kurias nori atsivežti į komandą.“
Užsienyje R.Autukaitė „Virginia Tech“ programai ieško techniškų aukšto krepšinio intelekto žaidėjų. Galbūt tokios krepšininkės dažnai nebūna labai atletiškos, bet žaidimo skaitymas, technika, dalijimasis kamuoliu ir gebėjimas žaisti per kelias pozicijas padeda prisitaikyti prie K.Brookso žaidimo sistemos.
Taip pat R.Autukaitės stebimos žaidėjos turi gerai pataikyti iš toli. Net trys „Virginia Tech“ gynėjos patenka tarp penkiolikos daugiausiai tritaškių pataikančių krepšininkių NCAA.
Nuo 2016-ųjų su Radvile Kenny Brookso štabe dirbantis asistentas Shawnas Poppie prisimena vieną iš savo kelionių, kai su lietuve pasileido medžioti talenčių.
Tai turėjo būti ilga kelionė automobiliu, į kurią jiedu pasileido nuomotu automobiliu. Atidaręs dureles joje Shawnas išvydo jo mėgstamiausių gėrimų ir užkandžių pilną krepšį.
„Nesupratau, kas čia vyksta, bet po to išsiaiškinau, kad tai Rad surinko ir nupirko man visus tuos užkandžius. Tai tik pasako, kokia tai asmenybė, – 15min teigė Sh.Poppie. – Ji yra vienas nesavanaudiškiausių žmonių, kokius esu sutikęs savo gyvenime. Ji visada ras būdų, kaip pagerinti kitų gyvenimus. Rad yra juodadarbė, kuri pasisiūlys padaryti viską, kad tik galėtų padėti. Jai nėra per mažo ar per didelio darbo.“
Bet visada turi investuoti į žmones kaip į žmones. Kai jie tavimi tikės ir pasitikės, tada atiduos dar daugiau jėgų.
Šį sezoną „Hokies“ kelia tikslą patekti į NCAA „Kovo beprotybę“ – pirmą kartą per 15 pastarųjų metų.
Šiai jaunai komandai, su pirmakurse įžaidėja iš Australijos, dar trimis antrakursėmis starto penketo krepšininkėmis bei viena ketvirtakurse, tai būtų didžiulis pasiekimas.
Tačiau ta sensacinga pergalė prieš Šiaurės Karolinos valstijos „Wolfpack“ parodė, kad Kenny Brookso komandos įdėtas 4-5 metų darbas siekiant pakeisti „Virginia Tech“ kultūrą ir atvesti į pergalingą kelią, juda teisinga kryptimi.
Tų pastangų rezultatas, kurį jos pamatė pasiekusios istorinę pergalę, turėtų įkvėpti ir jaunąsias „Virginia Tech“ žaidėjas.
„Vienas dalykų, kuriuos teko čia įsisavinti, yra balansas tarp aikštelės ir už aikštelės. Filosofija gan paprasta. Viena yra žinoti krepšinį ir visus derinius, bet viena mano vertybių, kuria noriu remtis, tai santykiai su žaidėjomis už aikštės ribų, – 15min pasakojo R.Autukaitė. – Noriu jas suprasti, joms padėti. Kaip bebūtų, visi esame žmonės ir tas trenerio darbas nėra lengvas. Bet visada turi investuoti į žmones kaip į žmones. Kai jie tavimi tikės ir pasitikės, tada atiduos dar daugiau jėgų.
Mano krepšinio filosofija vis keičiasi, daug kas priklauso nuo turimų žaidėjų. Bet tos vertybės – santykiai už aikštės ribų, žmonių pažinojimas, investavimas, man yra svarbiausias dalykas. Kai atsiranda tas pasitikėjimas, dirbti daug lengviau.“
Lietuviška svajonė
Radvilės Autukaitės istorija apie žingsnius Lietuvos krepšiniui nepramintais JAV takais daugeliui jūsų buvo negirdėta. Tačiau ji jau kurį laiką kaip švyturys švietė Lietuvos krepšinio federacijai.
Prieš pusantrų metų „Virginia Tech“ universitete lankėsi LKF generalinis sekretorius Mindaugas Špokas, kuriam Radvilė aprodė visą NCAA komandos infrastruktūrą tiek vyrų, tiek moterų ekipoms.
„Per praleistus metus Amerikoje daug išmokau apie santykių ir žinių dalijimosi svarbą. Pasitaiko žmonių, kurie žiūri vieni į kitus kaip į konkurentus ir nenori dalintis informacija. Tačiau aš nelabai pritariu tokiam požiūriui, – samprotauja R.Autukaitė. – Per dialogą ir pokalbius, informacijos ir metodikos apsikeitimą, mes galime daug ko išmokti vieni iš kitų. Aš esu dėkinga žmonėms, kurie man padeda augti. Pati taip pat visada esu atvira dalintis ir priimti informaciją. Kartais man to pritrūksta žiūrint į Lietuvos krepšinį.“
Lietuvė pasakoja, kad grįžusi į Lietuvą ji kartais jaučiasi kaip varžovė.
Pavyzdžiui, užsukusi į merginų krepšinio rungtynes mūsų šalyje ji mato keistus žvilgsnius. Kai kuriems Lietuvos treneriams atrodo, jog Radvilė nori išsivežti visas geriausias mūsų šalies žaidėjas ir jas užverbuoti pasirinkti NCAA.
Lietuvės akimis, šiuo metu Lietuvoje yra keletas NCAA lygį atitinkančių perspektyvių žaidėjų. Tarp įdomių talenčių galima išskirti Justę Jocytę, Rusnę Augustinaitę, Simoną Visockaitę, Urtę Čižauskaitę ar Audronę Zdanevičiūtę. Bet daugiausiai lietuvė žvalgosi į krepšininkes iš Ispanijos, Italijos ar Australijos.
Tad jeigu R.Autukaitė lankosi Lietuvos ir Vokietijos merginų rinktinių rungtynėse, greičiausiai jį žvalgysis talento priešininkių komandoje. Arba tiesiog smalsiai stebės žaidimą, kurį taip myli.
„Talentų ieškojimas prasideda nuo ankstyvo amžiaus. Kai kurie treneriai universitetams ieško žaidėjų iš iki 18 metų grupių. Tačiau aš bandau kuo anksčiau pradėti sekti žaidėjas. Tada gali stebėti jų tobulėjimo kreivę ir lubas“, – pridūrė Radvilė.
R.Autukaitė pateikia JAV krepšinio kultūros pavyzdį. Ten labai populiaru vieni kitiems važinėti į kitų universitetų treniruotes.
„Važiuoju porą valandų pasižiūrėti kitų universitetų treniruočių: ką daro, kaip daro ir kodėl jie tai daro. Į mus kreipėsi Danijos, Švedijos, Italijos ar Rusijos treneriai ir teiravosi, ar galėtų atvykti savaitei pasižiūrėti mūsų treniruočių. Prašau – be problemų“, – tikina Radvilė.
Per tuos vizitus ne tik svečiai sužino apie „Virginia Tech“, bet patys „Virginia Tech“ treneriai bendraudami su atvykėliais semiasi patirties ir iš jų krepšinio mokyklų.
„Kartais sėdi ir galvoji, kad viską žinai ir viską darai gerai. Bet tai netiesa. Toks būtų mano paskatinimas – bendrauti ir tobulėti visiems kartu, o ne žiūrėti vieni į kitus kaip konkurentus. Visi geriausi treneriai pasaulyje varžosi aikštėje, bet po rungtynių jie pasiskambins, aptars jas. Skatinčiau visus augti ir tobulėti. Ir už tai esu dėkinga M.Špokui bei LKF, kad jie pradėjo bendrauti ir žiūrėti kitaip. Tikiuosi, kad visiems pavyks tuos santykius vystyti į gerąją pusę“, – viliasi 29-erių lietuvė.
Radvilė kartais sulaukia žinučių iš Lietuvos. Žmonės teiraujasi patarimo ir informacijos apie galimybes Amerikoje. Moterų NCAA vis dar nėra tokia populiari karjeros kryptis augančioms Lietuvos krepšininkėms.
Tik Radvilė pabrėžia, kad išvažiuoti į NCAA turi labai norėti pati žaidėja. O svarbiausia – ji turi būti labai kruopšti ir tiksli dėl savo pasirinkimo.
„Visada patariu ir padėsiu iš savo pusės. Stengiuosi suteikti sąžiningą ir gerą informaciją. Sukdamasis šioje virtuvėje žinai, kas joje vyksta. Tad jei žinau, kad kažkurio universiteto trenerio kontraktas baiginėjasi, aš ir pasakysiu, kad jam liko dirbti metus. Nes tokius dalykus reikia žinoti. Žmonės kartais neapgalvoja visų tų niuansų. Bet kai tuo gyveni kasdien, tikrai tą supranti“, – 15min pasakoja Radvilė.
2020-ųjų vasara buvo pirmoji per 11 metų, kai Radvilė negrįžo į Lietuvą. Be abejo, planus sujaukė pandemija. Ji su malonumu aplanko savo tėvus, seserį ir draugus. Ir kaip gi be krepšinio.
Ne vienas krepšininkas ir treneris ją priėmė į savo individualias treniruotes, krepšinio stovyklas Lietuvoje. Jose R.Autukaitė stropiai semiasi informacijos ir ieško naujovių.
Ji taip pat šnekučiuojasi apie JAV ir Lietuvos krepšinio mokyklų skirtumus, moterų krepšinio situaciją.
Amerikoje yra ne viena didelė kompanija, kuri į tam tikras darbo vietas nori samdyti žmones, kurie universitete užsiiminėjo sportu. Jiems tai rodo, kad tas žmogus moka dirbti komandoje.
Klausiama apie Lietuvos moterų krepšinio problematiką Radvilė lengva ranka galėjo pasirinkti vieną iš populiarių ir jau išdraskytų žaizdų. Tačiau JAV krepšinio sistemoje bręstanti trenerė pakvietė pasižiūrėti giliau.
„Ir Lietuvoje, ir kai kur kitur žmonės dažnai tikisi, kad jeigu išsiųs savo vaiką žaisti krepšinį, tai jis turi patapti profesionalas. Kad jei nebus kažkokių rezultatų aikštėje, tai ką mes čia darome? Manau, kad toks požiūris nėra teisingas, – samprotavo R.Autukaitė. – Kad visi augtume ir tobulėtume, manau, turime viską dėliotis taip, kad vaikus skatintume per krepšinį išsiugdyti komandinį darbą, laiko planavimą, discipliną. O paskui ateis rezultatai.
Krepšinis yra kaip įrankis, su kuriuo gali atrakinti duris. Amerikoje yra ne viena didelė kompanija, kuri į tam tikras darbo vietas nori samdyti žmones, kurie universitete užsiiminėjo sportu. Jiems tai rodo, kad tas žmogus moka dirbti komandoje, yra disciplinuotas.
Dažnai sako, kad jeigu mano vaikas nebus krepšininkas, nežais „Žalgiryje“, tai kam čia reikia? Manau, kad per komandinį darbą ir santykį su vaikais tai būtų įdomi pradžia pakeisti supratimą.“
Radvilė retai įsijungia Eurolygos rungtynes – dažniausiai peržiūri tik jų santraukas. Jos ekrane daugiausiai sukasi NBA mačai. Radvilė neslepia – žiūri daug NBA rungtynių. Jai yra tekę dalyvauti NBA bei WNBA treniruočių procese.
Lietuvei labai imponuoja buvusio Domanto Sabonio trenerio Marko Few filosofija. „Gonzaga Bulldogs“ strategas patraukė jos dėmesį dar prieš talentingojo lietuvio atvykimo į buldogų būrį.
„Jie atlieka nuostabų darbą ir žaidžia gerą krepšinį, – paaiškina Radvilė. – Man artima tai, kaip jie ieško talentų užsienyje. Labai įdomu, kaip jie juos suranda ir integruoja į amerikietišką krepšinį.“
Tikrai turiu tikslą būti vyr. trenere. Bet reikia dirbti – negali praleisti laiptelių.
Moterų krepšinyje Amerikoje nėra vieno kelio su aiškiais tarpiniais finišais.
Radvilė pasakoja, kad „Virginia Tech“ treneris Kenny Brooksas vidutiniame lygyje pradirbo 18 metų, kol gavo prestižinio NCAA universiteto pasiūlymą. Tiesa, jo pasirinkimus lėmė ir noras dirbti arčiau namų.
Tų istorijų yra visokių ir Radvilė dabar kuria savąją.
„Mano tikslas kol kas yra likti trenerio darbe. Dar tikrai yra kur lipti į viršų. Iki vyr. trenerės pareigų dar toli, bet yra visokių pareigų, kaip žaidėjų verbavimo specialioji asistentė, verbavimo koordinatorės pareigos. Tačiau viskas ateis su laiku – toliau dirbant ir tobulėjant. Tikrai turiu tikslą būti vyr. trenere. Bet reikia dirbti – negali praleisti laiptelių. Visi nori greičiau, bet, manau, viskas ateis su laiku, – samprotauja Radvilė Autukaitė. – Ir gal toliau dirbant ir įrodinėjant, ateityje atsiras galimybė padėti Lietuvos rinktinėms. To tikrai neslėpsiu – turiu tokią svajonę. Būtų malonu padirbėti Lietuvoje.“
Jos kolega „Virginia Tech“ universitete Sh.Poppie įsitikinęs, kad lietuvės svajonėms lemta išsipildyti.
„Jos ateitis JAV moterų krepšinyje labai šviesi, – 15min tikino pirmasis „Virginia Tech“ asistentas. – Ji turi viską, ko reikia, kad būtų sėkminga šiame versle. Ji bus pajėgi pasiekti visus tikslus, kokius tik sau išsikels. Ar tai būtų sprendimų priėmėjos pozicija, ar vyr. trenerė.“
